Už kiekvienų uždarų durų – nauja galimybė!

Aušra Židžiūnienė

Minint Tarptautinę vaikų knygos dieną, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kasmet skelbia Vaikų literatūros premijos laureatus. Šiemet laureate tapo rašytoja Ignė Zarambaitė, ieškojusi savo kelio tarp skaičių, dokumentų, bet netrukus supratusi, kad jos gyvenimo kelrodės – tik raidės, istorijos, fantazijos, virstančios realybe vaikų ir paauglių širdyse. Ignė – ir kūrybos, ir disciplinos žmogus. Šiai rašytojai ne vis vien, kokią žinutę palieka vaikų širdyse, tad istorijos gilios, prasmingos, skleidžiančios reikšmingą mintį. Istorijų kalba – sodri, žodynas – platus ir įtaigus. Rašytoja kupina idėjų, nuolat gyvenanti naujų istorijų kūrimo procese, tad nieko nelaukdama kviečiu rašytoją pažinti geriau…

 

Igne, pirmasis mano klausimas – visiškai tradicinis, ką Jums reiškia Vaikų literatūros premija? Kokių jausmų, minčių ji Jums sukėlė? Žinau, kad esate gavusi daugybę apdovanojimų – gal prie to galima priprasti ir tai tampa kasdienybe? (Provokuoju).

Esu dėkinga atrankos komisijai už įvertinimą. Ši premija man reiškia labai daug. Jaučiu palaikymą, paskatą toliau kurti. Ir viliuosi, kad prie apdovanojimų niekada nepriprasiu! Tapę kasdienybe jie virstų siekiamybe, įpročiu. Galbūt, net imčiau spausti save į kažkokius rėmus, pavykusius šablonus… O dabar, pradėdama naują knygą, galvoju tik apie skaitytoją – vaiką ar paauglį, priklauso nuo to, kam kūrinį skiriu. Apie galimus suaugusiųjų vertinimus nesvarstau – nei tėvų, nei senelių, nei mokytojų ar literatūros specialistų (tegu jie neįsižeidžia). Man svarbiausia, kad pasakojimas būtų įtraukus ir paveikus tikslinei auditorijai. Jei knyga patinka vaikams, paaugliams, jei iš jų gaunu teigiamų atsiliepimų – jaučiuosi lyg ant sparnų. Žinoma, jei sulaukiu ir suaugusiųjų pritarimo, apskritai puiku. Taip nutiko ir šįkart. Didžiai džiaugiuosi.

 

Premija skirta už dvi knygas „Stebuklingi senelio batai“ ir „Juodavandeniai“, kaip jos gimė ir ką Jūs, kaip rašytoja, norėjote jomis pasakyti?

Knyga „Stebuklingi senelio batai“ apie berniuką Enriką, kuris netenka mylimo senelio, bet atranda… jo nepaprastus aulinius. Anksčiau senelis mokė anūką įdomiausių dalykų, o tie batai, tarsi toliau perduoda senolio išmintį. Patirdamas liūdnų, linksmų, net šiurpokų nuotykių, Enrikas perpranta svarbias gyvenimo tiesas ir pamažu susitaiko su netektimi. Pagrindinė kūrinio mintis – pasaulis, kaip didžiulis kambarys, – vieni ateina, kiti išeina. Jei neturi raktų, ne kažin ką gali padaryti. Tačiau ir išėjęs žmogus nepradingsta visiškai. Jis lieka mūsų prisiminimuose ir gyvena visur aplink mus – kaip lietus, vėjas, šerkšnas, gabalėlis žemės, upelio vanduo…

Knyga „Juodavandeniai“ apie šešiolikmetę Aną, grįžusią į gimtąjį miestelį, kuriame vaikystėje patyrė žiaurias bendramokslių patyčias. Dabar ji kitokia, pasikeitusi, niekas jos nepažįsta. Kartą su keletu klasės draugų susiruošia papramogauti apleistoje, potvynio apsemtoje sodyboje. Ten, mįslingomis aplinkybėmis, dingsta mergina. Knygos siužeto vingiuose Ana bando ieškoti tiesos – apie save ir tą lemtingą vakarėlio naktį. Šio kūrinio žinutė tokia: visi esame kaip juodavandeniai – ir šviesos, ir tamsos padarai. Esame lyg upė – kintantys, kartais nenuspėjami, turintys dugną ir paviršių, o pasiryžę – įveikiame bet kokias kliūtis.

