Veiksmingi metodai teikiant pagalbą autizmo spektro sutrikimą turintiems asmenims

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Švietimo ir ugdymo pagalbos išteklių centras surengė seminarą pedagogams tema „Socialinė kognityvinė intervencija, teikiant pagalbą mokiniams, pasižymintiems autizmo spektro sutrikimu“. Lektorė iš Tel Avivo Levinsky edukologijos universiteto dr. Yael Kimhi supažindino su savo darbo patirtimi, sukaupta dirbant su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais.

 

Y. Kimhi pabrėžė, kad socialinės kognityvinės intervencijos tinkamos įvairaus amžiaus, skirtingiems ar skirtingai funkcionuojantiems vaikams. „Praeityje buvo tikima, kad nekalbančių vaikų kognityvinės funkcijos nėra pažengusios ir socialinės kognityvinės intervencijos jiems nėra tinkamos. Dabar įsitikinta, kad ši nuostata nėra teisinga. Net nekalbantis, naudojantis tik gestus ar paveikslėlius vaikas gali turėti kognityvinių gebėjimų – jei jis nekalba, nereiškia, kad nesupranta. Net jei galvojate, kad kai kurios intervencijos nėra tinkamos, turite jas pabandyti taikyti ir įsitikinsite veiksmingumu.“

 

Pasak Y. Kimhi, kognityvinės intervencijos – tai socialinės istorijos, komikso pobūdžio pokalbiai ir kognityvinė elgesio terapija, kai kalbama apie efektyvų emocinį ugdymą. Pranešėja apibūdino kiekvieną iš jų, pristatė pagrindinius principus, pasakojo, kaip skirtingas intervencijas taikyti praktikoje, kaip jos veikia.

Socialinės istorijos – veiksmingas būdas ugdyti sąmoningumą

 

Specialistė pabrėžė, kad svarbiausias tikslas naudojant socialines istorijas ar komikso pobūdžio pokalbius – ugdyti didesnį vaikų socialinį sąmoningumą: „Jei vaikas elgiasi blogai, šie metodai, be abejo, elgesio nesustabdys, bet padės vaikui geriau suprasti jį supantį pasaulį – būtent to mes ir siekiame, kai rengiame programas, kai planuojame intervencijas, išsikeliame tam tikrus tikslus, kurių norime pasiekti. Šios intervencijos labai svarbios, nes gali vaikui paaiškinti situacijas, įvykius ar tam tikrą veiklą – tai, ką jam sunku suprasti.“

 

Pasak Y. Kimhi, autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai nesupranta kai kurių užuominų, gestų, veido mimikos, situacijų, kurios vyksta mokykloje, to, ką daro kiti vaikai, jų elgesio priežasčių, todėl svarbu ugdyti jų sąmoningumą ir supratimą. „Šie metodai tam ypač parankūs, nes juos nesudėtinga pritaikyti savo darbe. Rašydama socialinę istoriją, visada paaiškinu, parodau vaikui, kas gerai, kas blogai. Socialines istorijas galima naudoti įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui, mokant vaikus valytis dantis, plautis rankas, apsirengti, tinkamai elgtis pamokoje ir pan. Jas galima pritaikyti prie bet kurio veiksmo, kurio norite vaiką išmokyti, pavyzdžiui, paprašyti pagalbos, kaip kalbėtis su kitu žmogumi ar kitų svarbių dalykų“, – dėsto Y. Kimhi.

 

Jos teigimu, socialinėse istorijose informacija turi būti pateikiama tiesiogine prasme ir aiškiai, tai padeda asmeniui geriau suprasti sudėtingą ar dviprasmišką situaciją. Socialinių istorijų turinys turi būti pritaikytas atsižvelgus į kiekvieno žmogaus poreikius. „Dažnai galvojama, kad socialinės istorijos tinkamos tik mažesniems vaikams, bet tai nėra tiesa. Jei naudojate kalbą, pritaikytą to amžiaus vaikui, reiškia, kad šios istorijos jiems tinka. Labai svarbu ne tik mokyti, kaip vaikas turi elgtis skirtingose situacijose, bet ir paaiškinti kitų žmonių reakcijas – tai sudėtingiausia dalis, jau proto, mąstymo teorija, leidžianti suprasti, kaip priklausomai nuo mano elgesio pasielgs kitas žmogus. Pateikdami socialines istorijas, aiškiname vaikams, ko galima tikėtis iš kito žmogaus, taip pat – kaip susidoroti su netikėtais, nerimą keliančiais dalykais“, – teigia pranešėja.

