Visą gyvenimą norėjosi įrodyti, kad ir mažos kaimo mokyklos mokiniai yra veiklūs

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Prieš savaitę, Tarptautinės mokytojų dienos proga, įteikti Metų mokytojų apdovanojimai. „Švietimo naujienos“ pradeda pažintį su šios premijos laureatais. Pirmoji pedagogė, su kuria kalbamės, yra Ramutė Kežienė – Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos skyriaus Šepetos Almos Adamkienės mokyklos-daugiafunkcio centro lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė. Neįkainojamas pedagogės indėlis puoselėjant savo krašto etninę kultūrą, kartu su mokiniais populiarinant kupiškėnų krašto tradicijas, tarmę, dalyvaujant etninės kultūros konkursuose; pamokose aktyviai taikant šiuolaikinius kūrybingumo ugdymo metodus, rengiant atviras pamokas, konsultuojant kolegas, dalijantis patirtimi apie naujų metodų taikymą gerinant skaitymo gebėjimus. Mokytoja yra ir didelė informacinių technologijų entuziastė.

Papasakokite apie savo pedagoginio darbo patirtį. Kodėl ir kaip nusprendėte, kad tapsite mokytoja?

Norisi rašyti didžiąja raide – Mokytojas. Mokytojas viską žino. Mokytojas tikras eruditas. Mokytojas visada teisingas. Šį sąrašą galima būtų tęsti iki begalybės todėl, kad mano tėvai ir mano tėvų karta labai gerbė Mokytoją. Aišku, mane, vaiką, tai labai žavėjo, todėl, kad tapsiu mokytoja, jau žinojau besimokydama pradinėse klasėse. Šeimoje augome keturios seserys. Mokytoja savo sesėms buvau nuo tada, kada save tik prisimenu. O noras mokyti gimtosios kalbos ir literatūros turbūt buvo užkoduotas jau prieš man gimstant, nes žaisdavome mokyklą, kur taisiau klaidas, rašiau pažymius, mokiau skaityti. Mano mokinėmis buvo trys seserys. Kadangi šeimoje buvau vyriausia, turėjau imtis iniciatyvos padėti tėvams prižiūrėti seses, būti drąsiausia, išmintingiausia ir pavyzdžiu mažosioms. Tai dariau prisiimdama mokytojos vaidmenį. Dabar galiu daryti išvadą, kad jau tuomet, prieš beveik 50 metų, tėvai turėjo tinkamo pedagoginio auklėjimo nuojautą – už kiekvieną kad ir patį mažiausią darbelį pagirti, pasidžiaugti sėkme, padrąsinti. Todėl ir mokykloje norisi įrodyti, kad mokiniai savo tėvų nesirenka – gyvena tokį gyvenimą, kokį jų tėvai kuria. Ne mokiniai kalti, kad jų emocinė būsena būna sutrikdyta, kai kurie ateina pikti ant visų: tėvų, suaugusiųjų, mokytojų, ant aplinkos. Visą gyvenimą norėjosi įrodyti, kad ir mažos kaimo mokyklos mokiniai yra darbštūs, kūrybingi, veiklūs. Visada norisi juos padrąsinti, paakinti imtis iniciatyvos, savo pavyzdžiu auklėti.

 

Koks įvykis ar pamoka per visus Jūsų mokytojavimo metus įsiminė ryškiausiai?
Tokių pamokų buvo daug. Kiekvienais metais ta pati pamoka yra kuo nors išskirtinė. Buvo tokių pamokų, kai mokiniai pristatydavo Salomėjos Nėries ar Maironio eilėraščius, sukūrę muziką, pritardami gitara ar pianinu. Kiti toms pačioms temoms iliustruoti fotografuodavo savo aplinką, peizažus ir dėdavo į pateiktis, kūrė mini filmukus. Mokiniams įsimena integruotos pamokos – apie advento dainas, tautinių kostiumų, velykinių papročių pristatymą, pamokas bibliotekoje, projektinę veiklą.

