Treniruočių „Judame daugiau ir išradingiau“ nauda vaiko sveikatai ir savijautai

Sportas yra naudingas sveikatai ir gerai savijautai. Tinkamos trukmės ir intensyvumo fizinis aktyvumas yra susijęs su vaikų širdies ir kraujagyslių, raumenų ir kaulų sistemų bei fiziologine sveikata. Taip pat manoma, kad fizinis aktyvumas teikia naudą ir protiniam darbingumui, ir socialinei raidai, skatina vaikų augimą bei brendimą, suteikia efektyvių sveikatos pokyčių, kurie skatina mokytis ir fiziškai aktyvesnį laisvalaikio praleidimą (Zumeras, Gurskas, 2012).

Sporto šakų treniruotės „Judame daugiau ir išradingiau“ bendrai finansuojamos valstybės Sporto rėmimo fondo lėšomis. Projektą administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Švietimo mainų paramos fondas.

 

Mes, Kauno lopšelio-darželio „Vėrinėlis“ bendruomenė, nutarėme suteikti vaikams galimybę papildomai sportuoti, todėl pasirinkome šias, fizinį aktyvumą skatinančias, sporto veiklas: aktyviam judėjimui kiekvieną dieną skiriame 15 minučių, jogos treniruotės ir šokiai (lietuvių liaudies rateliai) vyksta du kartus per savaitę, o šokių (sportinių) treniruotės – tris kartus per savaitę.

Specialistai treniruotėse vaikus moko taisyklingai atlikti pratimus, atsižvelgia į treniruotumo lavinimą, treniruotės turinį sudarančių veiksnių bei sporto fiziologiją; remiasi darbo patirtimi, moksliniais tyrimais ir rekomendacijomis.

Treniruotumo ugdymas yra visapusiškos asmenybės ugdymo sudedamoji dalis, kur ne tik plėtojami fiziniai gebėjimai, bet ir dvasinės sportininko galios. Treniruotumą galima skirstyti į bendrąjį ir specialųjį (Milašius, 2016).

Bendrasis treniruotumas – sportininko organizmo pokyčiai, pasiekiami fiziniais pratimais, stiprinančiais sveikatą, gerinančiais funkcines organų ir sistemų galias, fizines ypatybes.

Specialusis treniruotumas – sportininko organizmo pokyčiai, formuojami tobulinant specifinę raumenų ir funkcinių sistemų veiklą, kuri atitinka sporto šakos ar rungties varžybų pobūdį.

 

Austrų mokslininkas L. Prokopas treniruotumo lavinimą suskirstė į tris fazes: adaptacijos fazė; didžiausio sportinio darbingumo fazė; readaptacijos fazė. Readaptacijos fazę L. Prokopas suprato kaip geriausio darbingumo praradimo fazę dėl to, kad peržengiamos prisitaikymo ribos.

Forsuojant treniruočių krūvį, mažėja organizmo atsparumas stresoriams. Be to, bet koks kitas poveikis organizmui, kai treniruojamasi taikant didelius krūvius, gali pagreitinti prisitaikymo ribų peržengimo procesą.

Tai labai akivaizdžiai pasireiškia aukštikalnėse. Šiomis sąlygomis organizmą vienu metu veikia keli stresoriai – fizinis krūvis ir deguonies trūkumas, jei tinkamai šiuos du faktorius deriname, galime pasiekti gerų organizmo adaptacijos rezultatų.

 

Treniruotumo gerėjimas priklauso nuo daugelio treniruotės turinį sudarančių veiksnių: organizmo adaptacinių galimybių; fizinių krūvių, jų apimties, intensyvumo, poilsio trukmės ir formų; atsigavimo sąlygų, visų pirma mitybos, fizioterapinių, psichomotorinių, balneologinių, medicininių-biologinių priemonių; judesių įgūdžių formavimo (techninio rengimo); taktinio rengimo (didelės sportinės kovos būdų įvairovės); psichologinio rengimo (valios, ryžto, reikiamų charakterio savybių, motyvacijos ir kt. formavimo); teorinio rengimo (bendrojo ir specialaus sportinio mentaliteto ugdymo); medicininės, fiziologinės, psichologinės priežiūros (sportininko or­ganizmo adaptacijos prie fizinių krūvių kontrolės, jos dinamikos nustaty­mo; atskirų organų ir sistemų funkcinių sutrikimų nustatymo ir gydymo, traumų išvengimo ir gydymo); socialinių veiksnių (gyvenimo, darbo sąlygų, bendro fizinio ir dvasinio komforto); materialinio bei techninio aprūpinimo; mokslinio metodinio aptarnavimo (Milašius, 2016).