 

Autorės nuotraukos

Pasak Y. Kimhi, socialinės istorijos kuriamos pagal tam tikrą struktūrą, jos turi pateikti labai aiškią informaciją tiesiogine prasme. „Visi vaikai itin skirtingi, todėl kuriant socialines istorijas būtina atsižvelgti į kiekvieną jų, vartoti tinkamus žodžius, istorijos struktūra privalo būti aiški. Be to, socialinė istorija turi būti naudojama prieš nutinkant vienokiai ar kitokiai situacijai, kad vaikas suprastų, ko iš jo tikimasi. Tarkime, jei klasėje bėgiosite paskui vaiką ir sakysite – „paklausyk istorijos, kaip tau reikėjo šioje situacijoje elgtis“, teigiamo rezultato nebus. Šios istorijos turi padėti vaikui atsipalaiduoti, jis dėl jų neturi supykti“, – tvirtina Y. Kimhi.

Pasak jos, socialinių istorijų gali būti labai įvairių, jei vaikas nemoka skaityti, jos kuriamos naudojant paveikslėlius. „Svarbu, kad naudojamas paveikslėlis būtų konkretus, su vaiko nuotrauka jame, nes bendro pobūdžio istorija gali sutrikdyti. Kai kuriais atvejais socialines istorijas tenka kartoti daug kartų, kol vaikas jas išmoksta.“

 

Pagrindinės socialinės istorijos dalys – pavadinimas, įžanga, dėstymas, išvados. „Kuriant šias istorijas, derėtų vartoti pakančią ir palaikančią kalbą, tam tikrus žodelius, naudoti gaires, kurios sukuria tam tikrą elgesio struktūrą, tada vaikas aiškiai supranta, ko iš jo tikimasi. Jose turėtų būti vartojami aprašomieji sakiniai (teiginiai), kurie yra trumpi, taip pat – skatinamieji sakiniai. Aprašomasis sakinys tiksliai apibūdina kontekstą, o skatinamasis sakinys nukreipia elgesį. Kuriant socialines istorijas reikia ne tik pasakyti vaikui, ką jis turi daryti, bet ir duoti teigiamą atsaką istorijos pabaigoje“, – teigia specialistė.

Komikso pobūdžio intervencija

 

Dar vienas intervencijos metodas – komikso pobūdžio pokalbių intervencija, arba vaizdinis pokalbių pateikimas. „Tokie pokalbiai padeda vaikams paaiškinti, ką žmonės sako ir ką galvoja. Ši intervencija paprastai naudojama po tam tikro įvykio, situacijos, kurios vaikas nesuprato. Praeityje buvo tikima, kad šios intervencijos negalima naudoti mažiems ar nekalbantiems vaikams, dabar laikomasi nuostatos, kad ją galima išbandyti ir stebėti, ar ji veikia. Labai dažnai autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai neteisingai interpretuoja situacijas, kartais jie galvoja, kad viskas yra puiku, nors iš tikrųjų taip nėra ir panašiai. Vien kalbant kai kuriuos dalykus paaiškinti gali būti sunku, tokiu atveju tiktų vaizdo įrašas, bet ne visada jį turime. Komikso pobūdžio intervencijos nėra sudėtingos – tereikia nupiešti burbulą, brūkšnį, taip pat galima naudoti spalvas, kurios padeda pateikti emocinį teiginio ar žinutės turinį“, – aiškina Y. Kimhi.

