Trečioji projekto „Šviesa ir tamsa“ diena: Pažintis su šešėliais

Irena Matuzevičienė
,
PKNPM vyr. surdopedagogė (pradinių klasių)

Šešėlis… Kas tai ir kaip jis atsiranda – mažiesiems visiškai nežinoma ir nesuprantama. Yra manančių, jog tai tam tikros kito pasaulio apraiškos arba vaiduokliai. Daugybė tikėjimų, legendų pasakoja apie keistus šešėlius, persekiojančius žmones.

 

Būtent tai ir nusprendėme išsiaiškinti trečiąją projekto „Šviesa ir tamsa“, vykdyto Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje (PKNPM) dieną. Gaila, kad Covid-19 lyg vaiduoklis išgąsdino ir sutrukdė kelionei į edukacinį užsiėmimą „Pasėdėkime prie žibalinės lempos“ Biržų pilies muziejuje. Tačiau ir be išvykos vaikams neteko liūdėti. Jie buvo apipilti naujais, daugeliui nematytais ir nepatirtais įspūdžiais. Mažieji sužinojo, kad šešėlis susidaro todėl, kad sklindanti šviesa nepraeina pro kūną ir toje vietoje atsiranda tamsi kūno formos dėmė, vadinama šešėliu. Po šios žinios balta klasės lenta virto vaikų kūnų šešėlių, t. y. „vaiduokliukų“ scena. Mažuosius nustebino ir tai, kad šešėlis padeda sužinoti dienos laiką. Dar didesnį įspūdį paliko rankomis sukurti paukščių, žvėrelių ir vabzdžių šešėliai. Pasiūlymas patiems pabandyti ir išgauti pavyzdžiuose matomus šešėlius neliko neišgirstas. Greitai baltoje lentoje plaukiojo juodos gulbės, skraidė drugeliai, žingsniavo briedžiai, lojo šunys.

 

Džiaugsmas ir susižavėjimas tęsėsi, kai vaikai pasišviesdami prožektoriumi tuščiame popieriaus lapelyje ieškojo piešinėlio, kuris atsirasdavo tik nukreipus į jį prožektoriaus spindulį. Po šių atradimų vyko pokalbis apie tai, kur ir kada naudojami šešėliai. Visai nesvarbu, kad mūsų vaikai negirdi melodijos, jie smalsiai sekė dainelės „Riešutų žydėjimas“ šešėliais iliustruotus vaizdelius, tyliai ir susikaupę žiūrėjo šešėliais suvaidintą lietuvių liaudies pasaką „Lukošiukas“. Kerpant ir klijuojant juodas pasakų „Raudonkepuraitė‘, „Trys paršiukai“ ir „Ropė“ veikėjų figūrėles, galutinai įsitikino, kad šešėliai gali tapti pasakos ar dainelės veikėjais.

 

PKNPM direktorė Danutė Kriščiūnienė džiaugėsi, kad tokių renginių metu vaikai mokosi suvokti žmogų kaip biologinę ir socialinę būtybę, suprasti žmogaus vietą ir vaidmenį gamtoje. Dėkojo  kūrybingoms mokytojoms už nuolat atiduodamą šilumą ir meilę vaikams. „Tokie projektai reikalauja kruopštaus pasiruošimo, gebėjimo visus vaikus sudominti, apjungti į bendrą veiklą“, – teigė direktorė.

 

Dar daug kartų šviesa virto tamsiais plasnojančių rankyčių šešėliais… Dar ilgai dalijosi įspūdžiais mažieji… O mes, projekto sumanytojos, dar ir dar kartą supratome, kokie teisingi poeto Justino Marcinkevičius žodžiai „Visa ko pradžia yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas…“

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.