VU alumnai G. Tupinis ir K. Petrošienė karjerą informacinių technologijų ir teisės srityse iškeitė į labiau džiuginantį pedagoginį darbą

„Dar studijuodama labai aiškiai suvokiau, kad, nors gaunu puikų ir naudingą bendrąjį išsilavinimą, savęs visiškai nematau dirbančios teisinį darbą. Man atrodė, kad mano asmenybei reikia visiškai kitokios dinamikos ir pakraipos darbo“, – teisės studijų metu kilusias mintis prisimena Kristina Petrošienė.

O štai Gvidas Tupinis dar studijuodamas Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos fakultete informatiką pajuto polinkį mokyti, todėl iš karto baigęs bakalauro studijas įgijo pedagogo kvalifikaciją, kad galėtų mokyti vaikus Vilniaus jėzuitų gimnazijoje.

Polinkis mokyti nugalėjo

 

Prieš 24 metus K. Petrošienė VU atsiėmė magistrui prilyginamą teisės (tarptautinės teisės specializacijos) diplomą ir galvojo, ką reikės veikti gyvenime. „Teisininko darbą išbandžiau dar studijuodama – dirbau Krašto apsaugos ministerijoje ir audito kompanijoje, todėl tiksliai žinojau, ko nenoriu. Tačiau ko noriu – nežinojau“, – sako diplomuota teisininkė.

Todėl baigusi studijas tęsė profesinio kelio paieškas komunikacijos srityje: Teisingumo ministerijos Viešųjų ryšių skyriuje, Lietuvos apeliaciniame teisme ir Registrų centre. Tačiau ir tai buvo ne visai tai, ko norėjo.

 

Išėjusi iš paskutinio darbo ir iš buvusių komunikacijos partnerių mokyklos „Pažinimo medis“ sulaukusi skambučio su pasiūlymu vaikus mokyti etikos, iš karto be ilgų apmąstymų atsakė teigiamai. „Per beveik ketverius metus „apaugau“ įvairiomis disciplinomis ir gimnazijoje „Pažinimo medis“ mokau etikos, sociologijos, ugdymo karjerai, o Karalienės Mortos mokykloje – pažinimo teorijos“, – pasakoja pedagogė ir priduria, kad buvimas šalia vaikų jai reiškia būti savimi: laisva, netobula, klystančia.

 

Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje informatikos mokytoju dirbančio G. Tupinio istorija panaši, tik pedagoginį pašaukimą jis pajuto daug anksčiau: „Dar studijuodamas informatiką pradėjau dirbti pedagoginį darbą, jaučiau polinkį mokyti, norėjau įgyti pedagogo kvalifikaciją.“

Ar įmanoma tapti mokytoju per metus?

 

Naujų metus trunkančių profesinių pedagoginių studijų metu jaunam pedagogui patiko diskutuoti su bendrakursiais ir dėstytojomis, susipažinti su skirtingomis ugdymo filosofijomis, jas nagrinėti ir ieškoti pritaikymo praktinėje veikloje.

 

K. Petrošienė taip pat tik po 20 metų pertraukos vėl grįžo į universiteto auditorijas – šįkart studijuoti mokyklos pedagogikos. Pasiteiravus, ar pavyko per metus išmokti mokyti savo mokomąjį dalyką, pašnekovė tvirtai atsako, kad pedagogika – toks dalykas, kurio ne tik tenka, bet ir privalu mokytis visą gyvenimą.

„Tačiau per tuos metus smarkiai prasiplėtė požiūris į tai, kas yra pedagogika, sužinojau daugiau apie ugdymo filosofijas, gavau didaktikos pagrindus, padirbėjau su mokomo dalyko didaktu, gavau psichologinių žinių. Man labai vertingas pasirodė baigiamojo darbo rašymas – beveik antras bakalaurinis“, – apie studijas pasakoja pašnekovė.

 

Jai didelį įspūdį paliko žmonės, kurie kartu mokėsi ir kurie mokė. Besimokančiųjų grupė buvo sudaryta iš labai skirtingų, bet itin įdomių ir stiprių žmonių. „Visus metus jaučiausi esanti apsupta bendraminčių, o universiteto darbuotojai mumis nuoširdžiai rūpinosi.“

Patinka mokyti ir kurti ryšį su vaikais

 

Po daugiau kaip 20 metų trukusių profesinių paieškų ir savęs bandymų teisės, viešųjų ryšių srityje K. Petrošienė sako, kad dabar ji jaučiasi savimi, o jos paskutinius ketverius metus dirbamo pedagoginio darbo suteikiama prasmė ir galia net baugina.

„Tai darbas, kuris apskritai turi labai daug prasmės. Mes, mokytojai, dirbame šiandien, bet su ateitimi. Juk šie vaikai po 20 metų spręs, kur link suks pasaulis. Na, mes jiems suteikiame ne tik žinių, bet ir galbūt parodome, kokie gali būti santykiai su kitu žmogumi. Vieną kitą gal ir įkvepiame ar nukreipiame ten, kur jie atras save, pakutename smalsias smegenis. Mane kartais net baugina, kokia galia sutelkta mokytojo rankose, todėl jaučiu ne tik prasmę, bet ir didelę atsakomybę“, – sako pedagogė K. Petrošienė.

 

Informatikos mokytojui G. Tupiniui jo darbe labiausiai patinka jausti ryšį su mokiniais, dalytis žiniomis ir matyti džiaugsmą jų akyse, kai ką nors supranta ar išmoksta: „Labai džiugina mokinių klausimai ir diskusijos. Smagu sukelti mokiniams smalsumo jausmą, kai jie aktyviai įsitraukia į įvairias veiklas.“

 

Mokyklos pedagogika – metus trunkanti VU Filosofijos fakulteto siūloma profesinių pedagoginių studijų (PPS) programa. Į ją gali stoti visi, turintys tų dalykų, kurių yra mokoma Lietuvos mokyklose, bakalauro diplomą. Šių studijų absolventai įgyja mokytojo kvalifikaciją patvirtinantį diplomą per vienerius metus, išklausę ugdymo psichologijos, filosofijos, istorijos, tarpkultūriškumo, vadybos, savo dalyko dėstymo kursus. Na, o pagrindinis dalykas, ko išmokstama šių studijų metu, – tai mokyti savo dalyko.

 

Įstojusiesiems į valstybės finansuojamas studijas kas mėnesį mokama tikslinė 500 eurų stipendija pagal valstybės nustatytas prioritetines sritis (matematika, lietuvių kalba ir literatūra, fizika, chemija, biologija, technologijos, istorija, geografija), jei studentas studijų metu jau yra sudaręs darbo sutartį su mokykla.