 

Anot jos, naudodami minčių burbulą paaiškiname vaikui, ką žmogus galvoja, ką jis ketina padaryti ar pasiekti, kaip vaikui tinkamai elgtis skirtingose situacijose: „Pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas gali kitiems sakyti negražius dalykus, tokius kaip „tu storas, bjaurus“ – jis nesupranta, kad tai žeidžia ir dėl to kiti vaikai nenori su juo draugauti. Naudojant minčių ir kalbos burbulus galima paaiškinti vaikui, kad, užuot pasakius garsiai „tu storas, bjaurus“, galima apie tai tik pagalvoti, bet netarti garsiai. Abstrakti situacija tokiu būdu sukonkretinama, pateikiama vaikui aiškiu būdu.“

Naudojant komikso pobūdžio pokalbius autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams parodoma, kad kiekvienas žmogus toje pačioje situacijoje jaučia skirtingus dalykus. Šis metodas yra paprastas, nesudėtingai pritaikomas, suteikia daug galimybių, jis tinka ir suaugusiems žmonėms, pavyzdžiui, rengiantis darbo pokalbiui.

Kognityvinė elgesio terapija

 

Pasak Y. Kimhi, kognityvinė elgesio terapija yra gana sudėtinga, kompleksinė terapija, jos specialistai mokosi metus ar dvejus, tačiau, dirbant su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais, galima sėkmingai taikyti tam tikrus jos principus.

Kognityvinės elgesio terapijos tikslas – mokyti autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus apie emocijas, jų stiprumą, apie tai, kaip jos reiškiamos. „Pagrindinės mūsų emocijos – tai laimė, džiaugsmas, liūdesys, baimė, tos, kurios pajuntamos ir įvardijamos išsyk. Pavyzdžiui, jei esu alkanas, kažkas man duos pavalgyti, būsiu laimingas, jei kažkas atims žaislą – nuliūsiu, supyksiu. Kompleksinės emocijos, tokios kaip didžiuotis, pavydėti, susigėsti, yra sunkiau suvokiamos, jos neatsiranda tuo pat metu, joms pajusti reikalingas socialinis sąmoningumas, suvokimas, kad kiti žmonės mane stebi ir vertina.“

Autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams kompleksines emocijas suprasti ypač sudėtinga. Naudojant kognityvinę terapiją, pradedama mokytis nuo pagrindinių emocijų, tokių kaip džiaugsmas, suvokimo. „Mažiems vaikams mokyti galime pasitelkti knygeles su paveikslėliais, kur pavaizduoti dalykai, teikiantys vaikui džiaugsmo, pvz., valgau pyragą, žaidžiu lauke, važiuoju pas močiutę. Kai dirbama su vaikų grupe, jie mato, kad kiekvieno knygutėje yra skirtingi paveikslėliai, pavyzdžiui, vienas džiaugiasi, kai valgo tortą, kitas – sumuštinį, dar kitas – kai skaito knygutę. Tai jau proto, mąstymo teorija, leidžianti suprasti, kad kiekvieno situacija – skirtinga. Tai – kognityvinis suvokimas, leidžiantis vaikams pamatyti, kas yra džiaugsmas, kaip jis išgyvenamas. Tą patį galima daryti ir su suaugusiaisiais, tik naudojant dienoraštį su įrašais – kas kiekvienam padeda jaustis gerai, kas sukelia džiaugsmo pojūčius.“

 

Specialistės teigimu, labai svarbu išbandyti įvairius lygius, dirbti su vaikais keliais etapais: „Pirmajame etape aptariamos išraiškos, rodančios tam tikrą emociją, kurią išduoda mimika, balso tonas, kūno kalba ir kontekstas. Antrajame etape supažindinama su emocijų stiprumu – tam galima panaudoti nuotrauką ar piešinį, kuriuose vaizduojamas termometras, matuoklis ar garso reguliatorius. Naudojant termometrą, galima nusistatyti tam tikrą skalę, kur vienetas yra labai gerai, penki – labai blogai ar atvirkščiai. Svarbu parodyti, kad yra skirtingi emocijų etapai, lygiai, paaiškinti, kodėl svarbu juos atskirti. Pavyzdžiui, torto valgymas gali būti vertinamas vienetu, susitikimas su mama – ketvertu, važinėjimas dviračiu – penketu ir pan. Tokiu būdu vaikai supranta, kad yra tam tikri lygiai, reiškiantys, kas yra gerai, labai gerai, puiku.“