 

Šie veiksniai nevienodai veikia treniruočių metu pasiekimų rezultatų pagerėjimą, tai lemia ir treniruotės turinys, ir užduotys, kurias sudaro sporto šakų specialistai. Fizinio aktyvumo – sportuok sveikai pratybų turinį sudaro šie veiksniai: adaptacinės organizmo galimybės; fiziniai krūviai, jų apimtis, intensyvumas, poilsio trukmė ir formos. Fizinio aktyvumo pratybos vyksta lauko tinklinio aikštelėje ir dviračių tako erdvėse. Tikslinė grupė – 3–6 metų vaikai. Treniruotė vyksta kartą per dieną ir trunka 15 minučių.

 

Pratybų turinį sudaro trys dalys. Pratybos pradedamos pramankštos pratimais, atliekamais mažu intensyvumu, tokiu būdu aktyvinama nervų sistema; kraujotakos ir kvėpavimo sistemos funkcijos; medžiagų apykaita raumenyse (bėgimas, šokinėjimas, ėjimas, važiavimas dviračiu ar paspirtuku); įšildomi raumenys, gerėja jų elastingumas, didėja veiklos efektyvumas; gerėja termoreguliacija, padedanti išvengti perkaitimo ir per didelio prakaitavimo; pereinama prie didesnio intensyvumo veiksmų – aktyvūs pratimai ar žaidimai.

 

Atliekant pratimus, susijusius su tinklinio sporto šaka, vaikai sužinojo, kad tinklinis yra komandinis žaidimas, susipažino su tinklinio kamuoliu ir aikštelės struktūra, kad žaidžia dvi komandos, kurias sudaro po šešis žaidėjus kiekvienoje. Abejas komandas skiria tinklas, o žaidėjų tikslas – permušti kamuolį per tinklą į priešininkų teritoriją ir užsidirbti taškų pagal tam tikras taisykles. Šis žaidimas lavina šoklumą, reakciją, vikrumą.

 

Skatinant bendradarbiavimą su draugais, vaikai pakviesti žaisti „Kamuolių mūšį“, o lavinant pusiausvyrą, koordinaciją – dviračių erdvėje važiavo balansiniais dviračiais ir paspirtukais. Aktyvaus judėjimo dalis užbaigiama atsigavimu ir atvėsimu – lengvais bei ramiais žaidimais, tempimo pratimais. Kiekvienose pratybose skiriama laiko lavinti kūno raumenis, juos tempiant, kad būtų elastingi ir stiprūs. Kartojami judrieji žaidimai, bandoma pritaikyti įvairių variacijų.

 

Šokių (liaudies žaidimai) pamokėlėse treniruočių turinys sudaromas pasitelkiant psichologinį rengimą (sekamõs pãsakos improvizacija išryškina personažo charakterio savybes, siužetas motyvuoja judesius) ir socialinius veiksnius (bendras fizinis ir dvasinis komfortas).

Vaikai šoka judesio pasakas ir ratelius, pavyzdžiui, „Katės namai“, „Kac kačiukai“, „Pirštinė“, „Patrepsinis“. Improvizuoja, kuria atskiras judesių sekas, kartoja draugų sukurtus judesius.

Rezultatų gerėjimą vaikai jaučia šokdami pavieniui, poromis, grupėmis, koordinuodami judesius, mokydamiesi orientuotis erdvėje, pajausti šokio ritmą ir tempą, perteikti judesį ir šokio nuotaiką.

 

Šokių (sportinių) treniruočių proceso veiksnius sudaro: judesių įgūdžių formavimas (techninis rengimas) ir taktinis rengimas (didelės sportinės kovos būdų įvairovė). Šokio atlikimas. Formuojamas teigiamas savęs vertinimas, šokio raiška didina pasitikėjimą savimi (šokimas, šokio kūryba, šokio veiklos pristatymas). Šokio technika. Vaikai mokosi lėtojo valso „Čia čia čia“ šokio technikos pagrindų (ritmingo kelių lenkimo pagal muziką, plojimo ir trepsėjimo), vėliau ir kitų šokių. Šokio praktika. Treniruotėse šokdami šokį „Head-shoulder-knees-toes“ mažieji rodo atitinkamas kūno vietas, atlieka šokio judesius, mokosi kartodami ir šokdami šokius „Meškučiai“, „Piratai“. Šokio praktikavimas plėtoja vaikų estetinę ir meninę patirtį, stiprina fiziškai, gerėja jų laikysena ir koordinacija. Šokio ritmika. Lėto valso ritmo pratimai: pakilimai ir nusileidimai skaičiuojant viens, du, trys, ritmo plojimas pagal muziką, viens – suplojama, du, trys – rankytės papurtomos.

 

Fizinis kūno parengimas. Šokių (sportinių) treniruotės ugdo saviraišką, gerina discipliną ir atsakomybę, stovėseną ir laikyseną.

Nauda vaikams: šokant dirba abu smegenų pusrutuliai, lavėja mąstymo gebėjimai, gerėja atmintis; šokis stiprina imunitetą. Ilgainiui gali padėti atsikratyti kvėpavimo takų uždegimo, infekcijų, chroniško bronchito. Padeda net sergantiems astma, palengvina priepuolius; šokant išmokstama reguliuoti kvėpavimą, todėl smegenys aprūpinamos pakankamu deguonies kiekiu; jogos treniruotės turinį sudaro psichologinio rengimo (valios, ryžto, reikiamų charakterio savybių, motyvacijos ir kt. formavimo) veiksnys.

Treniruotėse, pasakojimo principu, plėtojama „Kelionės“ tematika: istorija pasakojama atliekant pratimus ir pozas, o judesiai siejami su pasakojimu, pavyzdžiui, vaikai keliauja „į dykumą“. Pratimai („kalnas“, „saulė“, „kupranugaris“, „dramblys“, „skorpionas“, „kaktusas“, „kobra“, „gyvatė barškuolė“, „driežas“, „strutis“, „triušis“, „jogas“) gerina vaikų motorikos įgūdžius, gerina pusiausvyros pojūtį, stiprina sveikatą ir bendrą fizinę būklę.

Jogos treniruotės orientuojamos į siužetą. Pozomis ir pratimais užtikrinamas tolygus raumenų tonusas, stuburo sveikatinimas ir pagrindinių fizinių savybių ugdymas; lavinama optimali laikysena, viso kūno sąnarių mobilumas, lankstumas, bendra fizinė organizmo darna.

 

Atsižvelgiant į treniruotės turinį, vienose sporto šakose, jos reiškia judesių įgūdžių tobulinimą, kitose – vieną ar kitą fizinę ypatybę arba jų kompleksą, arba – taktinį, psichologinį parengtumą. Visose sporto šakose sportininko (vaiko) organizmo adaptacinės galimybės labai reikšmingos, todėl ir vaikus, ir pedagogus, ir tėvus sporto šakų specialistai sudomina įtraukdami į ilgalaikę fizinio aktyvumo veiklą, jos metu ryškėja veiklų įvairovė, spalvingumas, asmeninis aktualumas. Suaugusieji, įsitraukdami veikti drauge, palaiko ir stimuliuoja natūralų vaiko poreikį judėti.

 

Literatūra

 

Milašius. K. Sporto fiziologija. // Lietuvos edukologijos universitetas, 2016.

Zumeras. R., Gurskas. V. Mokinių fizinis aktyvumas ir sveikata: metodinė-informacinė medžiaga, skirta visuomenės sveikatos priežiūros specialistams bei pedagogams. // Vilnius, 2012.

 

Zita Ona Jurgelevičienė

Kauno lopšelio-darželio „Vėrinėlis“ direktorė

Danguolė Simanauskienė

Direktorės pavaduotoja ugdymui

Idalija Braškytė

Šokių mokytoja

Viktorija Baravykaitė

Šokių (sportinių) trenerė

Milda Steponavičiūtė

Jogos trenerė

Justina Rimkevičiūtė

Fizinį aktyvumą organizuojanti, kūno kultūros mokytoja