 

Knygos „Stebuklingi senelio batai“ tema ir labai žemiška, ir drauge nežemiška… Mažiesiems mirtis – sunkiai suvokiama ir priimama, kaip Jums kilo šios istorijos idėja? Ar esama asmeninės patirties, atlydėjusios iš vaikystės? Kokią pagrindinę mintį norėjote perduoti mažiesiems? 

Pirminė idėja šiai knygai atsliūkino 2015 metais, staiga netekus tėčio. Viduje atsirado tuštuma, kurioje sūkuriavo gausybė klausimų. Buvau sutrikusi. Pamaniau, štai jau esu suaugusi, lyg ir turėčiau daugiau išmanyti gyvenimą, bet kur tau! Ir toptelėjo, – o kaip jaustųsi vaikas, pirmąkart susidūręs su artimo žmogaus netektimi? Kokių minčių jam kiltų? Pati turėjau tėčio dovanotus, pirmuosius savo futbolo batelius, tad kūrinio siužete atsirado berniukas Enrikas, atminimui pasilikęs senelio aulinius. Šis pasakojimas rašytas ir koreguotas apie trejus metus, kol pajaučiau – visi reikiami prieskoniai jau suberti. Stengiausi, kad knyga nebūtų niūri, veikiau atvirkščiai – lengva ir nuotaikinga. Atspindinti visas gedėjimo fazes, bet svarbiausia – parodanti, ko iš kiekvieno nuotykio gali pasimokyti.

 

Knyga „Juodavandeniai“ skirta paaugliams – tai vienas iš sudėtingiausių žmogaus gyvenimo etapų. Ar, rašydama knygą, domėjotės paauglystės psichologija? Ar svarbiausia buvo paliesti kiekvienam paaugliui aktualias (dažnai net tabu laikomas) temas? Kas pastūmėjo link literatūros paaugliams?

Pastūmėjo potvynis… Mat gyvenu Šilutėje – mieste, apsuptame upių, kurios kiekvieną pavasarį išsilieja. Tie vaizdai nuo vaikystės kėlė smalsumą, skatino vaizduotę. Potvynis – dvejopas. Viena vertus, keliantis nepatogumų, pavojingas, pragaištingas. Kita vertus, jis – pavasario pranašas, gyvybės nešėjas, paukščių būriavimosi vieta. Tas dvilypumas primena žmogų, turintį šviesiąją ir tamsiąją pusę. Apie šią vandens ir žmogaus paralelę knietėjo papasakoti. Norėjau išsamiau atskleisti temą, todėl ryžausi imtis kūrinio vyresniesiems. Pasirinkau idėją, tik tuomet auditoriją, o ne atvirkščiai. Nuo paauglių aktualijų nesu atitrūkusi. Puikiai prisimenu šį gyvenimo tarpsnį, be to, dažnai susitinku su paaugliais – nuotolinių ir natūralių susitikimų metu, kai pristatau savo kūrybą, vedu įvairaus pobūdžio edukacijas.

 

Ketverius metus dirbau bibliotekoje, ten nuoširdžiai bendravau su skirtingų amžiaus grupių žmonėmis. Matydavau, kokias knygas jaunimas noriai skaito, kokias apeina, kartais klausdavau įvardinti jų pasirinkimo motyvus, diskutuodavom. Rašydama atsižvelgiau į jų pastebėjimus. Siekiau perteikti realybę, jos negražindama, nefiltruodama. Juk paauglystėje pasaulis tarsi apsiverčia aukštyn kojomis, nuslenka šydas, atveriantis visą spalvų paletę. Ypač traukia juoda, kurią vaikystėje tėvai šiek tiek maskavo, slėpė. Norisi ją tyrinėti, ieškoti, bandyti asmenines ir pasaulio ribas. Literatūrai nelengva įsibrauti į šią paauglio kasdienybę ir konkuruoti su kitomis veiklomis. Pabandžiau parašyti knygą, kurią būtų sunku padėti į šalį. O netrukus sėsiu rašyti kito kūrinio, nes paaugliai rašo laiškus ir prašo dar!

Igne, nepaprastai įdomu išgirsti, koks jūsų santykis su literatūra? Kaip pradėjote rašyti? Kodėl pasirinkote vaikų rašytojos kelią? Rašyti vaikams, suvokti jų mąstymą, suprasti, kas juos įtraukia, o gal net lieka jų galvose, mintyse, formuoja juos kaip asmenybes, juk labai sunku… Ar rašydama mąstote apie tai, kokią vietą vaiko ir, juolab, paauglio gyvenime užima Jūsų išsakytos idėjos?

