Vieno sodo dykumoje istorija

Šiaurės Afrikoje besidarbuojantį misionierių stebino vieno dykumų klajoklio elgesys. Kartais klajūnas visu ūgiu išsitiesdavo dykumos smėlyje ir priglausdavo ausį prie žemės. Sykį smalsumo pagautas misionierius neištvėrė. „Ką darai?“, – paklausė. Klajoklis atsistojęs tarė: „Bičiuli, klausausi, kaip rauda dykuma, nes ji norėtų būti sodu.“ Bruno Ferrero

 

Sodas reiškia ypatingai žmogaus pertvarkytą gamtą, todėl ši metafora minima, kai siekiame išreikšti mintį apie tobulą, idealų ir sutvarkytą pasaulį. Būtent todėl daugelis tautų kalba apie mitinį sodą – Viduramžių Europoje buvo paplitęs krikščioniško Rojaus ir Meilės sodo įvaizdis, pratęsiantis Biblijinio Rojaus sodo tradiciją. Keliaudami gyvenimo keliu kiekvienas mūsų ieškome savo sodo – vietos, kur širdis, dvasia ir esybė jaustųsi išskirtinai maloniai, kur viskas alsuotų gyvybe ir glostytų širdį gražiausiais Gyvybės medžio žiedais. Kiekvienas mūsų ir mėginame sukurti savo sodą: vienas mūsų auga ir tobulėja dvasiškai, kitas kuria šeimą ir joje augina Gyvybės ar Vertybių medį, trečias – tiesiogine šių žodžių prasme sodina sodą sau, vaikams, Tėvynei. Klajojant švietimo greitkeliais ir vieškeliais tenka sutikti ne vieną raudantį, o kelias neretai suka per švietimo dykumą, kurioje pastaruoju metu nerandama gyvybės. Tada ir norisi sukti į sodą, rasti medžio pavėsį ir pamąstyti apie tai, kas svarbu, kas galėtų būti užuovėja nuo permainingų vėjų, kur rastum pavėsį nuo deginančio dykumos karščio, kur galėtum akis paganyti, sielai ramybę rasti ir kur būtų erdvės kurti. Kur ta oazė? Jei mes nemokame įžvelgti grožio, neberandame nieko gero, tai nenuostabu, kad imame tik priešintis visur ir visada. Mūsų suvokimas priklauso nuo vertybių ir vidinės pasaulėžiūros: kaip žiūri, taip ir matai. Noriu parodyti šį tą nuostabaus, gal tai privers Jus mąstyti ir elgtis kitaip.

 

Sustokime, pamąstykime, pažvelkime į mokyklą kaip į sodą pagal iš Rytų kilusią Zen filosofiją, kuri yra labai įdomi alternatyva estetikos sampratai Vakaruose. Pagal ją gražu yra tai, kas sukurta greitai ir pigiai, ryškiai dekoratyvu, greitai nusidėvi ir išeina iš mados. Pažvelkime į mokyklos-sodo vidų. Kokia jo širdis, dvasia, esybė, nes kiekvienas daiktas sode – akmuo, medis, gyva būtybė – tai turi. Tai savitumo esmė, energijos priėmimo ir retransliacijos stotis, per kurią galime jausti ir vertinti jos aplinką, daiktus ir žmones.

 