 

Ko, jūsų akimis, dabar labiausiai trūksta švietimo sistemai, kad ja būtų patenkinti pedagogai, mokiniai ir tėvai? 

Pozityvumo. Meilės vaikui, sau, artimui, pakantumo kitokiam.

 

Papasakokite apie su mokiniais įgyvendintus etninės kultūros projektus, renginius, konkursus, kuriuose teko dalyvauti. 

Idėjos ateina iš projektų, domėjimosi kitų mokytojų veikla, metodinės literatūros skaitymo, dalyvavimo seminaruose, visuomeninėje veikloje, saviveikloje. Iniciatyvų pradžia 2003–2004 m., kai ir mažoms ugdymo įstaigoms buvo galima rašyti projektus ir gauti finansavimą. Taip gimė pilietiškumo ugdymo projektai: „Senieji lietuvių amatai Šepetoje“, „Protingos rankos geba kurti stebuklus“, „Tarmės fonoteka“ ir kt. Projektas apie lietuvių amatus Šepetoje taip patiko mokiniams, kad, ir nebeturėdami finansavimo, vykdėme jį dar keletą metų. Šepeta – labai nedidelis miestelis, bet mes radome 19 amatininkų, kurie laisvalaikiu „prakalbina“ medį, akmenį, mezga drabužius, siuvinėja paveikslus, audžia, kepa duoną, gamina tortams papuošimus, riša juostas, pina iš vytelių ir šiaudų įvairius rakandus ir t. t. Visus juos kviečiame į mokyklą ir kartu leidžiame laiką mokydamiesi jų darbščių rankų amato.

 

2013–2016 metai – etninės kultūros puoselėjimo metai. Kartu su dramos būreliu (vadovė Jūra Sigutė Jurėnienė) sukūrėme etninės kultūros folkloro grupę „Tyrulys“. Šios grupės narių tikslas – mokytis kupiškėnų tarmės ir perteikti ją judesiu, kanklių muzika, daina. Šios veiklos rezultatai įspūdingi – laimėti rajono, regiono ir respublikos konkursai, sukurtas filmas „Mas kožnas turiam savo Lietuvų“, įvertintas savivaldybės mero pirmąja vieta ir piniginiu prizu.

 

Pats įsimintiniausias įvykis mokiniams – 2014 metų respublikinė dainų šventė. Folklorui skirtą dieną mūsų „Tyrulio“ mergaitės savo programą apie laumes parodė prie Vilnelės, Bernardinų sode. Vakare dalyvavo baigiamajame dienos renginyje – mūsų „laumės“ buvo viso didelio koncerto, vykusio Katedros aikštėje, Vilniuje, jungiamoji grandis.

 

Kuo šiuolaikiniams vaikams reikalinga, svarbi, įdomi etninė kultūra? 

Etninė kultūra vaikams įdomi tada, kai patys dalyvauja įvairiose veiklose, patys gyvena tuo ritmu.

 

Pamokose aktyviai taikote pažangius kūrybingumo ugdymo metodus. Kokie jie? Kodėl svarbu ugdyti kūrybiškumą? 

Teksto rašymas pagal 10 šablonų. Labiausiai tinka mokiniams, kurie mažai skaito.

Mokytojas parengia schemą arba lentelę, į kurią mokiniai turi išsirinkti informacijos vienetus.

Mokiniai, išsirinkę iš teksto informaciją, gauna probleminį klausimą, į kurį turi atsakyti parašydami pastraipą pagal šabloną.

