Ugdyti pagarbą gimtajai kalbai už Lietuvos ribų

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Irena Gasperavičiūtė – Seinų „Žiburio“ mokyklos mokytoja, viena iš šios ugdymo įstaigos įkūrėjų. Pedagogė pasakoja, kad jos mama taip pat dirbo mokytoja, šios profesijos atstovai tuo metu, kai I. Gasperavičiūtė lankė mokyklą ir svajojo užaugusi tapti mokytoja, vaikams buvo autoritetas. Mažosios Irenos svajonė, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, išsipildė. Baigusi studijas ji pradėjo dirbti Punsko mokykloje, vėliau darbą tęsė Seinuose. Pasak mokytojos, ji stengiasi gerbti į pamoką atėjusį mokinį kaip asmenybę – jos pagrindiniai principai yra pagarba kitam žmogui ir siekis ugdyti pagarbą gimtajai kalbai. Šiemet I. Gasperavičiūtei įteikta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigta premija lituanistinio švietimo mokytojui, dirbančiam ne Lietuvoje. Pokalbio su premijos laureate metu klausėme pašnekovės, kokia yra lituanistinio švietimo situacija Lenkijoje, kas tuose kraštuose padeda išlaikyti lietuvybę.

Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

Lituanistinio švietimo mokytojo premija – tai, visų pirma, didžiulė garbė, pripažinimas, kad tai, ką darai, prasminga. Bet kartu – tai paskatinimas dirbti. Nors, tiesą sakant, dabar, pandemijos sąlygomis, mokytojo darbas yra labai savotiškas. Nuotolinis mokymas niekaip negali atstoti kontaktinio. Kartais visuomenei atrodo, kad šiuo metu mokytojai nieko neveikia. Anaiptol, jie turi gerokai daugiau darbo nei dirbdami mokykloje, ypač peržiūrėti ir patikrinti visą grįžtamąją informaciją. O rezultatai vargu ar gali prilygti tiems, kurių siekiama dirbant įprastai.

 

Dar būdama mokinė kartu su bendraminčiais įkūrėte Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungą, vėliau pasirinkote studijuoti lituanistiką, dirbti lietuvių kalbos mokytoja, esate Lenkijos lietuvių žurnalo „Aušra“ vyriausioji redaktorė, du kartus išrinkta Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininke. Nuo pat mokyklos laikų tvirtai žinojote savo gyvenimo kryptį? Kodėl ir kaip pasirinkote tokį gyvenimo kelią?

Tautiniai klausimai ir su tuo susijusios problemos, gyvenant tautinės mažumos sąlygomis – kasdienybė. Nuo vaikystės girdima apie nutautėjusius kaimus, lietuvių arealo susiaurėjimą, lenkų ir lietuvių praeities ir šiandienos santykius. Tai – kasdienybė, tik klausimas, kaip tos kalbos paliečia tave, ar dėl patogumo pasirinksi to negirdėti ir nesigilinti, ar tai svarbu tau asmeniškai. Savo tautinę tapatybę čia, Punsko ir Seinų krašte, pajunti ankstokai. Ignoruoji tai ar ne, priklauso tik nuo tavęs. Suvokti, kas esi, padeda visa aplinka, tikriausiai didžiausią poveikį man padarė Punsko licėjus. Čia mokiausi dar vadinamais „anais laikais“, tai yra Liaudies Lenkijos laikais. Tuo metu mūsų licėjaus absolventams buvo skiriamos 2–3 vietos Vilniaus universitete studijuoti lietuvių kalbą. Tokiu būdu buvo ruošiami lietuvių kalbos mokytojai mūsų krašte veikiančioms lietuvių mokykloms. Jau trečioje licėjaus klasėje pradėjau svajoti apie studijas Vilniuje. Iki 18 metų, vaikystėje tik du kartus lankiausi Lietuvoje, ji tuomet atrodė nepasiekiama, tačiau iš pasakojimų pažįstama – idealizuota pasakų šalis.

Ne, nebuvo viskas suplanuota, greičiau taip susiklostė, kad grįžusi į savo kraštą pradėjau dirbti Punsko mokykloje ir įsitraukiau į visuomeninį gyvenimą.

 

Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungą kūrėme jau grįžę į Punską po studijų, 1994-aisiais. Sakyčiau, buvo įdomu. Bendravome ne tik su mūsiškiu jaunimu, bet aktyviai prisidėjome prie Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos veiklos, pažinome įdomių, veiklių jaunų žmonių. Ypač vertingas mums, jaunai jaunimo organizacijai, buvo bendravimas su Vokietijos, Australijos, Kanados ir Pietų Amerikos lietuvių jaunimo sąjungomis. Maždaug 1996 m. užmezgėme bendradarbiavimą su Lenkijos ukrainiečių jaunimo sąjungos Gdansko skyriumi, pavyko įgyvendinti bendrai parengtą projektą – surengti Lenkijos tautinių mažumų jaunimo susitikimus Punske. Tai tikrai vykęs renginys, ypač gerai atsimenu ukrainiečių ir baltarusių jaunimo roko grupes. Jos darė įspūdį.