Mokyklų būta jau senovės Egipte, Babilone, Kinijoje, Indijoje, Sirijoje, vėliau – Graikijoje, Romoje. Jos visų pirma buvo skirtos žinioms perduoti, raštams, šventųjų tekstams, astronomijai mokytis, valstybės valdymui ir tvarkymui reikalingiems įgūdžiams įgyti. Antikoje iš esmės susiformavo mokyklos pagrindiniai tipai: pradinė, vidurinė ir aukštoji, jose galėjo lankytis ne tik laisvieji piliečiai, bet ir kitų klasių žmonės. Jose mokyta rašto, aritmetikos, lotynų kalbos, religinių tekstų skaitymo ir giedojimo, vėliau laisvųjų menų. Viduramžių Europoje mokyklos buvo pavaldžios bažnyčioms ir vienuolynams, jose mokydavosi būsimieji vienuoliai, kilmingųjų, miestiečių vaikai. Vėliau steigėsi parapinės mokyklos. Amatininkai, riteriai turėdavo savo amato tradicijos mokyklas, kuriose ne tik mokė amato, bet ir teikė gimtosios kalbos, matematikos, teologijos žinias. Islamo pasaulyje steigtos religinio pobūdžio mokyklos, teiktos matematikos, astronomijos, filosofijos, teisės, medicinos žinios. XX a. mokyklos modelis susiformavo industrinio amžiaus laikais ir buvo grįstas to meto mąstymo būdu bei tuometiniais poreikiais – ugdė pagal amžių grupuojamus vaikus taip, kad jų išsilavinimas ir gebėjimai atitiktų tam amžiaus tarpsniui nustatytas normas. Keičiantis pasaulio ir žmogaus prigimties pažinimui, visuomenės vertybėms ir gyvenimo būdui, kito ir mokyklos samprata. Vis aktualesnis tampa klausimas, kurios žinios yra būtinos ir kiek jų reikia įgyti mokykloje, o kiek reikia išmokti susirasti. Aktualus tampa asmenybės vertybinės orientacijos ugdymas, nuo švietimo visiems pereinama prie švietimo kiekvienam, pripažįstant, kad žmonių patirtys, poreikiai, siekiai skiriasi, mokomasi skirtingu tempu ir būdais.

 

Taigi, jei ieškome mokyklos-sodo širdies, dvasios ir esybės, tai peržvelgę jos istoriją ir transformaciją randame tris pamatinius akmenis: žmogų, žinias ir vertybines nuostatas.

Grįžkime prie metaforiškai sodu vadinamos konkrečios mokyklos ir pažvelkime į ją per minėtos Zen filosofijos estetikos principus. Pirmas principas, pagal kurį vertinsime mokyklą-sodą, vadinasi laiko žymė, asketiškas didingumas. Jis nusako gimimo, augimo, nykimo, mirties ciklus. Šios mokyklos pradžia mena dar 1952-uosius. Tada buvo bandyta įsteigti pirmąją lietuvišką klasę, siekiant puoselėti savo kultūrą, priešintis svetimai, kuri buvo brukama. Pirmosios lietuviškos pradinės klasės po ilgos kovos buvo įsteigtos 1956 m., kai vieno mokinio tėvas, užsispyręs lietuvis Baltramiejus Šalna, surinko parašus ir kreipėsi į tuometinį centro komitetą, primindamas konstitucinę lietuvių teisę mokytis ir kalbėti gimtąja kalba. O 1958 m. direktoriaus pavaduotoja Ona Gorodeckienė pasirūpino, kad lietuviai galėtų tęsti mokslą ir 5-oje klasėje. 1968 m. mokyklą baigė pirmieji abiturientai. Kiekvienais metais lietuviškose klasėse mokėsi vis daugiau mokinių, o Persitvarkymo sąjūdžio dvasia įkvėpė vietos bendruomenę kurti lietuvišką mokyklą. Pagaliau 1989 m. pavasarį Vilniaus pakraštyje buvo įkurta lietuviška mokykla, prasidėjo Tautinės mokyklos kūrimas. Tuometinės šios mokyklos-sodo vertybinės nuostatos – tai asmens orumas ir individualumas, humaniškumas, moralumas ir tautinis savitumas bei sąmonės stiprybė. Daugelis lietuviškų klasių mokinių tapo mokslininkais, teisininkais, aktoriais, dailininkais: Rita Matulienė – rengia lietuvių kalbos testų knygas 5–12 klasėms, Ričardas Petkevičius – baltistikos specialistas, dirba Budapešto universitete, Rytas Šalna – mokslininkas, geografas, vadovėlių autorius, Saulius Kizas – aktorius, Vilija Galdikaitė – dailininkė ir kiti, vis dar dirbantys svarbiose šaliai institucijose, kuriantys dabartinę Lietuvą. O mokykla augo ir vis tebeauga: nuo 261 lietuviškose klasėse iki 755 mokinių, nuo lietuviškų klasių iki lietuviškos ilgosios gimnazijos, nuo vienos klasės iki modernios architektūros 14015,74 kvadratinių metų šiuolaikinės gimnazijos, nuo tradicinės mokyklos klasių iki modernių: multisensorinė, laboratorinė, pabėgimo, „Fablab“.

