Tverų gimnazijos specialioji pedagogė: mūsų darbe svarbus tęstinumas

Rietavo savivaldybėje įsikūrusi Tverų gimnazija – viena iš tų, kurios priima visus vaikus, nepaisant jų gabumų ar turimų sutrikimų. Šalia veikia ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės.

Į veiklas įtraukiami visi

 

Pasak gimnazijos specialiosios pedagogės Astos Stonytės, iš 200 šiuo metu mokyklą lankančių vaikų 25 turi specialiųjų poreikių: „Didžioji dalis – su specifiniais ugdymo sutrikimais, kurie nėra dideli. Keletas vaikų turi emocijų ar elgesio sutrikimų, trys – intelekto, vienas – autizmo spektro sutrikimą. Mūsų gimnazijos bendruomenė – nedidelė, todėl visi vaikai sėkmingai įtraukiami į bendras veiklas. Jei kuris negali išmokti vaidinimo teksto, vis tiek dalyvauja kartu su visais. Sunkesnių sutrikimų turintiems vaikams daug padeda mokytojo padėjėjas. Visi mokiniai čia randa savo vietą, visi jaučiasi reikalingi ir naudingi.“

 

Specialistė pasakoja, kad pradinukams buvo ypač įdomu dalyvauti projekte „Savarankiškas žmogus – laimingas žmogus: pedagogų ir tėvų autoriteto svarba stiprinant vaikų skaitymo ir teksto suvokimo įgūdžius“. Į visas projekto veiklas buvo įtrauktas ir intelekto sutrikimą turintis trečiokas. „Nors jis dar nemoka skaityti, turėjo galimybę improvizuoti. Šis berniukas visur būna kartu su klase – ir Kaziuko mugėje, ir vaidinimuose, ir kitose veiklose. Klasės draugai juo labai rūpinasi, globoja, padeda. Didelių mokyklų, gimnazijų bendruomenėse dažnai taip nėra, specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas lieka nuošalyje. Maža mūsų gimnazijos bendruomenė – didelis pliusas vaikams, nes matome ir girdime kiekvieną.“

Specialiojo pedagogo darbas – individualus

 

Specialioji pedagogė sako, kad mokslo metų pradžioje svarbiausias jos darbas – parengti dokumentus specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. „Kartu su kitais mokytojais deriname individualaus mokymo planus vaikams, turintiems vidutinių ir didelių specialiųjų poreikių. Į procesą būtinai įtraukiame ir tėvelius. Per bendrą susirinkimą aptariame, ką numatysime ateinantiems mokslo metams. Labai svarbu, kad darbas vyktų ne tik mokykloje, į jį įsitrauktų ir tėvai. Turime drauge siekti, kad vaikai gautų tinkamą ir įvairiapusę pagalbą“, – tvirtina A. Stonytė.

 

Per visus mokslo metus specialistė su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais dirba individualiai – vienam reikia pagelbėti išmokti rašyti, kitam – skaityti ar skaičiuoti. „Beveik kiekvienoje klasėje yra vaikų, kuriems reikia švietimo pagalbos specialisto. Su jais dirba ne tik specialusis pedagogas, bet ir logopedas ar socialinis pedagogas. Gerai, kad šalia gimnazijos yra ir ikimokyklinės grupės – tokiu būdu vaikų sutrikimai pastebimi ir nustatomi anksčiau. Mūsų darbe labai svarbus tęstinumas – kai vaikai iš ikimokyklinių grupių ateina į mokyklą, jau aišku, kokio intensyvumo pagalbos kuriam reikia“, – sako pašnekovė.

