Universaliojo dizaino taikymas mokymuisi siekiant sėkmingo įtraukiojo ugdymo

Dovilė Šileikytė

Nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. įsigalioja Švietimo įstatymo pakeitimai, įpareigojantys visas mokyklas priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, todėl VI edukacijos forumo „Edukologija Lietuvai. Moksliniais tyrimais grįsto ugdymo ir švietimo link“ organizatoriai renginiui pasirinko šiuo metu švietimo bendruomenei aktualią temą „Įtrauktis visiems: universalus ugdymo dizainas mokymuisi kaip ugdymosi sėkmės kelias“. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė džiaugėsi, kad forumas imasi tokių aktualių, sudėtingų, naujų temų, į diskusijas įtraukia ir mokslininkus, ir praktikus, pedagogus, nevyriausybinių organizacijų atstovus. Pasak ministrės, šioje srityje reikia daug nuveikti, nes švietimo sistema dar nėra pakankamai pasirengusi tokiems pokyčiams.

 

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos (VDU ŠA) prof. dr. Alvyra Galkienė pranešime „Įtraukiojo ugdymo transformacijos ir tyrimais grindžiamas UDM taikymo modelis“ pristatė tarptautinį tyrimą „Įtraukiojo ugdymo plėtra, taikant universalų dizainą mokymuisi“, kuriuo siekta atskleisti prieigos „Universalus dizainas mokymuisi“ (UDM) transformuojantį poveikį įgyvendinant ir perinterpretuojant įtraukųjį ugdymą įvairiuose švietimo kontekstuose. Tyrimo organizatoriai ir vykdytojai – keturių universitetų mokslininkai ir keturios mokyklos, kuriose diegiamas UDM, iš Lietuvos, Lenkijos, Austrijos bei Suomijos, mūsų šaliai atstovavo Vytauto Didžiojo universitetas ir Vilniaus Balsių progimnazija. Prieš pradėdami tyrimą, mokslininkai nagrinėjo konceptualiuosius UDM pagrindus kartu su Harvardo universiteto mokslininkų įsteigto mokslinių tyrimų centro CAST mokslininkais. Tyrimo metu mokyklose ugdymo procesas organizuotas taikant UDM prieigą, vėliau stebėtas, reflektuotas mokytojų ir mokslininkų, cikliškai vertintas ir modeliuotas, siekiant įtraukiojo ugdymo plėtros.

Vytauto Didžiojo universiteto tyrėjų komanda

UDM metodika grindžiama sociokultūrine psichologo Levo Vygotskio teorija, kuria teigiama, kad pirmieji, pagrindiniai ribotumai negalią turinčiam žmogui atsiranda dėl kūno sutrikimų (biologinis pagrindas) ir išprovokuoja antrinę priežastį – „socialinį išnirimą“, kurį galima sumažinti keičiant ir modeliuojant sociokultūrinę aplinką, tačiau L. Vygotskio mokiniai prisirišo prie pirminės priežasties ir kūrė korekcinio ugdymo koncepciją, kuria teigiama, kad pagerinti funkcionavimą visuomenėje galima tuo atveju, jei įveikiame funkcijų sutrikimą. Sovietų Sąjungoje ši idėja plačiai taikyta ir plėtota, išlikusi Lietuvos ir Lenkijos švietimo atmintyje, daranti netiesioginį poveikį įtraukties plėtrai. Kitos koncepcijos, kurios formuojasi įtraukiojo ugdymo taksonomijoje – individualios įtraukties (aplinka keičiama kai kuriems ugdytiniams, mažinamas socialinis išnirimas) ir įtraukties visiems (aplinka keičiama visiems), pastarosios siekia „sėkmingosios“ šalys, apie tai kalbama Jungtinių Tautų visuotinio švietimo stebėsenos ataskaitos 2020 išvadose.