 

O kaip kito vertybės? Švenčiant gražų šios mokyklos jubiliejų pasidomėta pradžių pradžia, ant ko statome šiuolaikinės mokyklos sienas. Pagarba žmogui išlaikyta, humaniškumo principai nėra paminti, moralumas, tautinis savitumas, bendruomeniškumas ryškia linija eina per mokyklos kultūrą. Apsidairykime, juk ne viena Lietuvos mokykla minėjo jau ir šimtmetį, ir ne vienos mokyklos istorijoje tos pačios vertybinės nuostatos ir patriotiškumas, ne viena jų auga, modernėja, daugelio mokiniai yra šiandienos kūrėjai. Tad ar šių mokyklos mokinių žinių ir bendruomenės vertybinių nuostatų negalime taip pat metaforiškai pavadinti trąša? Jos tikrai galėtų atgaivinti šiandienos skurdžią švietimo dykumą ir ne vieną dabartinę mokyklą paversti žydinčiu sodu.

 

Mokykloje dirbo neeilinės asmenybės: ypatingomis pamokomis garsėjo istorijos mokytojas Vytautas Mikutavičius, matematikas Jonas Kiškis, apdovanotas matematikų patriarcho Zigmo Žemaičio medaliu, lituanistė Marija Jutkevičienė, skelbusi straipsnius periodinėje spaudoje, anglų kalbos mokytoja Vita Balionienė, ji buvo net įspėta dėl patriotiškų pažiūrų, atviras pamokas visam rajonui vedė ir studentų praktikoms vadovavo biologijos mokytoja Nijolė Skrudupienė ir daugelis kitų. Prasidėjus Sąjūdžiui, įsisteigė iniciatyvinė mokytojų grupė, kurios dėka lietuviška mokykla atsiskyrė nuo rusiškos. Ją sudarė tik šeši mokytojai: Genovaitė Zelbienė, Birutė Bitėnienė, Vilija Šoblinskienė, Vytautas Mikutavičius, Nijolė Skrudupienė. O po juodu rašalu 1989 m. tuometiniam Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui rašytais laiškais, kuriuose prašoma nesikišti į suverenios Lietuvos reikalus, jau dvidešimt lietuviškos mokyklos mokytojų parašų. Perversmus darė paprasti žmonės, nedidelės idėja ir savo jėgomis tikinčiųjų grupelės. Darė tai tyliai, natūraliai, be nereikalingo populizmo, nereikalaudami padėkos. Ir tai gražiai atliepia kitus du sodui būdingus estetikos principus: paprastumą ir natūralumą. Paprastumas – tik tai, ko būtinai reikia, – rašalas, popieriaus lapas, žmogus. Natūralumas – tautinis savitumas ir noras kalbėti, rašyti, mokyti ir mokytis Lietuvoje lietuviškai.

 