Mano literatūrinis kelias prasidėjo nuo laiškų, vaikystėje rašytų draugams ir sau pačiai – apie svajones, lūkesčius, liūdnus ir linksmus nutikimus. Pamenu, stengiausi mintis dėstyti įdomiai, taisyklingai, kad nebūtų gėda, jei po daugelio metų perskaitytų koks nors suaugęs žmogus. Tuo įsivaizduojamu suaugusiuoju, pasirodo, tapau pati. Aplankiusi mamą, radau seną voką su laiškais. Tuo metu gyvenau Vilniuje, buvau baigusi vadybos ir verslo administravimo studijas Vilniaus universitete, išbandžiusi įvairių darbų – nekilnojamojo turto brokerės, rinkodaros specialistės, mokesčių inspektorės. Nors sekėsi, nesijaučiau savo vietoje. Ir pagaliau supratau kodėl – vaikystės laiškuose nebuvo užsiminta apie skaičius, tik apie raides, spalvas… Jie padėjo man apsispręsti grįžti į Šilutę ir viską pradėti iš naujo. Taip atsidūriau bibliotekoje, vėliau tapau knygų autorė.

 

Sutinku, kad rašyti vaikams, paaugliams nelengva. Tai – didelė atsakomybė. Literatūra daro įtaką, augina vidinį žmogų, lydi jį per gyvenimą. Vaikystėje nebuvau išskirtinė skaitytoja, ryjanti vieną istoriją po kitos, tačiau patikusią knygą tyrinėjau ir glosčiau kaip gyvą. Suvokiau jos galią. Lygiavausi į veikėjus, troškau būti į juos panaši – susidūrusi su sunkumais nenuleisdavau rankų: ar klaidus miškas, ar klampi pelkė, ar stati įkalnė – ėjau pirmyn. Todėl rašydama – visuomet gerai apgalvoju, kokią žinutę noriu ištransliuoti, ką galiu duoti skaitytojui. Ta kūrinio galia ir nešama atsakomybė – viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių džiaugiuosi, didžiuojuosi pasirinkusi rašymą.

 

Kokia jūsų vaikystės knyga? Ir kurią iš savo parašytų knygų rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam vaikui? O suaugusiajam? 

Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems siūlyčiau apskritai skaityti pasakas. Vaikams – kuo daugiau, suaugusiesiems – bent retsykiais. Gera vaikų literatūra – daugiasluoksnė, joje glūdi esminės gyvenimiškos tiesos. Svarbu mokėti jas pasiimti. Su rekomendacijomis sunku – kiekvienam reikėtų atrasti sau jaukią literatūrinę užuovėją. Jei vis dėlto pabandyčiau įvardyti… Vaikystėje, paauglystėje žavėjo, įkvėpė leidyklos „Alma littera“ išleistos 10+ serijos knygos: „Paslaptingas sodas“, „Poliana“, „Tomo vidurnakčio parkas“, „Amžinieji takiai“, „Siuntėjas“, „Anė iš Žaliastogių“ ir kt. Taip pat Hanso Kristiano Anderseno (Hans Christian Andersen), Astridos Lindgren kūriniai. Suaugusi atradau Kate DiCamillo, Michael Ende…

 

Dažnai bendraudavote su mokiniais, keliaudavote ir pristatydavote savo knygas susitikimuose, kaip visa tai vyksta, kai susitikimai negalimi? Ar taip sunkiau pajausti vaikus, jų siekius ir norus, perteikti jiems Jūsų knygų istorijas, skaitymo svarbą ir pan.? Ar pandemija, karantinas ir psichologinė būsena gyvenant kitokiame pasaulyje neįkvepia idėjų naujiems pasakojimams apie šių dienų realybę?

Šiuo metu su skaitytojais bendrauju interneto platformose. Žinoma, kalbantis nuotoliniu būdu viskas kitaip. Iš pradžių į virtualius susitikimus žiūrėjau skeptiškai. Tačiau jau spėjau įsitikinti – ir tokiu būdu galima užmegzti ryšį. Dažnai po nuotolinių pamokų, edukacijų sulaukiu žinučių, laiškų iš vaikų ir paauglių, mūsų draugystė tęsiasi. Gal vėliau susitiksime natūraliai, kas žino.

 

Šį laikotarpį išnaudoju kūrybai. Apie karantiną nerašau, tačiau izoliacija gali būti visokia. Žmogus nuolat susiduria su vienokiais ar kitokiais iššūkiais, apribojimais. Vieniems turime įtakos, kitiems, deja, ne. Bet visuomet galime turtinti vidinį pasaulį, kuris padės į išorę pažvelgti savaip. Juk net virš tamsiausių debesų žiba žvaigždės, o už kiekvienų uždarų durų – gali slėptis nauja galimybė, tik lieka išdrįsti jas atverti. Apie tai ir bandau kalbėti knygose.

