Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus muziejininkė-edukatorė: „Akių šilumos trūko, tačiau pandemijos mestą iššūkį įveikėme“

Aušra Čebatoriūtė
,
VšĮ „Magnificat leidiniai“

Lapkričio 17 d. surengta konkurso „Atrask žydų kultūrą: tradicijos, gyvensenos ir simboliai“ laureatų apdovanojimo šventė. Konkurso baigiamojo renginio metu dalyviai ne tik apdovanoti diplomais bei atminimo dovanomis, bet ir galėjo dalyvauti kūrybinėse tolerancijos dirbtuvėse. Jas pagal romaną „Natanas ir jo vaikai“ (išleido „Magnificat leidiniai“) vedė edukatorius, teatro ir saviraiškos užsiėmimų kūrėjas Andrius Ūdra. Tokiu būdu prisiminta ir šventės išvakarėse minėta Tarptautinė tolerancijos diena.

 

Kaip kilo mintis surengti tokį konkursą? Kuo žydų kultūra aktuali jaunam žmogui? Ir su kokiais iššūkiais teko susidurti organizuojant konkursą pandemijos kontekste? Atsakymais į šiuos ir kitus klausimus pasidalino konkurso organizatorė, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus muziejininkė-edukatorė, gidė, meno edukologė Jurga Jackevičiūtė.

 

Tai jau antras jūsų organizuojamas konkursas. Kaip kilo mintis jį surengti?

Taip susiklostė. Prieš metus surengėme pirmąjį konkursą ir sulaukėme džiugių atsiliepimų. Todėl be abejonių nusprendėme ir šiais metais organizuoti konkursą, tik jau pavadintą „Atrask žydų kultūrą: tradicijos, gyvensena ir simboliai“. Lietuvos Respublikos Seimas 2020-uosius metus paskelbė Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metais. Motyvacijos dar daugiau atsirado tuomet, kai Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras Vilniuje pasiūlė konkursą organizuoti kartu. Manau, jog siekiant muziejų priimti kaip bičiulišką, padedančią atrasti, instituciją, reikia lankytojams pasiūlyti būdų, leidžiančių pasmalsauti. Taip pat ir informaciją jaunajai kartai pateikti tokiomis formomis, kuriomis domėtis ir puoselėti istorinę savimonę būtų ne tik pravartu, bet ir įdomu.

 

Ar turėjote kokių nors tikslų, kurių šiuo konkursu norėjote pasiekti? Jei taip, kaip pavyko juos įgyvendinti?

Taip, skelbdami konkursą žinojome, ko juo siekiame: skatinti jaunimą ieškoti būdų, kuriais jie galėtų, sau priimtina forma, išreikšti asmeninį santykį su žydų istorine praeitimi. Be to, man kaip edukatorei, norėjosi praplėsti kalbėjimo apie žydus spektrą, akcentuoti, jog žydų tautos istorija neturėtų apsiriboti vien Holokausto tema. Kad ir kaip svarbu pažinti šią Lietuvos istorijos dalį, bet žydų kultūros pažinimo laukas yra gerokai platesnis. Galima pasidomėti išlikusiu architektūriniu paveldu, tradicijomis, muzika, šventėmis, jų simbolika, religiniu pasauliu ar tiesiog gyvensena. Turint mintyje, kokia gausi ir savita buvo Lietuvos žydų bendruomenė, manau, jog svarbu neapsiriboti tik XX a. šios tautos likimu. Kas tie žmonės buvo, kaip jie gyveno iki Antrojo pasaulinio karo? Tai vis dar žmonėms kelia smalsumą. Retai, bet vis dar išlenda ir stereotipizavimo atvejai, kai kurie dalykai mistifikuojami. Tai galiu patvirtinti darbo muziejuje ir įvairių veiklų organizavimo patirtimi. Todėl, net tokie maži žingsneliai, kaip dalyvavimas kūrybinėse veiklose (konkursuose, kūrybinėse dirbtuvėse), gali prisidėti prie kultūrinio paveldo aktualizavimo. Kaip meno edukologei, man svarbu padrąsinti mokinį reikšti savo nuomonę, o vienas iš būdų, – dailės kalba.

 

Lapkričio 17-ąją įvyko baigiamasis konkurso renginys. Tikriausiai nemažą iššūkį jį organizuojant kėlė ir šalyje vyraujanti pandemijos situacija?