Lietuviškumas buvo puoselėjamas popamokinėje veikloje: organizuoti literatūros vakarai, skirti lietuvių rašytojams, statyti vaidinimai pagal Vinco Krėvės, Žemaitės, Jono Biliūno kūrinius ir Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries eilėraščių kompozicijas. Didelio vietos žmonių susidomėjimo 1974 m. sulaukė Kazio Binkio pjesės „Atžalynas“ pastatymas, rodytas per nacionalinę televiziją, suvaidinti Kristijono Donelaičio „Metai“ ir daug kitų lietuvių autorių kūrinių. Daug gali duoti, pakeisti net vienas žmogus: gali mokyklą-sodą paversti dykuma ir dykumą paversti sodu. Juk darbą su žmonėmis galime prilyginti medžių auginimui. Tokia paprasta tiesa – tikėki žmogumi ir jis suvešės – šiandiena palikta dulkėti kartu su sodo įrankiais. O juk patikėjus mokytoju, jis darbais lyg trinkelėmis nuklos žvyruotus takus, kuriais į ateitį ves minias mokinių. Pasirodo, turime mokykloje-sode senųjų medžių, kurių pavėsyje galime nurimti, apmąstyti šiandieną, į kuriuos atsirėmus lengviau atsilaikyti prieš pokyčių vėjus. Ar tie paprasti, natūraliai daug ir pasiaukojančiai mokykloje dirbantys žmonės nėra energijos priėmimo ir retransliacijos antenos, kurios gali suteikti tos energijos ir švietimo dykumai? Tereikia į juos atsigręžti.

 

Natūraliai analizuodami mokyklos ir sodo panašumus ir skirtumus priėjome dar vieną Zen estetinės filosofijos principą – netikėtumą. Atsigręžus atgal matysime, kad ne vieną netikėtumą teko ištverti mokykloms: nuo klasės vienuolyne iki modernių edukacinių erdvių, nuo knygos iki elektorinių šaltinių, nuo elementarių amato žinių iki mokslinių atradimų, nuo savamokslio mokytojo iki profesionalo. Iššūkių niekada netrūko, bet jie visais laikais buvo ir bus progreso variklis. Ši mokykla, kurią lyginame su sodu, irgi jų neišvengė. Mokiniai, būdami rusiškoje mokykloje, stengėsi išsiskirti visais būdais: gerais mokslo rezultatais, kūrybiškumu užklasinėje veikloje ir, Sovietų Sąjungos imperijai smaugiant, nepabūgo ant mokyklos sienų užrašyti „Lietuva“. Nemažai buvusių mokinių tapo mokytojais, grįžo dirbti į lietuvišką mokyklą ir tebedirba iki šiol: Irena Dabkevičienė, Evelina Jonaitytė, Vytautas Batkauskas, Rima Petkuvienė, Laima Radzevičiūtė, Gražina Vaitkunskė, Justina Survilienė. Totorių tautybės muzikos mokytojo Aleksandro Melecho ir muzikos mokytojos Lilijos Luneckienės vadovaujamas mišrus choras bei tautinių šokių ansamblis, vadovaujamas pradinių klasių mokytojos Rūtos Fomenko, suvienijo lietuviškų klasių mokinius ir garsino lietuviškas dainas ir šokius.

 

Kita vertus, netikėtumas suteikia laisvę nuo apribojimų. Pagalvokime, kiek daug laisvės šiandien turime kurti, keisti, augti patys ir ugdyti kitus. Keičiasi vaikai, keičiame ugdymo metodus, kuriame modernias mokymosi aplinkas, mokomės pievoje, pasaulyje. Mokykloje-sode vis daugėja augalų įmantriausiais vardais: Fablab ir STEAM, o pieva kaskart sužydi vis naujomis gėlių rūšimis iš viso pasaulio: „FLY“, „E. C.D.T.“, „From a dreamer to a leader“, „Uniform from tolerance“, „Active citizens“, „Digihygiene and digimedia for students well-being“, „T.R.E.E.S.“ ir kitomis. Juk rožė ir liks rože, nesvarbu, koks jos pavadinimas. Vis dažniau ryte atėję į klasę randame joje mokinių iš viso pasaulio, koridoriuje skamba įvairiausių kalbų dialogai, o mokytojai veda pamokas ir gimnazijoje, ir Poznanėje, Paryžiuje ar Porto. Derlius pats įvairiausias: įgyta verslumo, ekologijos, dailės, pasaulio geografijos ir istorijos žinių, ugdomas pilietiškumas ir bendradarbiavimo kompetencijos, sukurti partnerystės tinklai, informacinės svetainės, tinklaraštis, sukurti ir išbandyti netradicinio ugdymo metodai, įgyta patirties ir ja pasidalyta su kitais. Ar visa tai šiandien mums nesvarbu, galime tai paminti, nematyti, nurašyti? Siūlau nuo viso to atsispirti, šokant į ateitį.

