Vaikai kuria animaciją, naudodami skaitmenines technologijas

Kauno lopšelio-darželio „Vaivorykštė“ vaikų šventinius renginius įprasminame vaizdiniais – kiekvieną dainą papildome vaikų kurtomis iliustracijomis, animacija. Jas rodome dideliame ekrane, pasitelkdami projektorių, nes vaikų pieštos dainos – prasmingos ir suvoktos, atviros, jaudinančios kiekvieną šeimos narį. Taip mes, meninio ugdymo mokytojos Joana Tėvelytė (dailė) ir Lijana Neverauskienė (muzika), bendradarbiaudamos plėtojame integruotą ugdymą. Drauge su vaikais apgalvojame siužetą, kuriame personažus (dažniausiai iš molio), sukuriame animuotą pasakojimo pristatymą.

 

Naudojame „Stop kadro“ technologiją, mobiliajame telefone įdiegiame „Stop Motion Studio“ (https://www.cateater.com/) programą. Kartu su vaikais tariamės, žaidžiame, kuriame, judiname personažus, fotografuojame. Siužetus kuriame pagal dainas, kurias vaikai darželyje mokosi dainuoti. Šiais metais renginiuose, skirtuose Vasario 16-ajai ir Mamos dienai, tėvams pristatėme vaikų kurtas animacijas.

 

Nuo ko viskas prasidėjo? Ši mintis kilo pastebėjus, kad vaikai sunkiai gali papasakoti, apie ką dainuoja, dažnai išmoksta žodžius atmintinai ir mechaniškai juos kartoja. Puikiai išmokę – gražiai padainuoja, dainos aptariamos su grupių mokytojais, parodomos judesiais, bet gilesnio suvokimo, apie ką dainuojama, – nėra. Pradėjome piešti, lipdyti pagal muzikos veiklose dainuojamas dainas ir pabandėme per koncertus rodyti vaikų darbų nuotraukas. Menas – pasaulio pažinimas, todėl piešiniai ir lipdiniai pradėjo „kalbėti“. Vaizdai susipynė su dainos tekstais, pasakoti tapo lengviau.

 

Kai meninės veiklos tikslais matomas teigiamas kūrybinio proceso poveikis, kūrybinė saviraiška, asmens kūrybingumo, savarankiškumo ugdymas, pedagogams tenka ieškoti vis naujų meninės raiškos būdų. Sugalvojus, kad būtų smagu kartu su ugdytiniais kurti animaciją, teko mokytis ne tik vaikams, bet ir mokytojams. Žinodama vaikų meninės raiškos etapus, pradžioje animaciją kurti dailės veiklose pasiūliau tik penkiamečiams ir šešiamečiams. Pradėjome nuo rudeninių lapų, ant kurių vaikai užrašė savo vardo pirmąsias raides, tada jie tiksliai žinojo, kuris jų lapas ir kurį reikia judinti fotografuojant, išgirdus „stop“ ne tik sustoti, bet ir patraukti rankas. Bandymų, džiaugsmo ir nusivylimo pradžioje buvo nemažai… Nusprendėme, kad žaisime žaidimą „Stop“, vaikai klausysis instrukcijų, reikės kantrybės, laikytis susitarimų.

 

 

Kuriant animaciją reikia išmokti, kad daiktai juda mažais žingsniais ir tas kiekvienas žingsnis yra fotografuojamas. Iš pradžių medžių lapai judėjo chaotiškai, bet kartojant procesą vaikai gana greitai suprato „stop“ kadro principus. Mažais žingsneliais ir nebijodami pridaryti „nesąmonių“ vis artėjome link tikrų animacinių filmukų!

 

Rimtesni darbai prasidėjo kuriant „Kalėdinę istoriją“ – atsirado pačių pasirinkti istorijos personažai, piešti ir iškirpti. Svarbu suprasti, kad, kuriant filmą, kūryba – tik vaikų: taip, kaip vaikai moka, kaip nori. Skiriasi dydžiai, iškirpimo kokybė, bet vaikų kūryba yra gerbiama ir vertinama! Pvz., vienam istorijos veikėjui „netyčia“ buvo nukirpta koja, tada jau kartu į pagalbą pasitelkėme lipniąją juostą: https://youtu.be/PDEInzWGEoI ir https://youtu.be/mstJy0SRNYE.

 

Pavasarį pradėjome kurti animaciją pagal dainų, kurias parinko muzikos mokytoja, atsižvelgdama į turinio turtingumą, tekstus.

 

Procesas – itin džiaugsmingas, komandinis, šiek tiek chaotiškas. Pasidalijus, kas kokį veikėją kurs, užverda darbas. Kažkas lipdo, kažkas su draugais piešia foną, kažkas fotografuoja. Pradžioje tik mokytojas vadovavo procesui, sakė „stop“, vėliau atsirado ir kitų režisierių. Telefone esanti „Stop kadro“ programėlė rodo ir nuotraukų skaičių, taigi sekėme ir skaičiavome, kiek nuotraukų padarėme būsimam filmui. Tikrai daug – nuo 300 iki 500! Vaikai piešė, lipdė, fotografavo, mokytoja atliko techninį darbą: parinko tinkamą greitį pagal dainos ritmą, o jei priedainis kartojasi, įterpė tuos pačius paveiksliukus. Įvaldžius programėlės galimybes, tai nesunku padaryti.

 

Mokytojo pagrindinis darbas – laiku atsitraukti, kai vaiko savarankiškumas jau užaugęs. Animacijos kūrimas puikiai atitinka šiuolaikinės pedagogikos principus – priimti meną kaip žaidimą, o drauge žaismingai, bet atsakingai kuriant apimti visas ugdymo(si) kompetencijas.

 

Į darželį atvykus ukrainiečių vaikų animacijoje atsirado ir ukrainietiškų motyvų. Visai nereikėjo nieko aiškinti, užteko iš šalies truputį pastebėti, kas vyksta ir kaip vyksta vaikų kūryboje. Taigi, dainoje „Gandras“ atsirado Ukrainos vėliavos spalvų širdelės ir varlė, kuri pabėgo nuo gandro (pamatyti galima čia).

 

Smagi animacijos dalis – įrašyti garsą. Kartu su muzikos mokytoja įrašinėdami garsą vaikai itin susikaupė, prašė iš karto parodyti, kaip pavyko (pamatyti galima čia).

 

Per koncertą Mamos dienos proga filmo autoriai (vaikai) sėdėjo šalia mamų ir kartu stebėjo savo sukurtą animacinį filmuką. Buvo juntamas ir nustebimas, ir pasididžiavimas. Kiekvienas vaikas prisiminė, kurią figūrėlę lipdė, džiaugėsi jų gebėjimu judėti, pasididžiuodamas rodė mamai.

 

Į ugdymo procesą integruojant skaitmeninės kompetencijos ugdymą, animacijos kūrimas pasitarnauja skaitmeninių technologijų jungtimi su kūrybiškumu ir žaidimu. „Stop kadro“ animacija tinka ikimokyklinukams / priešmokyklinukams savo paprastumu, nes daugelį funkcijų vaikai gali atlikti savarankiškai, o tai ypač svarbu jų tobulėjimui ir ugdymui(si).

 

Joana Tėvelytė

meninio ugdymo (dailė) mokytoja

 

Lijana Neverauskienė

meninio ugdymo (muzika) mokytoja

 

Rasa Ratkevičienė

direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.