Žinių ir gebėjimų mokiniai įgyja aktyviai veikdami savarankiškai. Jų mokymasis virsta ne tik aktyvia ir kūrybiška veikla, kuriai būdingi ieškojimai ir atradimai, bet tuo pačiu metu mokomasi tekstą analizuoti, interpretuoti, informaciją sisteminti ir apibendrinti. Medžiaga, kurią susirenka į struktūrą, padeda turtinti jų žodyną, mokinys turi pakankamai informacijos, kad parašytų informatyvią pastraipą. Tačiau nemotyvuotiems vaikams ir tai labai sunku atlikti.

 

Naujus metodus taikote ir mokinių skaitymo gebėjimams gerinti, dalijatės patirtimi, išleidote metodinį leidinį „Skaitymo ir teksto supratimo įgūdžių formavimas, diegiant postkognityvinę mokymosi metodiką“. Trumpai papasakokite apie tai. Ar tikrai šiais laikais vaikai mažiau skaito ir kaip juos paskatinti prisijaukinti knygą? 

Pamokų metu mokiniai skaito įvairius tekstus. Dažniausiai mokslinius – istorijos, fizikos, chemijos ir kt. O moksliniai tekstai nėra lengvi. Juose daug sąvokų, terminų, kurių reikšmės dažnai reikia ieškoti žodynuose. Jeigu mokinys buvo neatidus per pamoką vieną kitą kartą, jam darosi nebeįdomu, nes nebesupranta, apie ką eina kalba. Tuomet jis ir nuleidžia rankas, manydamas, kad vis tiek nieko nesupras. Lengviau yra skaitinių pamokose, nagrinėjant meninius tekstus. Tačiau ir čia yra problemų. Jeigu tekstas ilgas, o dažnai reikia perskaityti ir visą knygą, tuomet vėl reikia ieškoti būdų, kad jis būtų perskaitytas ir suvoktas. Paviršinis skaitymas, skenavimas ir greitasis skaitymas mažina teksto suvokimą, turinio supratimą. Kuo mažesnė dėmesio trukmė internetiniam turiniui, tuo mažesnė koncentracija (Herath, 2010). Kartoms, augančioms skaitmeninėje aplinkoje, trūksta gebėjimo skaityti giliai ir ilgai.

Tokie asmenys ieško mažų teksto atkarpų ir trumpesnių pastraipų. Carr (2008) teigia, kad skaitymas internete mažina vartotojo pajėgumą susikaupti, kritiškai apmąstyti ir bendradarbiauti su informacijos šaltiniais. Tada mokytojui reikia skubėti į pagalbą ir ieškoti naujų skaitymo mokymosi strategijų.

 

Postkognityvinė mokymo(si) sistema, pagal kurią dirbu:

  1. Kiekvienos pamokos medžiagos struktūravimas.

1.1. Mokytojas išrenka svarbiausius teksto informacijos vienetus (literatūros teorines sąvokas, pagrindinio veikėjo paveikslo kūrimo būdus, meninių priemonių apibrėžimus ir kt.) ir parengia pamokos medžiagos struktūrą.

1.2. Pamokoje taikant mokymosi metodus („Vėrimas ant iešmo“, „Lentynėlė“, „Vienas žodis – vienas judesys“, „Sudėk ant kūno“, „Lenta – kreida“, „Konsultantas“ ir kt.)  išmokstami informacijos vienetai.

1.3. Informacija įtvirtinama mokantis poroje – vienas mokinys išmoko kitą.

1.4. Atsakinėja vienas iš poros.

1.5. Pora gauna pirmąjį įvertinimą pamokoje.

1.6. Po porų darbo atsiskaitymo dirbama su tekstu.

1.7. Surinkus informaciją iš teksto į mokytojo parengtą schemą, pamokos pabaigoje rašoma pastraipa pagal šabloną.

1.8. Mokiniai gauna antrą įvertinimą už atliktą darbą.

1.9. Vyresniųjų klasių mokinių poros, apsikeitusios pastraipomis, rašo argumentuotas recenzijas draugų darbui. Už tai gauna trečiąjį įvertinimą.

