Vidutinis doktorantas Lietuvoje – išsekusi moteris

dr. Arūnas Žiedelis
,
Vilniaus universiteto Psichologijos institutas

Šių metų pradžioje Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga atliko doktorantų tyrimą. Jo tikslas buvo atskleisti institucinius aspektus, kurių pokytis labiausiai pagerintų doktorantų motyvaciją ir savijautą. Su tyrimo rezultatų ataskaita galite susipažinti čia, o šiame tekste norėtųsi praskleisti, kas slepiasi po duomenimis. Statistinė analizė yra palanki tuo, kad leidžia visus 633 tyrimo dalyvius keliais kompiuterio pelės paspaudimais apibendrinti į vieną, vidutinio doktoranto portretą. Toks žmogus nebūtinai egzistuoja, bet jis yra artimiausias tam, ką galime pavadinti tipiniu Lietuvos doktorantu. Taigi, pabandykime susipažinti su juo.

 

Pradėkime nuo to, kad mūsų doktorantas yra doktorantė. 2 iš 3 tyrimo dalyvių buvo moterys (taip pat ir oficiali statistika patvirtina didesnę moterų procentinę dalį), todėl korektiškiau būtų pereiti prie moteriškos giminės. Į doktorantūrą ji įstojo būdama 29 metų (vidutinis pirmakursio amžius). Gera naujiena – yra nemaža tikimybė, kad ji anksčiau ar vėliau apsigins daktaro laipsnį. Tik nebūtinai iki 33 gimtadienio, nes, nors oficialiai šios studijos trunka 4 metus, tik maža dalis apsigina per šį laikotarpį.

 

Tiesa, vadinti mūsų personažę vien doktorante ne visai pavyksta. Greta doktorantūros ji dirba ne savo studijų įstaigoje, darbui kiekvieną savaitę skirdama vidutiniškai po 30 valandų. Galime spėti, kad kyla rimtų iššūkių suderinti darbą su studijomis, ypač jeigu norisi turėti bent minimalų asmeninį gyvenimą. Kita vertus, doktoranto statusas suteikia tik itin ribotas socialines garantijas, tad poreikis papildomai dirbti yra daugiau nei suprantamas.

 

Atsitiktinai žvilgtelėję vidutinei doktorantei į akis greičiausiai pastebėtume pavargusį žvilgsnį. Ir tai nėra netikėta, nes pagal išsekimo skalės balus mūsų personažė aplenktų 9 iš 10 darbuotojų. Konkrečiau, 81 proc. tirtų doktorantų nurodė dienos pabaigoje jaučiantys išsekimą, 92 proc. jautėsi pavargę dar prieš pradėdami dirbti. Tyrimas atskleidė, kad išsekimą galėtų sumažinti adekvatesnis studijų krūvis, aiškiau komunikuojami lūkesčiai, didesnės galimybės tobulėti (o ne užsiimti studijų krūvį didinančia betiksle veikla) ir mažesni biurokratiniai trukdžiai. Vis tik tokia institucinė tikrovė prieinama anaiptol ne vidutinei doktorantei.

 

Jeigu šios vidutinės doktorantės paklausite apie jos įsitraukimą į studijas, ji atsakys, kad stereotipiškai vaizduojamą mokslininkų entuziazmą patiria ne kasdien. Ir net ne kiekvieną savaitę. Atsižvelgiant į aukštą išsekimą, tai neturėtų stebinti. Kita vertus, tyrimas rodo, kad įsitraukimo ir entuziazmo galėtų būti daugiau, aiškiau komunikuojant lūkesčius ir eliminavus tokias prie asmeninio tobulėjimo neprisidedančias veiklas, kaip praėjusią santvarką primenančias viešas atestacijas, bendrųjų gebėjimų ugdymą ir ilgas neapmokamo dėstymo valandas. Tik mūsų vidinės doktorantės studijų institucija nebūtinai yra pasiruošusi įsivertinti doktorantams privalomų veiklų tikslingumą.

