Vilniaus pedagoginė psichologinė tarnyba pristato projektą „Turi profesiją – turi ateitį!“

Vilniaus pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT) įsitraukė į Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) įgyvendinamo Europos socialinio fondo agentūros projekto „Turi profesiją – turi ateitį!“, vykdomo pagal priemonę „Paskatos ir pagalba besimokantiems“, veiklą ir tarnyboje vertina vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, darbinius įgūdžius.

 

Vilniaus PPT vadovė Roma Vida Pivorienė pasakoja, kad projekte dalyvaujanti tarnyba išsikėlė tikslą turėti karjeros konsultantus, kurie galėtų konsultuoti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus profesinės karjeros klausimais: „Planuojame teikti tokias karjeros konsultanto paslaugas. Šiuo metu dalyvaujame projekte, kur mūsų specialistai išmoko profesinio kryptingumo vertinimo metodikos. Vaikus į Vilniaus PPT šioms konsultacijoms gali nukreipti mokyklos švietimo pagalbos specialistai, taip pat gali kreiptis tėvai. Šio projekto nauda abipusė – vaikai turi galimybę gauti konsultacijas, o mūsų konsultantai tobulina naujus praktinio darbo įgūdžius.“

 

Anot R. V. Pivorienės, vienas projekto uždavinių – plėsti mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, profesijos pasirinkimo galimybes: „Kaip žinoma, vaikams, turintiems raidos sutrikimų, didelių specialiųjų poreikių, sudėtinga integruotis į darbinį mokymą, o paskui – ir į darbo rinką. Neretai jiems patiems ir jų tėvams sunku priimti sprendimus, trūksta informacijos apie galimybes mokytis, taip pat sunku nuspręsti, ką pasirinkti.“

 

Į tarnybą kreipiasi vaikai, turintys dėmesio, emocijų, elgesio, mokymosi, raidos sutrikimų, taip pat – sergantys neurologinėmis ligomis ir pan. Vilniaus PPT vadovė primena, kad prieš kurį laiką tarnyboje dirbo konsultantas, kuris teikė paslaugas profesijos pasirinkimo klausimais. „Džiaugiamės, kad dabar ne tik galėsime atnaujinti šią paslaugą, bet ir turėsime įrankį, leidžiantį geriau suprasti mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, darbinius gebėjimus.“

Atsižvelgti į kiekvieno poreikius ir pageidavimus

 

Vilniaus PPT psichologė Jolanta Šabliauskienė pabrėžia, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams labai svarbu atrasti tas profesijas, kurios jiems būtų tinkamiausios: „Pirmiausia siekiame išsiaiškinti, ko nori žmogus, kas jam patinka, kokie jo interesai, ieškome kiekvieno galių. Tada vertiname vaiko gebėjimus, deriname juos prie reikalavimų, keliamų konkrečiai profesijai.“

 

Psichologės teigimu, itin svarbu atrasti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų stipriąsias ir silpnąsias puses, atrinkti ne tik tuos darbus, kurie tinka konkrečiam žmogui, bet ir tuos, kurie gali būti neprieinami: „Jei žmogus negali dirbti vieno ar kito darbo, o mes nukreipsime jį mokytis tos specialybės, rezultato nepasieksime. Visgi jei individualių poreikių turinčiam žmogui vienas ar kitas darbas labai patinka, galime ieškoti išeičių, pavyzdžiui, skirti ribotos atsakomybės užduotis arba dalyvauti pameistrystės programose.“

 

J. Šabliauskienė sako, kad konsultuojant dera matyti konkretų vaiką, nespręsti už jį, neišrinkti jam profesijos. Be to, būtina atsižvelgti ir į profesijų pasiūlą, žinoti, ką siūlo šalies profesinio rengimo centrai, šią informaciją nuolatos atnaujinti, nes ji kasmet keičiasi. „Deja, ir čia susiduriama su problemomis: gana dažnai profesinio rengimo centrams nepavyksta surinkti reikiamo stojančiųjų mokytis vienos ar kitos specialybės skaičiaus. Nenuostabu: specialiųjų poreikių turintys vaikai – labai skirtingi, sudaryti grupę vienodų polinkių turinčių žmonių nelengva, todėl dalis programų nevykdomos. Tai – nemenka bėda, nes tinkamų programų specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams ir taip nėra daug“, – kalba specialistė.

 

Neseniai Vilniaus PPT komanda lankėsi Berlyne, kur susipažino su profesiniu ugdymu Berlyno žemėje. „Vokietijos profesinėse mokyklose vienoje grupėje gali mokytis vos keli specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Galima sakyti, kad valstybei neapsimoka tokios mažos grupės, bet tada ir negalime teigti, jog sprendžiame specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų profesinio rengimo problemas“, – dėsto R. V. Pivorienė.