 

Dažnai girdime sakant, jog šiandienos vaikai – technologijų karta. Dar dažniau akcentuojama, jog – tai neskaitanti karta. O kokia Jums atrodo jaunoji karta? Vaikai ir paaugliai? Rašote ir vieniems, ir kitiems, kaip manote, ar jiems rūpi skirtingi dalykai?  

Taip, šiandienos vaikai auga sparčiame, vaizdais ir informacija perkrautame technologijų amžiuje. Jie turi gausybę laisvalaikio alternatyvų, kurios įtraukia savo dinamika, įtaigumu, aktualumu. Nesakyčiau, kad tai neskaitanti karta. Tik šiuolaikiniam vaikui, paaugliui dažniausiai nepakanka pasakyti, kad knyga įdomi. Jis turi suprasti, kodėl ji verta dėmesio. Viduje turi pabusti natūralus smalsumas, noras skaityti. Tą norą sužadina tėvų pavyzdys, bendramokslių rekomendacijos, susitikimai su rašytojais, įtrauki, jų aktualijas atliepianti literatūra. Mažesnieji savo malonumui skaito dažniau – tuo įsitikinau dirbdama bibliotekoje. O paaugliai ateina programinės literatūros, tad suklusdavau, kai paprašydavo kažko papildomai. Rūpimos temos ir žanrai, žinoma, skiriasi.

 

Kaip kuriate santykį su skaitytojais? Ir su kuo lengviau jį užmegzti: su šešiamečiais ar su paaugliais?

Bendravimas su šiomis amžiaus grupėmis skiriasi. Vaikai naujus žmones pasitinka išskėtę rankas, akys iš smalsumo žiba, jiems kyla daugybė klausimų, tik daugeliui sunkiau sekasi išlaikyti dėmesį – vis reikia pokyčio, naujo veiksmo. Tad reikia prisitaikyti, jausti jų ritmą. Paaugliai – gerokai uždaresni. Jie į svetimą žvelgia atsargiau, laikosi atstumo, atsitveria siena, todėl ieškai būdų pro ją prasiskverbti, paliesti kokią nors kertelę sieloje. Jei pavyksta, jie sujunda ir prisileidžia tave arčiau – ima domėtis, girdėti, nori suprasti, išdrįsta paatvirauti. Tą sieną įveikti sunku, bet įmanoma, jei bendrauji atvirai, nuoširdžiai. Jei parodai, kad esi suaugęs žmogus, tačiau toks kaip ir jie – ieškantis, bandantis, klystantis.

 

Su kokiais iššūkiais susiduriate kurdama istoriją? Ar tenka „išieškoti“ pasakojimą, o gal jis tiesiog rašosi?.. 

Dažniausiai idėjos pačios ateina arba atskrenda, lieka tik jas pagauti, išklausinėti detalių. Man didžiausias iššūkis – pirma pastraipa. Tą pačią istoriją galima papasakoti šimtais skirtingų būdų. Apima šioks toks nerimas, kad taip ir nepavyks rasti tinkamo „kampo“ ir „balso“. Tačiau jau žinau, kad viskas priklauso nuo manęs, tad nelaukiu įkvėpimo – sėdu ir dirbu, kol parašau. Nors ne itin romantiškai skamba, bet idėja ir disciplina – galingiausias kūrybos variklis. Bent jau man. Nors pasitaiko visko –  ir keistų atsitiktinumų, ir srautu plūstančių minčių, ir sapnuose apsireiškiančių knygų veikėjų.

 

Kokiai veiklai Jums niekuomet negaila laiko?

Veiklai, kurioje matau prasmę. Tai gali būti naujų dalykų mokymas ar mokymasis, vaikščiojimas lauke, sportas, miegas, dūkimas su katėmis, rašymas, kita kūryba (lipdau lėles, piešiu, lankstau iš popieriaus ir t. t.). Apskritai, pasinėrusi į mėgiamą veiklą apie laiką nemąstau, jis tarsi neegzistuoja.

 

Ir pabaigai, kokia citata iš knygos Jus lydi gyvenime?.. 

Pacituosiu mintį iš Michael Ende knygos „Begalinė istorija“: „Yra žmonių, kurie niekada nepaklius Fantazijon, yra ir tokių, kurie gali, bet amžinai lieka tenai. Ir dar pasitaiko vienas kitas, kurie pabūna Fantazijoj ir grįžta atgal. Taip kaip tu, Bastijanai. Ir jie pagydo abu pasaulius.“

 

Dėkoju už įkvepiantį pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *