Vaikų kalbinių gebėjimų lavinimas vykdant projektą „Žaidžiame teatrą“

Vilija Repečkienė
,
Vilniaus l.-d. „Vieversys“ vyresnioji mokytoja

Kalba yra viena svarbiausių žmonių bendravimo formų, todėl labai svarbu nuo mažens ugdyti vaiko kūrybiškumą, gebėjimą tiksliai ir taikliai reikšti mintis, kalbėti, bendrauti. (A. Gučas, 1994). Pasak autoriaus, vaiko vartojamos gramatikos formos ir jų tobulėjimas susijęs su žodyno gausumu. Kiek žodžių vaikas žino, supranta ir vartoja, priklauso nuo socialinės aplinkos, kalbinės atmosferos, kurioje jis auga, ir nuo lavinimosi pastangų ugdyti jo kalbą.

 

Kalbantysis turi mokėti teisingai pasirinkti žodinę formą, perteikti informaciją, planuoti, numatyti pasakojimo apie daiktą, reiškinį, įvykį, grandžių tvarką. Šie ypatumai reikalauja pastovaus kalbos ugdymo. (O. Monkevičienė, 2001). Vaikų, turinčių kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimų, ugdymas ikimokykliniu laikotarpiu turi ypatingą reikšmę tolesniam vaiko mokymuisi ir lemia jo asmenybės formavimąsi. (Daugirdienė, 2003).

 

Dirbdama su 5–6 metų amžiaus vaikais pastebėjau, jog šio amžiaus vaikai – žaismingi, dinamiški, siekiantys pažinti, smalsūs. Jie noriai deklamuoja eilėraščius, mena mįsles, domisi knygomis, seka pasakas, žaidžia siužetinius žaidimus. O kaip vaikus paskatinti daugiau kalbėti, plėtoti jų žodyną, ugdyti gramatinį taisyklingumą? Viena iš efektyvių kalbėjimo ir kalbos ugdymo metodų ir yra teatras, jo metu vaidinamos pasakos, įvairios istorijos. (V. Kazragytė, 2011). Atsižvelgdama į moksliniuose šaltiniuose pateikiamas įžvalgas ir pastebėdama, kad dauguma mano grupės vaikų turi kalbos sutrikimų, siekiau kuo geriau patenkinti ugdytinių poreikius bei tėvų lūkesčius ir įgyvendinau ilgalaikį projektą „Žaidžiame teatrą“. Manau, kad šis projektas bus reikšmingas tolesniam vaiko asmenybės, intelekto, aplinkos pažinimo, ir ypač kalbos, kuriamosios vaizduotės lavinimui. Kalbos žodynas taps turtingesnis, vaikams bus lengviau suvokti tekstą, komunikuoti.

 

Svarbiausi šio projekto uždaviniai – atskleisti vaikų kūrybiškumą, lavinti kalbėjimo įgūdžius, suteikti vaikams naujų įspūdžių, bendravimo džiaugsmo. Mano manymu, į bendrą procesą integruojant inovatyvius metodus, priemones ir būdus, ugdant kompleksiškai, įmanoma pasiekti, kad vaiko kalbos raida būtų kuo sklandesnė ir kokybiškesnė. Įgyvendindama projektą naudojau įvairią literatūrą: nesudėtingus literatūrinius kūrinius, pasakas ir įvairią tautosaką. Pasitelkusi personažą, veikėją, jo vardu pasakojau įvairias istorijas. Jas klausydami vaikai išgirdo daug naujų žodžių, posakių, žodžių sąskambių, artimiau susipažino su perkeltinės reikšmės žodžiais, vaizdingais posakiais. Kalbos lavinimui paįvairinti į sekamų pasakų ar savo pačios sukurtų istorijų siužetus įterpdavau dainuojamuosius žaidimus su vaidybos elementais, improvizacijas-žaidimus. „Žaisdami teatrą“ vaikai taip pat deklamavo išmoktus eilėraščius, siūlė savo idėjas, sumanymus, savaip improvizavo.

 

Ugdant vaiko rišliąją, o kartu ir vaizdingą kalbą, turtinant jo žodyną buvo svarbus atkuriamasis vaikų pasakojimas. Vaikams teksto, istorijos, pasakos siužeto turinį įtvirtinti padėjau juos įtraukdama į vaizduote paremtą žaidimą. Pvz., iš siūlomo teatro repertuaro vaikai išsirenka spektaklį, į kurį jie norėtų keliauti, „nusipirkę“ bilietus sėda į „Keistuolių teatro Mėlynąjį autobusiuką“ ir vyksta į repeticijas. Atvykę visi patogiai įsitaiso ant „diskusijų“ pagalvėlių ir klausosi mano sekamos pasakos, o vėliau ją atpasakoja. Kitą dieną vaikai vėl pakviečiami keliauti į teatrą, bet jau į „teatro premjerą“. Už teatro širmos pasaką vaikai seka dar kartą, bet jau su teatro lėlėmis , o po to įsikūniję į personažą tą pasaką suvaidina.

 

Kalbos lavinimo tęsiniui (po teatrinės veiklos) susigalvojame daug įdomių veiklų: įvairių estafečių metu vaikai ieško savo personažų, nurodytos raidės, žaidžia žaidimus, skatinančius garsinės analizės ir sintezės įgūdžius: galvoja žodžius, prasidedančius nurodytu garsu, žodžio pradžiai sugalvoja pabaigą, garsą priskiria raidės ženklui, žaidžia kūrybinių gebėjimų reikalaujančius ir juos ugdančius žaidimus.

 

Geriausias įrodymas, kad vaikams teatras naudingas – patirtų įspūdžių tąsa. Vaikai dažnai prisimena matytas istorijas, jas atpasakoja, patys „žaidžia situacijas“, kuria savo spektaklius ir pan. „Žaisdami teatrą“ vaikai susipažįsta su personažais, jų aplinka, jų gyvenimo būdu, išgirsta personažų įvairių balso intonacijų, pasakojimą praturtina vaizdingais veiksmažodžiais, epitetais, jaustukais, frazeologizmais ir kt. Tokie žaidybiniai-teatriniai elementai padeda vaikams sukoncentruoti dėmesį, jį išlaikyti ilgesnį laiką, skatina susidomėjimą, provokuoja kalbinius procesus.

 

Vaiko kalbos mokymąsi sąlygoja aplinka. Todėl teatrinėms improvizacijoms paįvairinti naudojau įvairias priemones, žr. nuotraukose.

 

Rankų darbo megzti personažai bei veikėjai, „emocinės“ lėlės, „diskusijų“ pagalvėlės.

 

Figūrinės, pirštukinės teatro lėlės, „šviesos ir judesio“ efektai.

 

Šviesos stalas su apšvietimu, įvairios dekoracijos.

 

Siekdama, kad kalbos įgūdžių lavinimas vaikams būtų įdomesnis, patrauklesnis, labiau motyvuojantis, panaudojau interaktyvią lentą su įdiegta „SMART Notebook“ programine įranga: ekrane vaikai atliko įvairias vaizdines, matematines, logines užduotėles. Panaudojant foną, paveikslėlių galerijas ugdytiniai rašikliais arba rankos pirštais ant jų piešė ir komentavo, kūrė įvairias istorijas, pasakų pabaigas, įtraukė naujus veikėjus, įgyvendino ir savo sumanymus.

 

Sėkmingai vaiko socializacijai yra svarbu vaikus paskatinti labiau pasitikėti savimi bei savo gebėjimais. Todėl organizavau muzikines pramogas „Teatro užuolaidą pravėrus“. Jos padėjo mažiesiems tenkinti saviraiškos poreikį, atrasti save, tapti laisvesniems, savarankiškesniems, tobulinti kūrybinius ir socialinius gebėjimus, ugdytis pasitikėjimą ir teigiamą savęs vertinimą.

 

 

Projekte „Žaidžiame teatrą“ taikyta teatrinė ir žaidybinė veikla praturtino vaikus naujais įspūdžiais, ugdė kūrybiškumą bei susidomėjimą literatūra, aktyvino žodyną, nuoseklią kalbą, mąstymą, lavino vaizdinės kalbos įgūdžius, pažinimą, prisidėjo ir prie kiekvieno vaiko moralinio ir estetinio ugdymo.

 

Literatūra:

Gučas A. Vaikų darželio pedagogika, 1994.

Monkevičienė O. Ankstyvojo ugdymo vadovas, 2001 .

Kazragytė V. Mažųjų vaidyba, 2011.

Daugirdienė I. Kalbos ir komunikacijos korekcija, 2003.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (4)