 

Pasak jos, kol kas dar nėra daug ne tik tinkamų profesinio rengimo programų, bet ir labai mažai darbo vietų, kur priimami dirbti didelių individualių poreikių turintys žmonės. „Net įsidarbinusiems naujoje darbo vietoje jiems reikia itin daug pagalbos, dažnas visai savarankiškai dirbti negali. Mokymosi laikas naujoje darbo vietoje individualių poreikių turintiems žmonėms ilgesnis, jie sunkiau pritampa, prisitaiko prie darbo vietos ir aplinkos. Neretai darbovietėse trūksta personalo, kuris galėtų padėti orientuotis ir atlikti individualių poreikių turinčiam žmogui pareigas, numatytas pagal vieną ar kitą pareigybę. Negaudami reikiamos pagalbos, šie žmonės darbe ilgai neišsilaikys“, – sako Vilniaus PPT vadovė.

 

J. Šabliauskienė pasakoja įspūdžius iš apsilankymo Vokietijoje – pavyzdžiui, Berlyno Rotušės valgykloje dirba žmonės, turintys intelekto ar psichikos sutrikimų. Tai – puikus pavyzdys kitoms įstaigoms, kad negalią turintys žmonės gali dirbti ir užsidirbti, svarbu suteikti jiems tinkamas galimybes.

Tėvų vaidmuo renkantis profesiją – itin reikšmingas

 

Atsižvelgdami į vertinimo rezultatus, Vilniaus PPT konsultantai sudaro rekomendacijas, ko vaikas ateityje galėtų siekti ir kur to ieškoti. „Konkrečiai nurodyti programos ar mokyklos dar nesiimame, bet kartu su tėvais ieškome galimybių. Tėvų lūkesčiai dėl savo vaiko, tai, kaip jie supranta pasirengimą darbinei karjerai, renkantis profesiją, labai reikšmingi“, – teigia J. Šablinskienė.

 

Anot psichologės, vis dar dažnai tėvai orientuojasi į vaiko lavinimą, mokymą, bet skiria labai mažai praktinių įgūdžių ugdymui šeimoje, kad kiekvienas būtų savarankiškas tiek, kiek leidžia galimybės: „Anksčiau vaikai namuose daug padėdavo tėvams, dabar pareigų šeimose labai sumažėję. Kaip rodo žmonijos raidos istorija, žmonės iš pradžių įgijo daug darbinių įgūdžių, tik vėliau juos apibendrino į teorinius. Dabar vaikai turi daug teorinių, bet mažai praktinių įgūdžių, tai turi įtakos ir galimybėms pasirinkti norimą profesiją.“

 

R. V. Pivorienės teigimu, kuo savarankiškesnis vaikas kasdienėje veikloje, tuo jis bus drąsesnis, galės lengviau susidoroti su tolesniais iššūkiais: „Dabartiniai vaikai puikiai orientuojasi elektroninėje erdvėje, bet kasdieniame gyvenime – labai sudėtingai. Tėvams derėtų suprasti, kokių įgūdžių kokiame amžiuje vaikai turėtų įgyti, ne visi teisingai suvokia, kas yra vaiko ugdymas ir lavinimas. Dažnas sako: „Tu tik mokykis, daugiau dėl niekuo nesirūpink.“ Vis dėlto vaiko lavinimui svarbu viskas – nuo mokymosi užsirišti batų raištelius iki pagalbos tėvams kasdienėje buityje.“

 

J. Šabliauskienė sako, kad savarankiškumas, atsakomybė, kruopštumas – tai savybės, kurios reikalingos bet kokiame darbe: „Jei nesi savarankiškas, negali išspręsti jokios darbinės problemos. Jei tėvai nuolat padeda atlikti mokymosi užduotis, niekada neprašo pagalbos namuose, vaikai neįgyja praktinių įgūdžių, kurie taip pat suteikia galimybę plačiau mąstyti, be to, padeda vystytis pažintiniams procesams.“

 

R. V. Pivorienė pabrėžia, kad vaiko sėkmė daug priklauso nuo to, kaip tėvai supranta, girdi profesijos konsultantus: „Neretai tėvams norisi apsaugoti specialiųjų poreikių turintį vaiką, daug ką padaryti už jį. Tokia pagalba gali peraugti į hiperglobą, o tai neigiamai paveikia vaiko savarankiškumo formavimąsi. Be to, vis dar dažnas tėvų siekis – vaiko studijos aukštojoje mokykloje, o ne profesinio ugdymo centre, nors čia įgiję profesiją žmonės gali puikiausiai save realizuoti.“

 

Vilniaus PPT direktorės teigimu, dalyvaudama NŠA inicijuotame projekte, tarnyba siekia ir sieks plėsti teikiamas paslaugas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. „Be abejo, mūsų specialistų konsultacijos neišspręs visų profesijos pasirinkimo, karjeros planavimo klausimų. Kad procesas vyktų sėkmingai, turėtų įsitraukti ir darbdaviai, ir verslas, ir visuomenė“, – įsitikinusi R. V. Pivorienė.