 

Kai autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas supranta techninius intervencijos aspektus, galima pradėti kalbėti apie pyktį ir išmokyti atpažinti jo lygius. „Vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, pykčio skalėje nelieka vieneto ar penketo, yra „nulis arba šimtas“. Supratę, kokie yra džiaugsmo lygiai, vaikai pamažu išmoks vertinti ir pykčio lygius. Pavyzdžiui, pirmas lygis – „truputį supykau“, o penktas – kai jau mėtomi daiktai ar stumdomi kiti vaikai. Dirbdama su autizmo spektro sutrikimą turinčiu vaiku, visada pabrėžiu: jei pasiekei penktą lygį, gali išeiti iš klasės ir pasivaikščioti, tokiu būdu suteikiu galimybę vaikui pakeisti situaciją. Kai dirbame su vaikais emocinio aspekto lygmeniu kognityviniu būdu, pastebime pokyčius. Be abejo, šią intervenciją taip pat privalu taikyti ne tada, kai vaikas jau mėto knygas ar elgiasi blogai – reikia mokyti atpažinti pykčio lygius iš anksto, ši terapija turi būti struktūriškai pritaikyta, tada iš tiesų labai padeda vaikui“, – sako specialistė.

Jos teigimu, labai svarbu kognityvines intervencijas taikyti vaikų grupėms: „Tarkime, grupėje yra vaikas, kuris nuolat ploja rankomis, o kitą toks elgesys labai erzina. Tas, kuris ploja, nesupranta, kad kitą tai gali supykdyti. Neturime sakyti jam – nustok ploti, nes šito jis nesupras. Pritaikius kognityvinį aspektą, vaikas turi suprasti, kodėl pykdo kitus vaikus ir kaip turėtų elgtis.“

 

Specialistė taip pat kalbėjo apie socialinę emocinę intervenciją, kuri moko vaikus, kaip susidraugauti, kaip draugauti, saugoti draugystę: „Anksčiau vyravo nuostata, kad autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai negali susidraugauti, jie nenori draugų. Šiuo metu žinome, kad tai netiesa, šie vaikai nori, moka draugauti, tik jiems reikia padėti susidraugauti, pamokyti, kaip išlaikyti draugus. Taikydami kognityvinę intervenciją mokome, kaip užmegzti pokalbį, kaip jį palaikyti, kaip išklausyti kitą žmogų. Įprastai pradedama dirbti trijų vaikų grupėje, kur vienas vaikas turi autizmo spektro sutrikimą, kiti – tipiškai besiugdantys. Grupėse mokome vaikus socialinių interakcijų, bendravimo, jie kartu rengia projektus, žaidžia, kepa pyragus. Kartą per savaitę dirbama su vaiku grupėje, kartą – atskirai, kur jis mokomas, kas yra emocijos, tam tikrų įgūdžių, kognityvinių aspektų. Tokiu būdu vaikas iš pradžių mokosi vienas ir apsaugotoje grupėje, kur jam padeda kiti vaikai, vėliau jis gali apsilankyti tų vaikų namuose, susipažinti su jų mamomis ir prisijungti prie kitos grupės, kur yra daugiau vaikų. Kai turime planą ir jo laikomės, matome, kaip tie vaikai patobulėja, kaip ugdomi autizmo spektro sutrikimą turinčiųjų socialiniai gebėjimai.“

 

Pasak specialistės, visas intervencijas galima taikyti kūrybiškai, pasirinkti tam tikrus principus, tinkančius konkrečiam vaikui – tai užtikrins jo pokyčius ir padės keisti elgesį, tokiu būdu prisidės prie jo socialinio sąmoningumo ugdymo.