 

Vienas svarbiausių žmonių mūsų doktorantės gyvenime yra jos darbo vadovas. Vadovo pasirinkimas – viena didžiųjų gyvenimo loterijų. Tai yra žmogus, nuo kurio stipriai priklauso tiek įsitraukimas į studijas, tiek ketinimas tas studijas nutraukti, o pakeisti vadovą per studijas yra daugeliu atveju tiesiog neįmanoma. Gera žinia – tyrimas rodo, kad šioje loterijoje sėkmės tikimybė yra maždaug 60–70 proc. Tokiu atveju jos vadovas ar vadovė turės reikiamų dalykinių ir žmogiškųjų kompetencijų bei motyvacijos pagelbėti rengiant disertaciją ir bus svarbi atrama šiame gyvenimo etape. Likę atvejai yra mažiau sėkmingi.

 

Įdomu, kad tai, ar žmogus turi pakankamai kompetencijų vadovauti doktorantui, beveik niekada nėra institucijose tiesiogiai vertinama. Taip pat ir vadovų parengimas yra tik pačių vadovų reikalas. Dažniau laikomasi prezumpcijos, kad patirtis mokslinėje veikloje viską atperka ir savaime paruošia įvairiems gyvenimo atvejams. Visgi mūsų tyrimas parodė, kad dalis taip (ne)atrinktų ir (ne)paruoštų vadovų nesibodi žeminti, rodyti panieką, grasinti studijų pabaiga ar net pasiūlyti „iškasti grabą“ savo doktorantams. Taigi, buvimas patyrusiu mokslininku gali būti puikiai suderinamas su moralinių skrupulų nebuvimu.

 

Pabaigai galėtume paklausti, ar vidutinė doktorantė yra patenkinta savo studijomis. Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo studijų metų. Pirmaisiais metais ji savo studijas vertintu tvirtu septynetu (7,2 iš 10 balų). Po dvejų metų šis vertinimas kristų iki šešeto (6,4) ir iš ten nebepakiltų. Atsakinėdami į atvirą tyrimo klausimą, doktorantai neslėpė nusivylimo dėl neapibrėžtumo („nėra jokios aiškios sistemos“), vienišumo ir apleistumo („jautiesi visiškai vienas karo fronte“), o kartais ir atviros agresijos savo atžvilgiu. Rezultatai taip pat rodo, kad mūsų doktorantė būtų labiau patenkinta savo studijų pasirinkimu, jeigu turėtų daugiau galimybių tobulėti, jaustų didesnę vadovo paramą ir gautų konstruktyvesnį grįžtamąjį ryšį apie studijų rezultatus. Tik tuomet ji jau nebebūtų vidutinė.

 

Beje, labai tikėtina, kad mūsų vidutinė doktorantė studijuoja universitete, kurio bent daliai administracijos ir doktorantūros komitetų narių atrodys, kad tyrimo rezultatai yra ne apie juos. Kad vidutinės doktorantės ir vidutiniai doktorantai studijuoja kažkur kitur, tik ne jų institucijoje. Kad jų institucijoje visos doktorantams privalomos veiklos yra be galo vertingos, vadovai visi iki vieno kompetentingi, atmosfera padaliniuose palanki, o visa reikiama informacija prieinama. Ir jeigu kas nepavyksta, tai kalti tik patys vidutiniai doktorantai. Nes viskas būtų gerai, jeigu jie nebūtų tokie vidutiniai. Jei nebūtų tokie kaip kiti.

 

Patiko tekstas ir norėtumėte daugiau padiskutuoti apie doktorantūros iššūkius Lietuvoje? Kviečiame spalio 11 d. 14 val. dalyvauti hibridiniu būdu vyksiančioje diskusijoje „Kokio doktorantūros modelio norime?“. Norinčius dalyvauti kviečiame registruotis. Organizuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.