Vaižganto metams – gimnazistų sukurta „Dėdžių ir dėdienių“ ekranizacija

Marius Janulevičius
,
lietuvių kalbos mokytojas, Kino klubo vadovas

2019-ieji – Juozo Tumo-Vaižganto metai

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai neretai pastebi, kad mokiniai mieliau renkasi ne skaityti literatūros kūrinius, o filmų pagal šiuos kūrinius peržiūras, klaidingai manydami, kad tai atstoja patį kūrinį ir kad matytais filmais bus lengviau pasiremti rašant rašinius. Tačiau iš tiesų filmai yra tik režisieriaus, filmo kūrėjų interpretacija, dažnai labai nutolstanti nuo pradinės kūrinio minties. Kaip ir dera naujausiam iš menų, kinas itin priklausomas nuo mokslo ir technologijų. Populiariausias XX a. menas, kaip taikliai pastebi Davidas Parkinsonas, atsirado iš silpnybės mašinoms, judėjimui, optinei apgaulei ir viešoms pramogoms[1], tad nenuostabu, kad plečiantis filmų pramonei kilo pagrįsto nerimo, ar kinas neišstums teatro ir literatūros. Kita vertus, kino kūrėjai neretai semiasi įkvėpimo iš grožinės literatūros kūrinių ir netgi išpopuliarino kai kurias knygas, ekranizavę jų siužetus. Literatūros kūrinių ekranizacijos dažnai tampa puikiais skirtingų meno rūšių sintezės pavyzdžiais, tačiau ne visi žiūrovai suvokia, kad filmu paverstas literatūros kūrinys yra režisieriaus interpretacija. Ši problema, kaip minėta, puikiai žinoma lituanistams, bandantiems įtikinti savo mokinius, kad perskaityti kūrinį ir peržiūrėti jo motyvais sukurtą filmą nėra tas pats. Negana to, ekranizacijos kartais ilgam suformuoja tendencingą literatūros kūrinio ar jame vaizduojamų reiškinių, personažų vertinimą.

 

Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos Kino klubo nariai, II klasės gimnazistai, siekdami originaliai paminėti Juozo Tumo-Vaižganto metus, nutarė pasidomėti lietuvių literatūros ekranizacijomis ir patys sukurti filmą apysakos „Dėdės ir dėdienės“ motyvais, pademonstruodami savo bendraamžiams, kad ekranizacija tėra filmo kūrėjų interpretacija, o gal net visiškai savarankiškas kūrinys.

Pirmiausia pasižiūrėjome 1970 m. Algirdo Dausos pagal Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ sukurtą filmą „Tas prakeiktas nuolankumas“. Pasak Gitanos Vanagaitės, minėtas filmas lietuvių kino istorijai svarbus keliais aspektais: tai buvo pirmasis spalvota kino juosta nufilmuotas filmas ir pirmoji literatūros klasikos ekranizacija Lietuvos kino studijoje[2]. Tiesa, šios autorės teigimu, pats pastatymas, sulaukęs audringų reakcijų ir ginčų, kone vienareikšmiškai buvo įvertintas kaip nepavykęs, nes sovietmečiu kurtame filme perdėtai aštrinamas socialinis apysakos fonas. Ir tai tiesa: pavyzdžiui, žiaurių, šokiruojančių filmo vaizdų – pajuokai išstatytų paleistuvių šventoriuje, turgaus aikštėje plakamo kalvio, nuskandinusio tijūną linmarkoje, avių pjovimo, ėmimo į rekrūtus ir kitų epizodų – Vaižganto apysakoje apskritai nėra. Apie kuriant filmą vykusias diskusijas, kokiu būdu turi būti perdirbta apysaka ir kokie ideologiniai akcentai išryškinti, iš jau šių dienų perspektyvos kalbėjo filmo operatorius Jonas Tomaševičius ir režisierius Algirdas Dausa. Pasakodamas apie „filmą, kurį dabar mažai kas prisimena“ ir kurį, „jeigu būtų galimybė, dabar <…> nufilmuotų visiškai kitaip“, J. Tomaševičius apgailestaudamas mini, kad „tai labai graži ir graudi istorija, prie kurios scenarijaus autoriai pridėjo savo ranką, nes buvo reikalaujama išryškinti socialinius aspektus ar dar kažką“[3].