 

Universalusis dizainas mokymuisi – sistema, skirta tobulinti ir optimizuoti visų žmonių mokymą ir mokymąsi, remiantis mokslinėmis įžvalgomis apie tai, kaip žmonės mokosi (CAST) 

 

Pasak mokslininkų A. Mayer‘io ir D. Rose‘o, visų mokinių kognityvinė veikla skirtinga – mokinių įvairovė yra normalus reiškinys, mokymosi barjerus sukuria ne mokinių savybės, o mokymosi aplinka ir procesai, patiriamos mokymosi nesėkmės stabdo mokinio įsitraukimą į mokymosi veiklą, jo saviveiksmingumą ir pasitikėjimą savimi. Todėl ugdymo sistema grindžiama savotiškais „tinklais“:

  • emociniai tinklai reguliuoja vaiko emocijas, suaktyvina hormonus, veikia atmintį, panardina į įdomią veiklą arba skatina trauktis nuo nesėkmingos, nemotyvuojančios veiklos, tad edukacinis atsakas yra tai, kad vaikui turi būti keliami įdomūs, bet pasiekiami tikslai, su tam tikra intriga, aktualūs dabarties momentu;
  • pažinimo tinklai priima sensorinius signalus, juos atpažįsta ir interpretuoja, perkonstruoja atpažintus modelius, o edukacinis atsakas – atsižvelgdami į vaikų įvairovę, turime pasiūlyti įvairių būdų informacijos analizavimui, svarbu, kad visi mokiniai turėtų bazinių žinių;
  • strateguojantys tinklai – aukščiausio lygio vykdomosios funkcijos, leidžiančios planuoti ugdymosi veiklą, konstruoti naujus modelius, pritaikyti žinias, svarbu, kad ugdymo procese būtų pakankamai laiko, kai vaikams leidžiama patiems organizuoti žinių pritaikymą, modeliuoti, jungti, apjungti, išreikšti.

 

Taip pat kinta diferencijavimo prieiga: nuo diferencijuoto instruktavimo iki prie bebarjerės mokymosi aplinkos modeliavimo. Specializuota pagalba išryškina „kai kurių“ mokinių silpnumą ir juos stigmatizuoja, o alternatyvus mokymas „kai kuriems“ reikalauja papildomo mokytojų laiko, nes šie, nepajėgdami realizuoti tokio proceso, atsitraukia, vaikus pavesdami specialistų ugdymui, tuo metu diferencijavimas grindžiamas bebarjerės mokymosi aplinkos modeliavimu, kai mokiniai, turintys negalių ir kitų specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP), tampa natūralia įvairovės dalimi, visa klasės bendruomenė priimama kaip įvairiaspalvis vienis, mokymosi barjerai identifikuojami visiems ir kiekvienam, atsiranda vienodos prielaidos visų sėkmingam mokymuisi, paramos poreikis yra natūralus reiškinys. Sukurti lanksčią ugdymosi aplinką pradedama nuo proceso reflektavimo (ir pedagogų, ir mokinių), kai formuluojamas vienas tikslas visiems, bet jis lanksčiai diferencijuojamas pagal tam tikrą lygį ar aprėptis, mokytojas turi galimybę veikti kartu su visa klase. Naudojamos įvairios mokymosi priemonės ir būdai, kuriuos mokinys gali pasirinkti, įvairios aplinkos, skirtos veikti individualiai ar grupėmis, keičiasi pedagogų, kaip žinių teikėjų, ir mokinių, kaip žinių gavėjų, vaidmenys. Mokytojas tampa veiklos moderatoriumi, dizaineriu, konsultantu, o mokinys – mokymosi ekspertas, kuris suvokia mokymo procesą, modeliuoja žinias, daro prasminius pasirinkimus. Specialieji pedagogai ir kiti specialistai buria bendrą profesinę komandą, suteikia galimybę visiems vaikams mokymosi procese dalyvauti lygiaverčiais pagrindais.

Mokinys kaip besimokantis ekspertas

 

VDU ŠA prof. dr. Ona Monkevičienė pranešime „UDM taikymo rezultatas – kiekvienas Lietuvos mokinys kaip motyvuotas, gilų žinojimą kuriantis besimokantis ekspertas“ pristatė Lietuvos komandos atliktą tyrimą, kuriuo siekė atskleisti, kaip kiekvienas Lietuvos mokinys galėtų tapti motyvuotu, besimokančiu ekspertu (aktyviai, savivaldžiai ir giliai suvokiančiu naują informaciją bei aukštesniuosius mąstymo gebėjimus konstruojančiu ir reflektuojančiu mokiniu). Įtrauktis visiems, tai siekis, kad kiekvienas mokinys, net turintis SUP, taptų besimokančiu ekspertu, patiriančiu mokymosi sėkmę. Dažnai SUP turinčius mokinius interpretuojame kaip pasyvius, neturinčius aktyvaus, gilaus savivaldžio mokymosi galių, dėl tos išankstinės nuostatos tų galių ugdymo procese ir neugdome. Šį požiūrį ir ugdymo praktikas gali pakeisti UDM prieigos taikymas. Tyrimo klausimas – kaip mokiniai tampa besimokančiais ekspertais, mokytojams taikant UDM prieigą įtraukiojo ugdymo procese. Tyrime dalyvavo septintos klasės mokiniai ir du mokytojai, stebėtos pamokos, dalytasi refleksijomis joms pasibaigus.