O taip, pandemija griauna planus be pasigailėjimo! Gali pasiduoti ir „užsnūsti“, arba atvirkščiai – priimti tai kaip iššūkį – žvelgti į ištikusią situaciją lanksčiai ir kūrybingai. Konkurso finaliniu akordu turėjo būti moksleivių, net ir iš pačių mažiausių miestelių, atvykimas į Vilnių, į Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų. Šventės kulminacija – ne tik gausybė dovanų, bet ir galimybė išvysti savo kūrybinį darbą eksponuojamą muziejuje. Sutikime, net ir profesionaliems menininkams, galimybė eksponuoti savo kūrybą parodose, dar ir šiandien yra garbės ir pripažinimo ženklas.

Dalį konkurso darbų spėjome eksponuoti parodoje LR Seime, o vėliau ir Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Tolerancijos centre. Tačiau tuomet prasidėjo karantinas, muziejai buvo uždaryti, o lankytojai vėl sėdo prie kompiuterių – teko ir mums veikti virtualioje erdvėje.

 

Apdovanojimų šventės programą mėginome išlaikyti nepakitusią. Jai iškilmingumo suteikė „Klezmer Klangen“ ansamblis, atlikęs tradicinės žydų muzikos kūrinius, o antroje renginio programos dalyje turėjome „Magnificat leidinių“ padovanotas kūrybines dirbtuves tolerancijos tema, jas vedė teatro ir saviraiškos užsiėmimų kūrėjas Andrius Ūdra. Žinoma, akių šilumos trūko, tačiau dabar tokia realybė. Manau, kad pandemijos mestą iššūkį įveikėme.

 

Kodėl svarbu pažinti žydų kultūrą, paveldą? Kuo ji aktuali jaunam žmogui?

O kodėl turėtų būti nesvarbu? Nesidomėjimas, man atrodo, jau nebemadingas. Jaunam žmogui tereikia padėti suvokti, jog Lietuvos žydai nėra atskira sala. Jie buvo ir yra mūsų visų daugiatautės šalies dalis. Mes gyvenome, gyvename ir gyvensime įvairioje visuomenėje, todėl reikia mokytis būti bendrystėje su visais. Geriausias to mokymasis – pastanga pažinti. O kai pažįsti, lieka mažiau tamsos, įsižiebia motyvacijos lempelė – atrasti dar daugiau. Manau, jog nežinoti apie žydus, tai tiesiog nežinoti savo pačių istorijos.

 

Kas jums, kaip organizatorei, teikia daugiausiai džiaugsmo: organizaciniai darbai, konkurso dalyvių kūryba, o gal baigiamasis konkurso renginys?

Mane nepaprastai džiugina dalyvių įsitraukimas, man patinka organizuoti. O ar sumanyta idėja yra vykusi – galima sąlyginai spręsti iš norinčiųjų dalyvauti gausos. Ypač smagu matyti plūstančius laiškus su siunčiamais piešiniais – tai tarsi ištisa galerija.

Baigiamuoju renginiu siekėme padėkoti ir mokytojams. Galvoju, kad jie pernelyg dažnai lieka šešėlyje, todėl norisi įvertinti ir jų pastangas, palepinti juos ir visiems kartu sukurti šventę. Labai norėčiau padėkoti rėmėjams, tarp jų ir itin gerai žinomos kompanijos. Manau, jog jau reikėtų išaugti iš diplomų kabinimo ant sienų laikų, o mokytis nuoširdžiai ir atvirai džiaugtis prasminga veikla. Tai mane žavi labiausiai – šypsotis kartu.

 

Ar galima tikėtis panašių renginių ateityje?

Nauji metai – nauji planai, žinoma. O už tai, kas pavyko šiomis dienomis, noriu padėkoti Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro darbuotojams ir Vilniaus dailės mokytojų asociacijai. Karantinas – geras laikas stabtelėti ir pamąstyti, sumažėjus krūvai popierinių formalumų, tegul tai būna metas, kai daugiau dėmesio skiriame savo mintims. Pirmojo karantino metu žmonės sako spėję net ir knygų parašyti. Tai reiškia, kad reikia tik nustoti lėkti ir tyloje užgims gražių dalykų.

 

Ačiū už pokalbį!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.