Viešnios iš Kauno pamoka

Alytaus Putinų gimnazijoje svečiavosi poetė, prozininkė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė. Ji gausiam gimnazijos mokinių būriui visą pamoką įtaigiai kalbėjo apie literatūros klasikus Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį, kurių gyvenimą ir kūrybą yra išanalizavusi, aprašiusi remdamasi archyviniais dokumentais, rankraščiais, laiškais, pasitelkdama kūrybinę vaizduotę biografiniuose romanuose „Šešėlis“, „Žemaitės paslaptis“, „Dūžtančios formos“, „Padai pilni vinių“.

 

Eglės Juodžiukynienės nuotraukos

Paklausta, ar sunku buvo rašyti apie didžių kūrėjų meilę, tokią skirtingą, kalbėti apie jų žmogiškuosius, žemiškuosius santykius, viešnia iš Kauno atsakė išsamiai argumentuodama, pagrįsdama faktais, detalėmis kiekvieną savo teiginį, mintį. Autorė užsiminė, kad tikriausiai nebūtų parašiusi šių kūrinių, jei ne jos ilgametis darbas Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune. Be to, Aldonai Ruseckaitei rašant šias keturias knygas informacijos teko ieškoti ne tik Lietuvoje, bet ir Sankt Peterburge, Šveicarijoje ir kt.

Po susitikimo su rašytoja gimnazijos bibliotekos lentyną papildė šios keturios minėtos knygos, kurias jau varto ir skaito mokiniai. Apie meilę, apie gyvenimą, sudėtingą, nuodėmingą, vingiuotą… Detalės, vaizdai, dialogai – daug kas gimnazistams įdomu!

 

„Vytautas niekada nepamiršdavo mylimosios vardo ar gimimo dienų, jeigu nebūdavo šalia, bent mielą laiškelį ar linkėjimą pasiųsdavo.

1942 metų gruodžio pirmąją Sofijai sukako dvidešimt dveji. Rytmetį pakirdusi iš miego, ant stalo ji rado dvi kontramarkes į teatrą, matyt, vakare išeidamas, Vytautas jas nemačiom čia padėjo, kad mylimajai būtų siurprizas. Jiems labai patiko eiti į koncertus ir spektaklius, bet ne taip lengva karo metais ten pakliūti. Mačernis mėgo rimtąją muziką, galėjo jos valandų valandas klausyti, o per Bethoveno kūrinius išvis į mistines dausas pakildavo.“

 

„Didysis laikrodis kambaryje išmušė dešimtą ir tuomet Julija pamatė takeliu ateinantį Konstantiną. Dabar jam buvo keturiasdešimt treji metai. Gal kiek labiau šlubčiojo, rėmėsi įmantria lazdele. Pasipuošęs – kaip visada mėgdavo: auliniai juodi batai, poilgis languotas puspaltis, po kaklu parišta daili šerpė, žalia skrybėlė, tik juodų garbanų iš po jos gerokai mažiau. Pakilo nuo kėdės, atsistojo prie lango, pro tankią užuolaidą stebėjo. Kiek metų jo nematė – bene septynerius? Vyras artėjo neskubėdamas, pasidairydamas, dingo už kampo, pabeldė į duris. Aš pati, pasakė viešnia tarnaitei, pati atidarysiu.

Plačiai atvėrė duris, jie stovėjo kiekvienas savo slenksčio pusėje, kol kas nepratarė nė žodžio. Tuomet moteris ištiesė vyrui ranką, šis palaikė minutėlę, pakėlė prie lūpų, pabučiavo. Jautė, kaip virpa abiejų pirštai. Po akimirkos Julija glustelėjo artyn, pakštelėjo į žandą. Ačiū Dievui, susitikome. Kur tamstos vežimaitis, nešime daiktus?“

 

„Bet tik ne nuo manęs, brangi Sima, aš visada būsiu su tavimi, aš gi galop tavo vyras… Oficialus vyras, o tu mano Serafima Semionovna Veržbilovska. Aš taip didžiuojuosi, kad vadiniesi mano pavarde…

– Nepyk, Petrovičiau, nesivadinsiu tavo pavarde, turiu kelias savąsias, nesivadinsiu, ta pavardė tik žaidimas…

– Negi viskas tik žaidimas? – klausia sunerimęs vyras.

Salomėja nuleidžia galvą, tyli, Petrovičius ją pažįsta, mato, jog gera vakaro nuotaika blėsta, moters veidas rūstėja, tuoj ji užsidarys savyje, visą vakarą neprakalbinsi. Tuomet jis imasi diplomatijos:

– Sima, paskaityk man naujų eilėraščių, pasiilgau jų…

– Eilėraščių? – suklūsta poetė.“

 

Smagu, kad netradicinė literatūros pamoka iš salės persikėlė į biblioteką, kur skaitytojų laukia naujausios knygos.