Ugdomojo vadovavimo kultūros puoselėjimas mokyklose

Tarptautinė ugdomojo vadovavimo federacija (angl. International Coaching Federation) „koučingą“ (šiai sąvokai siūlomas lietuviškas atitikmuo – ugdomasis vadovavimas) apibūdina kaip kūrybingą procesą, provokuojantį mąstymą ir skatinantį klientus visiškai išnaudoti asmeninį ir profesinį potencialą. Ugdomasis vadovavimas – procesas, kuris skiriasi nuo psichoterapijos, mentorystės, mokymo. Jis padeda žmonėms, susiduriantiems su iššūkiais, skatina į juos pažvelgti iš kelių skirtingų perspektyvų, tobulina mąstymo, sprendimo priėmimo gebėjimus, gerina tarpasmeninius santykius, stiprina pasitikėjimą savimi. Projektas „Mano mokykla; įkvėpk, paskatink, palaikyk“ prasidėjo 2019 metų rudenį, jo tikslas – padėti mokyklai pasiekti ilgalaikį ir sisteminį pokytį, įgyvendinant užsibrėžtus tikslus bei užtikrinant projekto ilgaamžiškumą; jis vyko dviejose mokyklose, iš viso dalyvavo 32 mokytojai, daugiau nei 20 Tarptautinės ugdomojo vadovavimo federacijos (ICF – International Coaching Federation) bendruomenės narių, projekto metu vyko skirtingos ir įvairios veiklos: individualios, grupėmis, įvadinės, grįžtamojo ryšio sesijos mokykloms; prieš ir po projekto atlikti tyrimai.

 

Pasak ugdomojo vadovavimo specialistės Eglės Lisauskaitės, pristačiusios mokslinius tyrimus, dažniausios problemos mokyklų bendruomenėse – susitarimų ir įsipareigojimų nesilaikymas, atsakomybių prisiėmimo trūkumas, nesusikalbėjimas tarp kolegų, atviros komunikacijos, bendradarbiavimo trūkumas, iniciatyvumo nerodymas, perteklinės administracinės užduotys, perteklinis darbo krūvis, laiko valdymo iššūkiai, stresas. Kalbant apie komunikavimo stilius, mokyklose jų gali būti trys: direktyvusis (hierarchinės struktūros mokyklose raiška), dalykiškasis (taikomas norint išlaikyti profesionalumą) ir kooperatyvusis (dažno kolektyvo ir šio projekto siekiamybė). Mokyklose dirbančio kolektyvo tarpusavio santykiai glaudžiai susiję su mokyklų vadovų kuriama struktūra: mokyklų vadovų ir administracijos kuriamas kolegialus, palaikantis ir bendradarbiavimo santykis sustiprina mokyklos darbuotojų bendrystę, o esant hierarchinei struktūrai mokyklose matomas pavaldumas, tačiau lygiaverčio santykio kūrimas išryškina atsakomybes, ne atskaitomybes.

 

Tam, kad mokyklų kolektyvuose būtų užtikrinamas sklandus darbas, reikia siekti komandinio darbo pasidalijimo, lygiaverčio bendravimo puoselėjimo, pagarbaus santykio kūrimo, nuomonių išklausymo ir atsižvelgimo, pagalbos teikimo ir atsakomybės prisiėmimo, iniciatyvumo raiškos bei idėjų palaikymo ir pasitikėjimo kūrimo.

Praktinė patirtis

 

Viena iš projekte dalyvavusių ugdymo įstaigų – Nemenčinės Gedimino gimnazija. Dvi pagrindinės sritys, kuriose šios gimnazijos bendruomenė siekė pokyčio – bendradarbiavimo kultūra (veiksminga komunikacija, susitarimai ir jų laikymasis) ir veiklos prioritetai (skatinantys skirti laiko profesionalumui ir kūrybiškumui). Taip pat norėta sukurti veikiančią mokinių vertinimo ir įsivertinimo sistemą. Projektui pasibaigus pastebėtas pokytis gerėjimo ir augimo linkme.

 

Gimnazijos direktorė Daiva Lasinskienė ir jos pavaduotoja ugdymui Inga Stankevičienė teigia, kad dalyvavimas projekte kolektyve padarė sisteminį pokytį (projekto tikslas – padėti mokyklai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ilgalaikio, tęstinio ir sisteminio pokyčio kontekste). Tikėtasi, kad ugdomojo vadovavimo metodas padės įveikti iššūkius, kurių tuo metu netrūko – keitėsi mokytojų darbo apmokėjimo tvarka, protestavo profesinės sąjungos, mokytojai palaikė protestavusiuosius, o administracijos nariai bandė užtikrinti sklandų ugdymo procesą. Tuo metu tvyrojo įtampa, priešiškumas, gimnazijos vadovų komanda buvo neseniai suformuota, siekė pokyčių, todėl nepabūgo išbandyti siūlomos naujovės ir sudalyvauti projekte, kurio išliekamoji vertė – individualios ir komandinės ugdomojo vadovavimo sesijos. Kas po jų pakito? Vadovai išgrynino mažus žingsnelius, kurie padeda geriau organizuoti darbą – rengti posėdžius, laikytis susitarimų, suderinti mokytojo ir vadovo pareigas ir pan.; mokytojai mokėsi, kaip optimizuoti darbą, neperdegti ir išlikti kūrybingiems. Pastebėta, kad po sesijų, kai dirbama komandomis, kolektyve pagerėjo komunikacija ir bendradarbiavimas – pavyzdžiui, susitarta, kad žinutės bendruomenei turi būti struktūruotos, aiškiai ir lakoniškai pateikiant informaciją, diskutuota dėl susitarimų terminų, tobulinta bendradarbiavimo kultūra, diskutuota, kas ir kaip suvokia žodžius susitarimas, paliepimas, aptarta, kad bausmės ir draudimai veda į niekur, o skatinimas – motyvuoja tobulėti; sukurta mokinių vertinimo ir įsivertinimo sistema. Geresnė komunikacija teigiamai paveikė bendruomenės psichologinį klimatą, tad baigiantis projektui parengti ir suderinti nuotolinio mokymo tvarkaraščiai, o informacija apie savaitės veiklas dienyne sutelkė ritmingam gimnazijos darbui…

Pexels.com nuotr.

Kas gimnazijos bendruomenei šiame procese trukdė, o kas – padėjo? Trukdė kai kurių mokytojų neigiamas požiūris į naujoves, tai, kad ne visi mokytojai gerai valdo informacines technologijas, todėl jaučia baimę ir nerimą, komandos narių abejonės… Padėjo tai, kad bendravimas vyko ir kontaktiniu, ir nuotoliniu būdu, geras komunikavimas, projekto vadovų kompetencija ir pavyzdys augino mus.

 

Ugdomojo vadovavimo sesijos skatino vadovų lyderystę, padėjo numatyti apmąstytus ir konkrečius žingsnius siekiant tikslo. Visi bendruomenės nariai jaučia, kad prisidėjo prie pasiekto rezultato, galėjo pažvelgti į save iš šalies; projekto nauda – pasitikėjimo skatinimas, asmeninis tobulėjimas ir vaiko sėkmė. Išmoktos pamokos, kaip spręsti konfliktus, ugdomojo vadovavimo elementai taikomi tolesnėje vadovų veikloje ir pamokose, net ir projektui pasibaigus.

 

Anot ugdomojo vadovavimo specialistų Rimo Petrausko ir Kęstučio Mikolajūno, ugdomasis vadovavimas nėra skirtas tik vadovams ar tik verslui, jis skirtas žmonėms, todėl jį galima taikyti įvairiose srityse, mokykla – viena ir iš jų. Norint pasiekti rezultato, bendruomenės laukia šie uždaviniai: prisiimti atsakomybę, dalyvauti kuriant strategiją, teikti pasiūlymus, kalbėti ir kalbėtis atvirai, stengtis suprasti ir priimti kitokią nuomonę, išsiaiškinti mokytojų ir tėvų lūkesčius, kurti ir puoselėti santykius.