 

Dirbdama su vaikais, specialioji pedagogė taiko įvairius būdus ir metodus. Jos teigimu, labai svarbu, kad darbas būtų kūrybiškas: „Mokydamiesi skaityti ar kitų dalykų, pasitelkiame žaidimus. Pavyzdžiui, dirbdama su intelekto sutrikimą turinčiais mokiniais, naudoju korteles su užrašytais skiemenimis. Kai vaikas atsisako mokytis, pasiūlau užversti korteles ir jas atvertinėti tol, kol susidaro prasmingas žodis. Tokiu būdu vaikas net nesupranta, kad mokosi, jam atrodo, jog žaidžia. Daug kas mūsų darbe priklauso nuo pedagogų kūrybiškumo – nuo to, ką jie sugeba ir gali. Puiku ir tai, kad mokyklos direktorė Gitana Kužmarskytė visada randa galimybių įsigyti specialiųjų poreikių turintiems vaikams mokyti reikalingų priemonių.“

Migrantų vaikams tenka prisitaikyti

 

Daug specialistų pagalbos reikia ne tik turintiems specialiųjų poreikių, bet ir iš užsienio grįžusiems migrantų vaikams. Šiais metais Tverų gimnazija sulaukė išsyk dviejų tokių mokinių. „Šie vaikai lietuviškai kalba tik buitine kalba, o skaito ir supranta perskaitę tik dviskiemenius, nesudėtingus žodžius, pažįsta tik kai kurias lietuviškas raides. Mokyklos vadovams teko pasukti galvas, į kurią klasę kurį vaiką paskirti. Mokinių pasiekimai Didžiojoje Britanijoje nevertinami balais, tiesiog aprašyta, kaip kiekvienas dalykas sekėsi. Pasitarę su tėvais, įvertinę galimybes, berniuką, Didžiojoje Britanijoje baigusį septynias klases, paskyrėme į aštuntą, o mergaitę, baigusią šešias klases, – į penktą. Mano, kaip pagalbos mokiniui specialistės, užduotis – kad abu vaikai kuo greičiau išmoktų lietuvių kalbą, lengviau adaptuotųsi naujoje aplinkoje, įsitrauktų į visas bendruomenės veiklas“, – aiškina A. Stonytė.

 

Mokyklos archyvo nuotr.

Pasak specialistės, nors praėjo dar nedaug laiko, jau dabar matyti, kad abu migrantų vaikai adaptuojasi sėkmingai. Nors jie dar nesupranta lietuviškų terminų, o netaisyklingai sukirčiavę, negali suprasti ir skaitomo žodžio reikšmės, jau šiek tiek susikalba su klasės draugais. Lietuvių kalba mokiniams nėra visai svetima – ja kalbėjo tėvai namuose, tik mokykloje teko bendrauti angliškai.

 

Abiem naujokams labai daug padeda ne tik švietimo pagalbos specialistai, bet ir visų dalykų mokytojai. Kadangi abu vaikai puikiai kalba angliškai, vietoj dviejų anglų kalbos pamokų jiems skirtos dvi lietuvių. „Neturime galimybių iš užsienio grįžusių šeimų vaikus perkelti į išlyginamąją klasę, nes gimnazijoje tokios nėra. Jų atėjimas į mokyklą – iššūkis mums visiems, ne visi mokytojai gerai moka anglų kalbą, ypač – sudėtingesnius kiekvieno dalyko terminus. Abiem vaikams skyrėme po planšetinį kompiuterį, kiekvieno dalyko mokytojas iš vakaro jiems atsiunčia būsimos pamokos santrauką. Vaikai, padedami tėvų, gali išsiversti tekstus į anglų kalbą, tada per pamokas jiems būna lengviau suprasti, apie ką kalbama. Kuo mokiniai greičiau išmoks kalbą, tuo greičiau apsipras, geriau jausis mokykloje, įgis gebėjimų mokytis“, – tvirtina pašnekovė.

 

A. Stonytė pasidžiaugia, kad gimnazijos vaikai šiuos mokinius priėmė labai draugiškai, bendrauja su jais angliškai, tai puiki galimybė patobulinti kalbėjimo įgūdžius: „Be to, migrantų vaikams labai daug padeda klasių vadovai – jie pasirūpina, kad šalia suole sėdėtų klasės draugas, kuris prireikus galėtų pagelbėti. Dar prieš rugsėjį daug bendravome su šių vaikų tėvais, aiškinomės, kokių lūkesčių turi jie ar jų vaikai. Esame įsitikinę, kad abu naujokai – imlūs, greitai įsilies į mokyklos bendruomenę.“

Bendravimas su tėvais – labai svarbus

 

Specialistės teigimu, bendravimas su mokinių tėvais svarbus ir kitais atvejais, ypač jų pagalba reikalinga ugdant sutrikimų turinčius vaikus. Deja, ne visi tėvai išsyk pripažįsta, kad jų vaikai turi specialiųjų ugdymosi poreikių, nesupranta, kad jie negalės kartu su klasės draugais ugdytis vienodu tempu. „Kai kurie tėvai neigia vaiko problemas, sako, kad namuose viskas gerai, vaikas skaito, rašo, problemos – tik mokykloje. Vis dėto jie turi pripažinti: mokytojas, dirbęs mokykloje daug metų, greičiau pastebi, kai vaikas ugdosi sunkiau, lėčiau mokosi skaityti ar rašyti, pažinti raides. Svarbiausia, kad tokiu atveju blogai jaučiasi ir pats mokinys – negalėdamas kartu su visais atlikti užduočių, įgyja nepasitikėjimo savo jėgomis, užsisklendžia. Po kurio laiko pagalbos jam jau reikia kur kas daugiau.“

 

Specialioji pedagogė pasidžiaugia mokyklos vadovų supratingumu: „Gimnazijos direktorė bendravimui su tėvais skiria itin daug dėmesio. Ji stengiasi įtraukti tėvus į visus ugdymo procesus kuo anksčiau. Kai tai daroma nuo pradinių klasių, vėliau klausimų nebekyla. Ne kartą įsitikinau: kai su tėvais kalbi nuoširdžiai, parodai, kad jų vaikas tau tikrai rūpi, bendrauti tampa lengviau.“ Pasak A. Stonytės, tokiais atvejais tiek vaikams, tiek tėvams itin padėtų psichologas – deja, šio specialisto gimnazijai nepavyksta rasti.

Karantino pamokos

 

Specialioji pedagogė pasakoja, kad karantinas tiek pedagogams, tiek specialiųjų poreikių turintiems vaikams buvo itin sudėtingas laikotarpis. Ne visi mokykloje besimokantys vaikai turi kompiuterius, interneto ryšį, ne visiems pakanka motyvacijos mokytis, todėl kai kurie ir per karantiną ateidavo į pamokas gimnazijoje. „Sudarydavome galimybę kiekvienam sėdėti atskirai, skirtingose patalpose, stebėjome, kad vieni su kitais neturėtų kontakto. Mokykloje su vaikais dirbdavau aš, socialinė pedagogė ar direktorės pavaduotoja, kiti specialistai. Prižiūrėdavome, kad vaikai atliktų užduotis, jei ko nesuprato, ragindavome perskaityti užduotį dar kartą, labiau įsigilinti. Vėlgi tekdavo pasitelkti kūrybiškumą, kad vaikai nesiblaškytų, išlaikytų dėmesį“, – dėsto pašnekovė.

 

Mokydami nuotoliniu būdu, pedagogai specialiųjų poreikių turintiems mokiniams rengdavo individualias užduotis, kad jas galėtų atlikti pagal savo galimybes, gebėjimus. „Pastebėjau, kad vaikams būdavo sunku visą dieną prasėdėti prie kompiuterio, jie pavargdavo. Ne visiems patiems pavykdavo atsiskaityti, jiems reikėjo daugiau pagalbos. Galiu pasidžiaugti, kad gimnazijos pedagogai nuolat ieškojo naujų darbo formų, metodų“, – sako A. Stonytė.

 

Pasak jos, ne visų vaikų pasiekimai mokantis nuotoliniu būdu buvo vienodi, kol kas neaišku, kokios įtakos mokiniams tai turės ateityje: „Tolesni ugdymo rezultatai parodys, kokių spragų liko mokinių žiniose. Tie vaikai, kurie motyvuoti mokytis, kuriems sekasi, pasekmių, matyt, patirs mažiau. Tie, kuriems reikia daugiau mokytojo, specialisto pagalbos, galbūt atsiliko labiau. Tiek pedagogai, tiek mokiniai tikisi, kad prie nuotolinio mokymo šiais mokslo metais jau nebeteks grįžti. Tai būtų blogiausias variantas visiems.“