 

Mokytojui namuose ruošiant schemas ir struktūruojant medžiagą yra daug darbo, tačiau pamokoje mokytojas – konsultantas, padėjėjas. Visa mokymosi ir išmokimo atsakomybė perkeliama mokiniui. Mokinys atsakingas ne tik už save, bet ir už draugą. Jokios prievartos – poros draugą mokinys pasirenka pats. Kiekvienas mokinys gerai jaučiasi, nes patiria sėkmę. Ypatingai mokinių motyvaciją skatina vertinimas du arba tris kartus per pamoką. Recenzijų rašymas moko gerbti draugų idėjas, skatina savarankišką požiūrį, mokomasi tą požiūrį apginti. Mokomasi dirbti komandoje, apginti nuomonę, teikti pasiūlymus.

 

  1. Sunkesnės rašybos „Žodžių bankas“.

Kiekvienoje klasėje kaupiame sunkesnės rašybos žodžius. Juos renkame iš savarankiškų, kontrolinių, projektinių darbų. Rašto darbų taisymo arba lietuvių kalbos pamokos pradžioje rašome 10–15 žodžių diktantus poromis (metodas „Abipusis diktantas“). Mokiniai, diktuodami vienas kitam, išmoksta juos rašyti taisyklingai. Visi gauna kaupiamąjį pažymį.

Tokiu būdu formuojami taisyklingo rašymo įgūdžiai. Visi mokiniai nori rašyti be klaidų, todėl labai stengiasi darbą atlikti puikiai.

 

  1. Prasmių indoktrinavimo metodai, nagrinėjant literatūros kūrinius.

Parengiama teksto ištraukos (pavyzdžiui, „Mergaitė, kurią mylėjo visi“ iš Gendručio Morkūno „Blusyno pasakojimų“. Vilnius, 2008) struktūra. Surinkę informaciją iš teksto, mokiniai „piešia ateitį“, tai yra numato žingsnius, kad taip neatsitiktų jiems. Išskiria asmenines savybes, kurios reikalingos sprendžiant į tokią situaciją patekusios mergaitės problemas, išskiria vertybes, bando samprotauti.

Mokiniai savarankiškai kuria išgirstos informacijos prasmes pagal turimą patirtį. Rašant apibendrinamąją pastraipą ugdomos ne tik dalykinės, bet ir bendrosios kompetencijos.

Pamokos struktūravimo, prasmių indoktrinavimo ir daugelio kitų metodų pati praktiškai mokiausi ir išmokau Kupiškio r. savivaldybėje, mūsų mokykloje trejus metus vykdyto projekto „Iniciatyva savivaldybėms“ metu. Mūsų mokyklą globojo ekspertas dr. Tomas Lagūnavičius. Jis sudarė sąlygas mokytis, klausti, eksperimentuoti ir pritaikyti tai, kas mūsų vaikams geriausia. Taikydama naujuosius metodus įsitikinau, kad vaikai nori labai greito rezultato, o mokytojui daug padirbėjus namuose ir paruošus labai apgalvotas veiklas, mokiniai stengiasi, noriai dirba, nes iš anksto žino, už ką ir kiek kartų bus įvertinti. Taip gimsta (vėliau nuolat tobulinamos) pamokų struktūros. Vedžiau seminarus apie savo patirtį rajono ir respublikos kolegoms. Lituanistai (ir ne tik jie) pradėjo prašyti pamokų struktūrų pavyzdžių, tokiu būdu gimė idėja medžiagą sudėti į metodinį leidinį. Deja, mano rašytas projektas leidiniui išleisti buvo finansuotas iš dalies, todėl į jį sutilpo tik maža dalelė sukauptos medžiagos. Tačiau džiaugsiuosi, jei mano metodinė medžiaga bus pritaikyta pamokoje ir nors bent vienam vaikui atneš sėkmę.

 

Dėkoju už pokalbį ir pasidalijimą patirtimi.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *