Tik šiuolaikiškoje pamokoje mokomės ir augame kartu su mokiniais

Vincas Tamašauskas
,
seminarų lektorius, mokytojų praktinės veiklos vertintojas, laisvasis mokytojas ekspertas

Aš jums pasakysiu tik vieną paslaptį.

Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi.

Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.

A. De Sent-Egziuperi

 

Panagrinėjęs mokytojų praktinės veiklos vertinimo protokolus, rajonų kvalifikacijos tobulinimo planus mokytojams pastebėjau sumažėjusį dėmesį pamokai, jos vadybai, aktyviajam kiekvieno mokinio mokymuisi, aktyviųjų veiklų, projektinės tiriamosios veiklos planavimo, organizavimo ir vertinimo praktikai. Šiuolaikiškoje pamokoje stebimi iššūkiai – ne tik ugdymas atsižvelgiant į skirtingus mokinių poreikius (pastoliavimas, personalizavimas, diferencijavimas ir t. t.), savivaldaus mokymosi ir lyderystės gebėjimų stiprinimas, bet ir į mokymąsi orientuotos vertinimo kultūros auginimas, ypač skaitymo įgūdžių per visus dalykus stiprinimas, kas turėtų prisidėti prie mokinių pasiekimų augimo. Švietimo strategai rekomenduoja koncentruotis į mokymąsi orientuotos vertinimo kultūros auginimą, mokinių įsivertinimą ir grįžtamąjį ryšį. Ypač veiksmingai ugdyti skirtingų ugdymosi poreikių turinčius mokinius (turiu mintyje ir itin gabius mokinius): skirtybių suvokimas, atpažinimas ir panaudojimas siekiant individualios pažangos. Aktyviomis veiklomis pamokose, įgyvendinant įtraukties principą, ugdyti bendradarbiavimo gebėjimus, reikalingus ugdyti ir teikti kiekvienam mokiniui reikalingą pagalbą ir paslaugas.

 

Man keistas ir skaudus pavyzdys – dešimtokų Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas (PUPP): rezultatų vidurkis nesiekia ketverto. Turime susirūpinti ir padėti. Neužduskime, nes tradicijos pinasi su naujovėmis – taip atsiranda inovatyvioji edukologija (pagal naujas ir netikėtas veiklas). Tik neprisiriškime prie tų pačių. Viskas prasideda nuo disciplinos klasėje, mokykloje, savivaldybėje ir t. t. Apie supratimą finansų, ekonomikos ar kitose žmonių ūkinės veiklos srityse negali būti ir kalbos. Pasidalysiu mintimis, kurias nagrinėju su mokytojais seminaruose ir mokymuose apie šiuolaikišką pamoką. Pradedame nuo to, kokia turėtų būti šiuolaikinė pamoka kiekvienam? Kur galima įžvelgti įtraukiojo ugdymo gebėjimų tobulinimą, mokytojų socialinių emocinių kompetencijų stiprinimą, kad padėtų veiksmingiau realizuoti įtraukiojo ugdymo nuostatas ne tik pamokose, neformaliojo vaikų švietimo veiklose, bet ir visame mokyklos bendruomenės gyvenime.

 

Girdime ir skaitome, kad šiuolaikiškoje pamokoje labai svarbu veiksmingas savivaldis mokymasis, teisingas vertinimas ir mokinių įsivertinimas, aktyvios veiklos (metodai), nes tai lemia mokinių pasiekimų kokybę. Neabejoju, kad stipri vertinimo praktika neateina iš niekur, o pradžių pradžia – iš patirties sklaidos metodiniuose rateliuose mokykloje, paskui mokymuose, seminaruose, miesto ar rajono konferencijose ir kitokiuose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose. Puiku, jei jau išmokėme mokinius įvertinti savo ir bendraklasių darbo kokybę. Tik ar reguliariai nustatome mokinių padarytą pažangą ir supratimą, o įgytas žinias mokome taikyti naujuose realios aplinkos kontekstuose. Pasiekimų kokybinio šuolio nebus, jei nerodysime pastangų pamokoje įdarbinti kiekvieną mokinį (ne tik visus bendrai). Siekdami aukštesnio mokinių pasiekimų lygio ne tik teikiame žinias, bet ir ugdome bendruosius gebėjimus bei kompetencijas (apie tai plačiau seminaruose ir mokymuose mokyklų bendruomenėms – vincas.tamasauskass@gmail.com). Asmeninis profesinės veiklos įsivertinimas ir gilus jos reflektavimas padeda kelti aukštus mokytojų lūkesčius ieškant kiekvieno mokinio ugdymo(si) sėkmės. Pradėkime nuo to, ar pedagogai teikia paramą vienas kitam plėtodami kompetencijas. Noriu išskirtinai pabrėžti šį klausimą, nes mokytojai, bendraujantys su šeima, daro įtaką mokinių mokymosi savivaldumui, jų pasiekimams ir individualiai pažangai. Praktikoje patikrinta, kad reikia skatinti tėvus sunerimti, jei vaikai nenoriai eina į mokyklą, dažnai grįžta iš jos susirūpinę, verkia be priežasties, beveik nekalba apie bendraklasius, mažai pasakoja apie mokyklą, jaučiasi vieniši: jų niekas nekviečia į svečius, gimtadienius ir jie nenori nieko pasikviesti pas save. Bendradarbiavimas su tėvais, globėjais turi būti lankstus, tačiau man tenka konstatuoti, kad būtina naujų bendradarbiavimo su tėvais formų paieška, išbandymas ir diegimas, kad užtikrintų kryptingą tėvų ir mokyklos sąveiką, veiksmingas tėvų į(si)traukimas padėtų priimti bendrus susitarimus visais, net ir įtraukiojo ugdymo, klausimais. Dar retai sutinku, kad mokinių tėvai kryptingai veiktų analizuodami vaikų nesėkmių priežastis, modeliuodami veiksmingiausius mokymo(si) būdus, konsultuodami ir teikdami pagalbą mokyklos bendruomenei. Pagal Michaelio Fullano mintį galima daryti išvadą: juo glaudžiau tėvai susiję su vaiko ugdymu, tuo labiau jie gali paveikti jo raidą ir mokslo laimėjimus.

 

Pamokos uždavinį dažniausiai formuluoja patys mokiniai, o ne mokytojai, bet tik dalis jų pamokos pabaigoje sugrįžta prie mokymosi uždavinio. Sveikintinas pamokose stebėtas mokinių įtraukimas į pamokos uždavinio įgyvendinimo aptarimą: aptariama, ko mokėsi, kaip sekėsi ir pan. Kitaip tariant, mokymo uždavinys su sėkmės kriterijais. Kokio rezultato siekiame? Taip mes kuriame galimybes kiekvienam mokiniui pasitikėti savo jėgomis ir tikėti mokymosi sėkme. Dar daug pamokos uždavinių orientuoti į procesą, pvz., „sužinosite“, „aptarsite“, „atliksite“, o ne į rezultatą. Toks pamokos uždavinio formulavimas nesukuria sąlygų mokiniams aiškiai suprasti, ko iš jų tikimasi, koks yra laukiamas jų darbo pamatuojamas rezultatas. Skatinu kolegas pažinti mokinių įvairovę, numatyti galimas kliūtis ir modeliuoti aplinką be kliūčių, o tada planuoti ir modeliuoti pasiekimų vertinimą esant mokinių įvairovei ir kiekvieno vaiko pažangą skatinantį grįžtamąjį ryšį… Nelengvas mokytojams darbas – sąlygų sudarymas skirtingiems mokiniams strategiškai taikyti ir įvairiais būdais pademonstruoti žinojimą. Dabar labai populiari sąvoka yra pastoliavimas, kuris sudarytų sąlygas mažinti diferencijavimo apimtis, pagalbos teikimo būdą, kai individualios kiekvieno mokinio pažangos siekiama papildomai aiškinant arba nurodant, ką ir kaip reikia daryti, konsultuojant. Toks pastoliavimo būdas pavieniams mokiniams padeda siekti asmeninės pažangos, bet neskatina aktyviau įsitraukti į suasmenintą (personalizuotą) mokymąsi, tai tikrai motyvuoja nustatyti mokymosi kliūtis ir mokytis iš savo klaidų. Mokinių individualios pažangos vertinimas ir įsivertinimas siejasi su tuo, kokiu būdu turėtų būti stiprinama mokinių mokymosi motyvacija, atsakomybė už išmokimą, kaip bus ugdomi mokymosi savivaldumo gebėjimai, užtikrinama kiekvieno mokinio asmeninė pažanga.

 

Sveikintina mokytojų veikla mokomąją medžiagą integruoti, ją pateikti įvairiais būdais, naudoti tiriamąją projektinę veiklą. Integruotas ugdymo turinys, pritaikytas kiekvienam ir grįstas vertybėmis, kai mokomasi ne atskirų dalykų, o temų, kurios svarbios tam, kad galėtumėme išgyventi ir kartu sugyventi: kaip mokome ir mokomės. Tai pademonstruoja mąstymą, gebėjimus, įgūdžius, padeda vizualizuoti ir paaiškinti savo mąstymą, parodyti įgūdžius. Grįždamas atgal pabrėžiu: numatykite pamatuojamą, lankstų pamokos uždavinį, aktyviųjų veiklų (metodų) ir priemonių pasirinkimus mokiniams, ieškokite veiksmingiausių įsitraukimo į mokymo(si) procesą būdų, užtikrinančių motyvuojančią visų ir kiekvieno mokinio įtrauktį pamokoje. Plėskime medžiagos pateikimo būdų pamokose įvairovę (ypač mokymosi veikiant praktiškai), padedančią patirti sėkmę įvairių poreikių ir gebėjimų mokiniams. Svarbu reguliariai teikti mokiniams suasmenintą informaciją apie mokymąsi, padėti kiekvienam mokyklos mokiniui siekti maksimalios asmeninės pažangos identifikuojant ir šalinant jo nesėkmių priežastis. Formuluokime aiškius vertinimo kriterijus, numatykime personalizuoto mokymo vertinimo kriterijus, apgalvokime diferencijuotą mokinių vertinimą. Svarbu suasmeninti, individualizuoti ir pritaikyti ugdymo turinį kiekvienam mokiniui, teikime informaciją apie mokinių daromą pažangą, reflektuokime mokymosi eigą ir rezultatus. Ar dauguma mokinių turi galimybę klausti ir prašyti pagalbos? Tinkama mokymosi orkestruotė yra tokia, kur ypatingą reikšmę turi ugdymosi turinio prieinamumo užtikrinimas, diferencijuoto, individualizuoto ir suasmeninto mokymosi planavimas, užtikrinantis kiekvieno mokinio įsitraukimą ir dalyvavimą, vaiko mokymąsi aktyviai mokytis, įvairovės pažinimą ir skatinimą, mokinių pagalbą vienas kitam, visų bendradarbiavimą, kiekvieno mokinio įsitraukimą į neformalias veiklas.

 

Klasės bendruomenės valdymas (pagal Sue Cowley „Mokymo klinika“, t. y. taiklūs atsakymai į ramybės neduodančius klausimus, kaip įveikti įvairiausias problemas). Klasės drausmės valdymas siejasi su įgalinančiu vadovavimu mokinių mokymuisi. Čia svarbu yra mokytojo pasitikėjimo ir pusiausvyros išlaikymas. Mano pamokose svarbus yra „džiazas“, kuris reikalauja kontroliuoti savo kalbą, likti ramiam, mandagiam ir teisingam.