 

Stebėtose pamokose mokytojai informaciją pateikė įvairiais būdais: vaizdo įrašais, nuotraukomis, pasakojimais žodžiu, schemomis, vaikai pasirinkdavo jiems labiausiai tinkančias priemones – teigė, kad jiems padėjo atraktyvumas, aiški mokytojo kalba, vaizdumas, galimybė naudotis internetu, individualus tempas, galimybė sustabdyti vaizdo įrašą, naudoti subtitrus, pasigarsinti ausinėse garsą, jei vaikas prasčiau girdi, užsirašyti informaciją, jei užsirašydamas įsimena geriau, vaizdo įrašai, kai mokiniai tuo pačiu metu girdi žodį ir mato objektą ar veiksmą, apie kurį kalbama. Tokiu būdu vaikai gauna reikiamą pagalbą ir iš jų neatimama galimybė mokytis, būti grupelėje, bendrauti, tartis su klasės draugais, dalyvauti su jais bendroje veikloje. Pastebėta, kad mokiniai tapo aktyviau suvokiantys, geriau identifikavo sau veiksmingiausią informacijos gavimo modalumą, geriau valdė emocinius suvokimo procesus, tam padėjo žinių kontekstualizavimas asmenine patirtimi. Tobulėjo savivaldžio mokymosi gebėjimai: savivaldis prasmių atradimas, savo žinojimo kūrimas, naudojantis multimodaliniais informacijos gavimo būdais, savivaldis atliktos užduoties pasitikrinimas ir koregavimas, gerėjo gilaus suvokimo konstravimas ir pan.

 

Išryškėjo tam tikri barjerai: neatpažįstami latentiniai barjerai, pedagogo dispoziciją veikiantys ir nerimą skatinantys aplinkos veiksniai (standartiniai testai); protarpinis informacijos suvokimas (mokiniai tai supranta, tai ne) dėl pastolių stokos; viešos nesėkmės patirtis, SUP turintiems mokiniams trūko savivertę skatinančių mokymosi būdų arba per siauros pasirinkimo galimybės mokytis tinkamiausiu būdu, kartais nepavykdavo sugrupuoti mokinių taip, kad grupelėse jie vieni kitus skatintų mokytis. Išryškėjo grupės refleksijos svarba: reikia, kad vyktų aktyvesnės mokytojų specialistų refleksijos, universalių ugdymo metodų taikymas, pastolių kūrimo ir naudojimo įvaldymas, emocinio fono kūrimas suvokimui (kad žadintų, aktyvintų mokinį), laisvė reikštis charakteriui mokymo procese (kad mokinys galėtų mokytis savaip, kaip jam patinka), lygiaverčio bendradarbiavimo heterogeniškoje grupėje užtikrinimas, suvokimą skatinantis pasiekimų vertinimas. Mokytojai šiuos būdus naudoja ir pasiekia gerų rezultatų, todėl galima daryti išvadą, kad mokytojams taikant UDM prieigą mokiniai plėtoja besimokančio eksperto gebėjimus ir geriau įveikia mokymosi barjerus.

Užsienio šalių patirtis

 

Doc. dr. Suvi Lakkala iš Laplandijos (Suomija) universiteto savo pranešime „Ugdymas įvairovėje taikant UDM prieigą: pedagogų kompetencijos analizė“ pabrėžė, kad pagrindinis jų keltas klausimas – kokių kompetencijų reikia mokytojui, norinčiam taikyti UDM. Tyrimas truko trejus mokslo metus, jame dalyvavo viena mokinių klasė (7–9 m.), kurioje taikytas UDM, ir keturi pedagogai. Paaiškėjo, kad pedagogams reikia asmeninių nuostatų ir vertybių, socialinių (mokėjimo dirbti su kitais ir pan.) ir kognityvinio mąstymo (kūrybiškumo, komunikacijos, refleksijos) įgūdžių, pamatinių žinių, susijusių su mokymu(si).