 

Apmaudu, bet Vaižganto apysakos sovietinė ekranizacija ilgam į užmarštį nustūmė tarpukariu pradėjusį formuotis visai kitą skaitymo kodą – Mykoliuko kaip apsisprendžiančio, sąmoningai pasirenkančio nesiekti Severijos meilės ir kuriančio gyvenimą kaip tylų ir skaudų susigyvenimą su šiuo apsisprendimu. Iš įvairių pakeistų scenų, dėmesio sutelkimo į socialinius dalykus suformuoti nauji filmo prasminiai akcentai, priešingi Vaižganto apysakos vertybinėms nuostatoms, pagaliau ir pats filmo pavadinimas „Tas prakeiktas nuolankumas“ yra tendencingas ir iškraipo pagrindinę apysakos mintį. Pasak Gitanos Vanagaitės, ši ekranizacija ilgiems sovietiniams ir jau atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiams lietuvių sąmonėje įtvirtino Mykoliuką kaip pasyvų, susitaikantį su gyvenimo neteisybėmis ir nieko nedarantį dėl savo ateities[4]. Iš tiesų, dalis šiuolaikinių mokykloms skirtų vadovėlių iki šiol kartoja pasyvaus ir susitaikančio Mykoliuko vaizdinį, iškraipydami klasikinio lietuvių literatūros kūrinio suvokimą, piršdami filmo „Tas prakeiktas nuolankumas“ pasiūlytą interpretaciją. Tokiame kontekste atrodo teisingas Irinos Melnikovos, nagrinėjusios ekranizacijų suvokimo paradoksus, požiūris, kad kino tekstą verta laikyti ne antrine literatūros reprezentacija, bet visaverčiu kūriniu[5]. Šį požiūrį gimnazistams, taupantiems laiką ir vietoje kūrinio neretai pasirenkantiems jo ekranizaciją, turėtų ugdyti ir literatūros mokytojai.

 

Gražiausią apysakos „Dėdės ir dėdienės“ dalį sudaro Mykoliuko ir Severiutės meilės istorija, todėl savo filmui pasirinkome kelis būdingus ir skaitytojams lengvai atpažįstamus kūrinio epizodus. Filmą nutarėme pradėti nuo lyriškų Mykoliuko minčių, kurių Severijai jis taip ir neišdrįsta garsiai išsakyti: „Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliautą giedrią šaltą žiemos naktį. Tegul sau iškerta visą mielą mūsų raistelį – liks man tavo plaukeliai…“[6]

Siekdami įrodyti, kad literatūros kūrinio ekranizacija dažniausiai yra nuo originalo nutolusi filmo kūrėjų interpretacija, gimnazijos Kino klubo nariai sukūrė savo „Dėdžių ir dėdienių“ versiją, įdomumo dėlei pasirinkdami tarpinį žanrą tarp mistinio siaubo filmo ir literatūrinės ekranizacijos. Siužetas intriguojantis: filmo herojai, atsitiktinai patekę į apleistą dvarą Aukštaitijoje, netikėtai susiduria su apysakos personažais, kurie ir po mirties vis iš naujo išgyvena dramatiškus savo gyvenimo įvykius. Filmuoti vykome į Molėtų r. Alantos apylinkes ir apleistą medinį Libertavos dvarą.

Kurdami ekranizaciją, laikėmės pagrindinių filmo kūrimo ir montažo principų, kuriuos patraukliai savo vadovėlyje pateikia Jonas Kuzminas ir kurie itin tiko kuriant įtempto siužeto vaizdo medžiagą: visa, kas rodoma ekrane, turi kažką reikšti, kas nereikšminga, reikia praleisti; kiekvienas kadras, kiekviena montažinė frazė, veiksmas ar epizodas neturi būti išsakyti iki galo; visos informacijos nepateikimas – tai pagrindinis susidomėjimo, dėmesio palaikymo būdas[7].

Filmavome su trumpomis pertraukomis beveik penkias valandas, o sumontavus filmą, liko apie 10 minučių trukmės produktas. Be to, atidus žiūrovas pastebės, kad nežymios filmo epizodų detalės nėra atsitiktinės. Pavyzdžiui, apleistame dvare ant sienos kabo Vaižganto portretas, senovinės Mykoliuko maldaknygės viršelyje matomas pavadinimas „Balsas balandėlės“ parodomas tada, kai pasigirsta Severijos – vaiduoklio – balsas.

Filmo epizodai nutrūksta tokiose veiksmo vietose, kai žiūrovui dar nėra aišku, kas iš tiesų vyksta – tuomet filmą norisi žiūrėti toliau, kol viskas paaiškės. Sąmoningai išlaikėme paslaptį, kas tas vyras, apleistame dvare sekiojantis pagrindinį personažą, tik vėliau leidome suprasti, kad tai Rapolo Geišės vaiduoklis. Kituose epizoduose nuolat dingstantys veikėjai verčia spėlioti, ar personažai nėra dvasios, taip pat žiūrovui palikome pačiam nuspręsti, kodėl Mykoliuko vaiduoklis ir pagrindinis realus filmo veikėjas atrodo esantis tas pats žmogus – abu juos vaidina tas pats aktorius. Galbūt praėjusiame gyvenime jis ir buvo tas Mykoliukas? O gal kažkokiu mistiniu būdu literatūros personažai ir realūs žmonės gyvena ir susitinka tikrame pasaulyje – juk literatūra, šiaip ar taip, yra mūsų gyvenimo dalis?

 

Norėdami sukurti paslaptingą atmosferą, filme daugiausia naudojome grėsmingus garso takelius, o lyrinėse vietose, pavyzdžiui, filmo pradžioje – ilgesingą muziką, susiliejančią su liaudies dainos garso takeliu.

Sukurtoje originalioje pasirinktų apysakos epizodų ekranizacijoje atskleidėme, kad apysakos pavertimas kinu gali būti visai laisva interpretacija. Mūsų filme „Dėdės ir dėdienės: istorija nesibaigia“ Vaižganto apysakos epizodai virsta mistinio siaubo filmo elementais.

Savo atliktu kūrybiniu darbu Kino klubo nariai vaizdžiai įrodė, kad literatūros kūrinio ekranizacija yra ne kūrinio kopija, o filmų kūrėjų interpretacija, tad filmas „Dėdės ir dėdienės: istorija nesibaigia“ mokiniams gali tapti puikia pamoka, kad, norint susidaryti objektyvų vaizdą, pirmiausia būtina perskaityti literatūros kūrinį. Tada jau galima žiūrėti ir ekranizacijas, neužmirštant, kad jos dažnai būna labai nutolusios nuo pradinės kūrinio minties ir kartais apskritai laikytinos tik filmo kūrėjų interpretacija, jeigu ne visai nauju kūriniu.

Filmą „Dėdės ir dėdienės: istorija nesibaigia“ galite pamatyti čia.

 

[1] Parkinson D. Kino istorija. Vilnius, 1999, p. 7.

[2] Vanagaitė G. Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ literatūros istorijoje, kine ir teatre. COLLOQUIA, p. 60. Prieiga internetu http://www.llti.lt/failai/Colloquia41-Vanagaite-51-71.pdf.

[3] Mikelkevičiūtė G. Operatorius, kūręs žemiškos būties poeziją. Prieiga internetu http://biblioteka.gindia.lt/operatorius-kures.htm.

[4] Vanagaitė G. Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ literatūros istorijoje, kine ir teatre. COLLOQUIA, p. 62. Prieiga internetu http://www.llti.lt/failai/Colloquia41-Vanagaite-51-71.pdf.

[5] Melnikova I. Literatūros (inter)medialumo strofos, arba Žodis ir vaizdas. Vilnius, 2016, p. 127.

[6] Vaižgantas. Dėdės ir dėdienės // Rimai ir Nerimai: apysakos ir apsakymai. Vilnius, 1979, p. 32.

[7] Kuzminas J. Autorių teisės. Filmų kūryba. Kaunas, 2014, p. 45.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.