 

„Aušros“ redakcijoje pradėjau dirbti 1996 m. „Aušra“ – tai nuo 1960 m. leidžiamas Lenkijos lietuvių leidinys apie Lenkijos lietuvių bendruomenės gyvenimą. O po poros metų tapau Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininke. Manau, jog tai, kad buvau mokytoja, palengvino darbą bendruomenėje. Tuo metu Lenkija įgyvendino švietimo reformą, iš esmės keitėsi mūsų mokyklų padėtis. Deja, buvo uždaryta daugiau kaip pusė mūsų kaimo mokyklėlių. Tačiau tuo laikotarpiu kai ką pasisekė laimėti – visų pirma, įkurta „Žiburio“ mokykla Seinų mieste. Po 85-erių metų lietuviško švietimo šiame mieste pertraukos! Iki šiandien manau, kad tai labai didelis ir svarbus mūsų bendruomenės pasiekimas.

 

Kaip vertinate lituanistikos padėtį išeivijoje, pirmiausia, žinoma, Lenkijoje?

Visų pirma, užsienyje lituanistinis mokymas organizuojamas įvairiomis formomis. Daugiausiai vaikų yra sekmadieninėse (ar šeštadieninėse) mokyklėlėse, jos dažniausiai yra neformaliosios ir, kaip įsivaizduoju, jų darbas labai priklauso nuo bendruomenės poreikių, nuo mokyklėlės vadovų ar ir bendruomenių vadovų. Tikriausiai kiekviename krašte tas sekmadieninis lietuviškas ugdymas atrodo kitaip ir, ko gero, lietuvių kalbos mokėjimas, baigus tokias mokyklas – labai nevienodo lygio.

 

Kita lituanistinio švietimo užsienyje forma – atskiros mokyklos su lietuvių kalba. Tokių yra Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Latvijoje, Vokietijoje, dabar ir Belgijoje (Briuselyje). Sąmoningai rašau „su lietuvių kalba“, nes lietuvių kalbos mokymo apimtis labai priklauso nuo šalies, lietuvių bendruomenės poreikio, sąlygų. Pavyzdžiui, pas mus Punsko, Seinų ir Vidugirių mokyklose lietuviškai dėstomi visi dalykai, išskyrus Lenkijos istoriją ir geografiją bei lenkų kalbą. Taigi mokyklos baigiamuosius egzaminus šių mokyklų mokiniai dažnai laiko lietuviškai. Mokyklos bendruomenės bendravimo kalba – irgi lietuvių. Šiuo metu, man atrodo, tokio tipo mokyklos egzistuoja jau tik pas mus. Kitose šalyse lietuvių kalbos mokoma kaip dalyko, vyksta etninis ugdymas ar užklasinė, projektinė veikla lietuviškai, bet mokyklos gyvenimas daugiausiai vyksta gyvenamosios šalies kalba. Tiesą sakant, kiekvienoje šalyje yra tam tikrų niuansų.

 

Mūsų mokyklose įmanoma išsaugoti tokią formą jau daugiau kaip 60 metų todėl, kad mes čia, Punsko ir Seinų krašte gyvename kompaktiškai. 100-tą metų gyvendami tautinės mažumos sąlygomis daug ko išmokome, visų pirma, – kaip išgyventi. Ir patirtis rodo, kad tapatybės tęstinumą užtikrina mokyklos, garantuojančios visavertį lietuvišką gyvenimą. Jos gali keisti ir visuomenės veidą. Taip ir atsitiko Seinuose, kai po 85-erių metų pertraukos 2005 m. įkūrėme lietuvišką mokyklą – „Žiburį“. Lietuviai šiame mieste ėmė jaustis drąsiau, gatvėse dažniau galima išgirsti lietuvių kalbą (ir visai neturiu mintyje tų lietuvių, kurie atvažiuoja iš Lietuvos į mūsų miestelį apsipirkti).

 

Papasakokite, kiek lietuviškų ugdymo įstaigų yra lietuvių etninėse žemėse Lenkijoje, kiek mokinių mokosi, ar jų šeimose kalbama lietuviškai?