 

Krokuvos pedagoginio universiteto prof. habil. dr. Jolanta Baran pranešime „Rutininio ugdymo transformacija taikant UDM: Lenkijos kontekstas“ pristatė savo tyrimo dalį. „Siekėme, kad švietimas taptų įtraukesnis. Klasę, kurią tyrėme, sudarė septyniolika mokinių, įtraukėme tris mokytojas (lenkų kalbos, istorijos ir matematikos), pagrindinis mūsų tyrimo objektas – pokyčiai, pastebimi mokytojų ir mokinių mokymo(si) rutinoje, taikant UDM. Tyrimo rezultatai rodo, kad ugdymas dažniausiai remiasi tradiciniais metodais, instrukcijomis, iš pradžių mokytojai ir mokiniai nepasitikėjo pokyčių sėkme. Mokytojų ir mokinių požiūryje atsiskleidė dėmesys įvairioms kliūtims, kurios, jų nuomone, trukdė ar neleido įgyvendinti UDM: tarp jų dažniausiai minėtos švietimo sistemos kliūtys, susijusios su reglamentais, dokumentais, pedagogai jaučiasi valdomi, kontroliuojami, įžvelgta asmeninių kliūčių, susijusių su mokytojų įsitikinimais, profesine veikla“, – vardijo J. Baran. Įtraukiojo švietimo ir UDM įgyvendinimo pokyčių priemonės gali būti vertinamos kaip pačių mokytojų atsakomybė – tai susiję su jų kvalifikacija ir noru dirbti siekiant mokinių sėkmės. Noras ir pasirengimas keistis yra vidinis faktorius, iš pradžių siejamas su asmeniniais bruožais, vėliau besiremiantis įgyta patirtimi. Esminis mokymosi visą gyvenimą bruožas, kuris apibūdina šiuolaikinės žmonijos egzistavimą – pasirengimas pokyčiams. Svarbu imtis veiksmų, net jei nesi visiškai pasiruošęs.

Tarptautinė tyrėjų komanda

Doc. dr. Michelle Proyer (Vienos universitetas, Austrija) skaitydama pranešimą „Įtraukiojo ugdymo praktikos reinterpretavimas UDM kontekste: Austrijos atvejis“ pasakojo, kad Austrijos mokyklose dalis mokinių nekalba vokiškai, nes yra pabėgėlių, emigrantų vaikai, o kadangi vokiečių kalba mokyklose yra pagrindinė, tai sukelia daug problemų, kai mokytojams reikia prisiimti papildomų atsakomybių. Šioje srityje jau nemažai darbų nuveikta, bet dar reikia padirbėti, kad ateityje tokiems vaikams pagalbą būtų galima suteikti geriau. M. Proyer pateikė praktinį pavyzdį – „Mokslo dėžutes“ – kurias kuria ir pildo patys mokiniai, jas gali tikrinti mokytojai ir tėvai, jose yra speciali mokomoji medžiaga konkrečia tema, kurią mokiniai nagrinėja savarankiškai, tokiu būdu įtvirtinami UDM principai – skirtingiems mokiniams pateikiami skirtingi pratimai.

 

Kęstutis Vaišnora, Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentas, akcentavo, jog svarbu neužmiršti, kad šalia universaliojo dizaino yra individualūs poreikiai, dažnai kalbama, kad plačiąja prasme, viskas turi būti pritaikoma visiems, bet net ir kurčiųjų bendruomenės nariai yra labai skirtingi. Pagrindinis „namų darbas“, kurį reikia atlikti – pedagogų, švietimo bendruomenės švietimas, pedagogų, suvokiančių, kas yra universalusis dizainas, skirtingos negalios, individualūs poreikiai, rengimas, nes laiko pasiruošti pokyčiams iki 2024 m. nėra daug. Pasak Vitalijos Bujanauskienės, Utenos švietimo centro direktorės, Bendrojo ugdymo tarybos pirmininkės, sunkiausia dalis, įgyvendinant UDM – mokinio tapimas besimokančiu ekspertu, tai, sistemingai dirbant, pradedama justi tik antrųjų metų pabaigoje, taip pat svarbu palaikyti mokytojus. Lietuvos negalios organizacijų forumo projektų vadovė Lina Garbenčiūtė apgailestavo, kad kai ji pati dar buvo mokinė, savo aplinkoje neįgalių vaikų nematė, nieko apie juos nežinojo, todėl neįgalieji ir „sveikieji“ vaikai vieni iš kitų nesimokė daugelio dalykų.

 

Forumo įrašą galite peržiūrėti čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *