Vadovo laiškas tiems mokytojams, kurie žino, kad gali viską

Mieli mano Mokytojai,

Aš žinau, kad yra vakarų, kai pavargusiomis akimis, išūžtomis galvomis sėdėdami galvojate, kad gal reikėtų eiti daryti kažką kita. Žinau, kad, kai pamokas pabaigia ruošti „nuosavi“ vaikai, įkritę į tą patį nuotolinio ugdymo sūkurį, išklausę savo tėvelių nerimą dėl naujų susirgimų ar pakilusių spaudimų, atsakę į visus ugdytinių tėvų laiškus ir skambučius, pagaminę vakarienes ir pietus, sėdate prie kompiuterio ieškoti kažko nauja ir įdomaus savo mažiesiems ugdytiniams. Odė Jums, nes be jokių kompiuteristų paslaugų, be papildomų pagalbininkų sugebėjote startuoti kovo 16-ąją, įgyvendindamos nuotolinį ugdymą ir atsižvelgdamos tiek į lopšelinukų, tiek į priešmokyklinukų poreikius. Taip, tai ne klaida datoje – Jūs pradėjote ne po dviejų savaičių, kaip didžioji dalis Lietuvos ugdymo įstaigų, bet iš karto, nes buvo neramu, kaipgi leis dienas vaikai be mankštos, prie kurios įpratę, be dainos, kurią buvote pažadėję padainuoti kartu ir be temos, kurios taip laukė mažieji. Nepaisant visų dokumentų, kuriuos perskaitėme per tą laiką, kaip būsite galimai vejami atostogų, koks Jūsų darbas neatitinkantis tėvų lūkesčių, nes jie turi būti šalia vaikų (turimas omeny LSA raštas) Jūs kantriai darėte viską, kad vaikas ne tik gautų užduotėles ir matytų pedagogą „ZOOM“ programėlės ekrane. Net personažai, kuriuos taip myli mažieji želmeniečiai atėjo į ryto mankštas nuotoliniu būdu. Mielosios, aš labai didžiuojuosi Jumis, kaip įstaigos vadovas, nes Jūs atlikote beprotiškai didelį darbą, net jei skaitote laiškus, kuriuose tėvai rašo, kaip sunku būti su savo vaikais ir koks sudėtingas tas užduočių atlikimo metas. Kas savaitę matydama Jūsų akyse ugdytinių ilgesį, girdėdama naujas idėjas, ką dar galime nuveikti, didžiuojuosi kiekviena iš Jūsų. Nuostabus jausmas žinoti, kaip mes tai darome KARTU. Galima perskaityti gausybę vadybinės literatūros, tačiau geriausia vadyba – vadovavimas širdimi. Aš didžiuojuosi, nes Jūs dirbdamos su mūsų vaikais, radote laiko pakonsultuoti ir kitų įstaigų koleges, kaip dirbti su viena ar kita programa, sudalyvauti respublikiniuose ir ESF projektuose, išklausyti aibes seminarų, mane lydi didis, šviesos sklidinas, jausmas, nes aš nepatyriau chaoso, kai reikia darbuotojus įtikinėti, jog tai reikia daryti. Priešingai, girdėjau, kaip dalijatės, kad jau ir brandesnės kartos pedagogams pavyko įveikti „PADLET“ programėlę, kad jau mokytoja X moka dirbti su „ZOOM“, nes kolegė pagelbėjo ir t. t. Mane pasiekia visokie tėvų laiškai: ir šviesūs, ir ūkanoti. Bet aš tvirtai žinau, kad mano vadovaujamos įstaigos ugdytiniai turi nuostabias MOKYTOJAS, kurios jų ilgisi ir laukia. Ir jei kada pristigo žodžio AČIŪ, aš Jums jį sakau dabar: AČIŪ, kad esate „Želmenėlio“ šviesa ne tik žiniomis, bet ir požiūriu į daugybę dalykų.

Ir artėjančios MAMOS dienos proga Jums sakau – raskite laiko sau. Kad ir akimirką prie garuojančio kavos puodelio, lengvai vėjo vartomo įdomios knygos puslapio… Nes kiekviena laimės akimirka užpildo Jus dar sodresniu gerumu. Ačiū, kad esate kartu.

Jūsų direktorė Saulė

+146

-2