Per pastaruosius dvidešimt metų labai sumažėjo lietuviškų mokyklų skaičius Punsko ir Seinų krašte. Ypač po 1999 m. Lenkijos švietimo reformos, uždarytos beveik visos mažosios kaimiškos mokyklėlės. Taigi šiuo metu Lenkijoje veikia nedaug mokyklų: Punske vaikų darželis, pagrindinė mokykla (iki 8 klasės) ir Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus, tai yra vidurinė mokykla (9–12 klasės), Vidugiriuose pagrindinė mokykla, Seinuose vaikų darželis ir pagrindinė mokykla, ir šiais mokslo metais Suvalkų mieste įkurtas vaikų darželis. Suvalkų ir Seinų švietimo įstaigos nevalstybinės – jos įsteigtos Lenkijos lietuvių organizacijų sukurto vysk. Antano Baranausko fondo. Tikslaus skaičiaus mokinių, lankančių lituanistinio švietimo užsiėmimus, šiuo metu nepasakysiu, bet apytiksliai – iki 500. Mokinių šeimose dažniausiai kalbama dzūkiškai. Nors Seinų „Žiburio“ mokykloje nemažai vaikų iš mišrių šeimų, o jų namų kalba dažniausiai lenkų. Gerai, kad vaikai lanko mūsų vaikų darželį – lietuvių kalbos jie praktiškai čia ir išmoksta.

 

Kaip manote – ar pavyks Lenkijos lietuviams išlaikyti lietuvybę?

Galiu pasakyti, kad kol kas pavyko, o kaip bus ateityje, sunku numatyti. Šiuo metu turime puikias sąlygas išsaugoti lietuvybę: veikia lietuvių kultūros namai, mokyklos, 4 parapijose (6 bažnyčiose) aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba, leidžiami lietuviški leidiniai, knygos, lietuvių kalbos vadovėliai, sienos su Lietuva praktiškai nebeliko, iki artimiausio miesto ne daugiau kaip 20 kilometrų – galima nors ir kasdien nuvažiuoti į Lietuvą. Žodžiu, sąlygos yra kaip niekados geros. Bet ar bus norinčiųjų išsaugoti lietuvių kalbą, matysime. Kol į ją žiūrėsime kaip į vertybę, tol seksis. Kad ir kaip būtų, tautinės daugumos kalba, kultūra daro didžiulę įtaką.

Norėčiau paminėti, kad Punsko ir Seinų krašte veikiančiose lietuviškose  mokyklose mokymo lygis aukštas. Suvokiame, kad tik užtikrindami gerą mokymosi lygį, galime tikėtis, jog mūsų mokyklas rinksis tėvai. Privalome būti konkurencingi. Tai patvirtina valstybinių egzaminų rezultatai, kurie ne blogesni nei palyginus su Lenkijos, nei su vaivadijos vidurkiu. O Punsko licėjus, pagal Edukacinio fondo „Perspektywy“ kiekvienais metais skelbiamus Lenkijos vidurinių mokyklų reitingus, jau keletą metų išsilaiko tarp 300 geriausių mokyklų. 2019 m. reitinge Lenkijos mastu buvo 248 vietoje, o Palenkės vaivadijoje 8-oje vietoje. Licėjus yra pelnęs sidabrinės mokyklos titulą.

 

Baigusi Punsko licėjų, studijuoti vykote į Lietuvą, vėliau dirbti ir gyventi grįžote į gimtinę. Kurią šalį renkasi jūsų mokyklą baigę mokiniai? Lietuvoje ar Lenkijoje jie dažniau studijuoja, dirba, įsikuria?

Niekados nevedžiau tokios statistikos, kur daugiausiai įsikuria mano buvę mokiniai. Bet kiek žinau, yra labai įvairiai: dalis pasilieka šiame krašte, kiti keliauja į Lenkijos arba Lietuvos miestus, žinoma, šiais laikais pasaulis sumažėjęs, taip kad dalis mokinių išsibarstę po pasaulį – Jungtinę Karalystę, Jungtines Amerikos Valstijas ir panašiai. Kiek kur – tikrai nepasakysiu.

 

Kaip sekasi vaikams Lenkijos lietuvių mokyklose mokytis lietuvių kalbos? Nestinga motyvacijos? Juk jie gyvena ne Lietuvoje, ne visų dalykų mokykloje mokosi lietuvių kalba, už mokyklos ribų galbūt kalba ne (tik) lietuviškai ir pan.

Dėl tos motyvacijos, žinoma, įvairiai būna. Turbūt ir Lietuvoje taip yra, kad mokiniai dažniausiai mokosi tų dalykų, kurių egzaminus ketina laikyti baigdami mokyklą. Lietuvių kalbos egzamino baigę 8 klases jie nelaiko, tad šios paskatos kiek trūksta. Manau, mūsų problemos panašios kaip ir kitų panašaus dydžio miestelių mokyklose. Vaikams trūksta nusiteikimo skaityti knygas, jie mieliau laiką leistų žaisdami kompiuterinius žaidimus, tačiau tai iššūkiai mums – mokytojams ir tėvams.

 

Ko palinkėtumėte visiems lituanistinio švietimo mokytojams?

Visiems mokytojams palinkėčiau mylėti savo darbą ir, žinoma, kuo daugiau motyvuotų vaikų, kad jie savo gimtosios kalbos mokytųsi noriai, su meile ir džiaugsmu.

 

Dėkoju už pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.