 

Vaikščiodami po mokyklą-sodą, turime rasti principą asimetrija ir netobulumas atitinkančių bruožų. Gamtoje nėra simetrijos, o kur dar kraštovaizdžio netolygumai, nenugalimos jėgos aplinkybės. Daug jėgų, lėšų investuojama į ugdymo proceso organizavimą ir šiuolaikišką turinio pateikimą, siekiama pokyčių, bet laukiami rezultatai nuvilia. Tai nutinka kiekvienoje mokykloje. Išimčių nėra. Ar kitaip vyksta kitose srityse, šalyse, versle? Juk visi investuoja finansus į proceso modernizavimą, į žmones, jų kompetencijų vystymą, stengiasi nuspėti valstybės politiką, bet būna, kad patiria nesėkmę. Ir tai normalu. Be nakties nėra dienos, be tamsos nesuprastume, kas yra šviesa, be žiemos neateitų vasara, be regreso nebūtų ir progreso. Sėkme džiaugiamės tik išgyvenę nesėkmę. Bet juk turime kertinius akmenis: žmogų, vertybes, žinias, tad atsigręžkime į juos, įvertinę, ką turime, eikime pirmyn.

 

Ir visgi kai žlunga tikėjimas savo jėgomis, kai pieva tampa dykuma, kai žmogus neberanda šviesos, stoja ramybė – paskutinis mokyklos-sodo vertinimo kriterijus. Palaiminta tyla, vienatvė. Ji yra tam, kad atvertume subtilias sielos gelmes, pagalvotume, kur yra esmė: širdis, dvasia ir esybė. Kad atsigręžtume į tuos kertinius akmenis, atrastume užuominas ir dalykus, kurie pasimetė per skubėjimą: asmens orumą, humaniškumą, moralumą ir tautinį savitumą, kad pajustume paprastumo ir natūralumo vertę. Ramybės reikia tam, kad įvertintume, pasimokytume iš klaidų, suvoktume, jog ČIA GERA, ir sustiprėję vėl pakiltume kurti. Pasikartosiu, kad kiekvieno mūsų suvokimas priklauso nuo vertybių ir vidinės pasaulėžiūros: kaip žiūri, taip ir matai. Daug verkiančių ir tos ramybės nerandančių, nes jaučiasi pasimetę švietimo dykumoje, bet juk niekas neatėmė esminių vertybių, greičiau jas užmiršome mes patys. Niekas neatėmė ir galimybės dalytis tuo, ką žinome. Tik mes patys atsisakėme „senųjų dievų“, galvodami, kad naujieji mažiau reiklūs, ir susipainiojome. Mes patys duodame tokį ugdymo turinį, kurio vaikai nesupranta, apkrauname juos nereikalingomis žiniomis, pamiršę perduoti esmę, o paskui stebimės mokinių ankstesne branda ir nuovargiu. Juk tai mums atrodo, jei duosime vaikams perskaityti aštuonias knygas, o ne trisdešimt šešias, tai jie užaugs mažiau protingi. Ir šiandien mūsų mokiniai mokosi atominių reakcijų formulių, o kaip įkurti ugnį su titnagu, išmoksta išvažiavę su projektu. Mes užmiršome, kad visa, kas sudėtinga, prasideda nuo paprastų dalykų, kad visi statiniai, sistemos ar net sodas privalo turėti pamatus.

 

Į žemę tyliai leidžiasi rūkas, tingiai rąžydamasi kyla saulė. Ryto tyloje pasigirsta užvedamos žoliapjovės burzgesys. Tai Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos kiemsargis ruošiasi pjauti žolę mokyklos sode. Panašiai prasideda rytas daugelyje mokyklų. Jos gyvos, puoselėja savo sodus ir tiki, kad dykuma sužaliuos.