Klasė (kabinetas) negali būti tuščias arba beveik tuščias kaip daržinė, tai informatyvi edukacinė erdvė, darbinga ir jauki atmosfera, kuriai sukurti reikalingi nuoseklūs ir logiški reikalavimai. Viešinami mokinių kūrybiniai projektiniai tiriamieji darbai. Tai skatina mokytojus pažinti mokinių poreikius, modeliuoti maksimaliai įgalinančias ugdymo(si) aplinkas. Nuoširdūs padrąsinimai vietoje besaikių pagyrimų, supratimas ir, aišku, humoro jausmas. Be humoro ir šypsenos gyvenimas tuščias ir beprasmis. Taigi juokimės ir šypsokimės, saikingai pokštaukime.

 

Pradėkite darydami tai, kas būtina, tada tai, kas įmanoma, o paskui pastebėsite, kad atlikote tai, ką manėte esant neįgyvendinama“ (šv. Pranciškus Asyžietis).

Apmąstę kelias mano ir daug savo pamokos vadybos įžvalgų paklauskime – ar dirbsime šiuolaikiškiau? Nors ir sunku, bet norisi paklausti: Lietuvoje tūkstančiai metodininkų ir ekspertų, o kur jų visų parengtos metodikos, atviros pamokos, leidiniai, mokymai? Pozityvus mokinių ir mokytojų tarpusavio bendravimas, pagarba ir pasitikėjimas, įsiklausymas ir išklausymas, palankus mikroklimatas sudaro paveikias sąlygas įtraukiai kultūrai kurti, kiekvieno mokinio ūgčiai. Įtraukios kultūros kūrimas grindžiamas tinkamais tarpusavio santykiais.

 

Bendraukime ir bendradarbiaukime. Ryšys – raktas, užvedantis ir mokinių motyvaciją. Čia mums tinka istorija apie darbštuolių bičių veiklą. Bitės turi griežtai ir tikslingai sutvarkyto sambūrio ir pareigų principus. Kiekviena bitė turi savo pareigą, kurią sąžiningai vykdo iki gyvenimo pabaigos. Tai ugdo aktyvumo bendruomenėje jausmą, moko bendrystės, bičiulystės ir lyderystės.

 

Uždekime mokytojų entuziazmą, kad šie keistų 15–20 metų senumo mokymo metodus į aktyviąsias veiklas, išlaisvinkime mokytojus keistis, kad jaustųsi ne tik klasės, o ir mokyklos dalimi. Vertinimas, mokinių įsivertinimas ir tiriamoji kūrybinė veikla išlieka labiausiai tobulintina veiklos sritis pamokoje, nes savivaldis mokymasis dar nėra kasdienybė. Kai kuo daugiau veiklų nebeplanuosime sau, tada mokymasis taps šiuolaikiškesnis. Svarbu mokytojams suprasti, kad pagalba mokiniui yra individualios pažangos stebėjimo duomenų panaudojimas ugdymo ir ugdymosi procesui koreguoti. Kol to neįsisąmoninsime, visas mūsų darbas yra niekas. Džiugu, kad Kavarske mokytojai sutarė kuo mažiau dominuoti pamokoje, nes „geri mokytojai žino, kada reikia užsičiaupti“, o „direktorės valanda“ ir kitos vertinimo bei įsivertinimo technikos yra šviesa tunelio gale. Tikiu, kad ši gniaužianti meilė savo krašto vaikams, savo regiono mokyklai nėra suvaidinta. Dar pasitaiko rasti labai gražių iniciatyvų, metodikų popieriuose (dokumentuose), o realybėje patikrinimų rezultatai visai kitokie. Tad pastoliuokime ir personalizuokime mokinių mokymąsi, o tai, kas pasisekė, užrašykime, dalykimės patirtimi su kolegomis… Dr. P. Gudynas mus skatino, kad pagrindinis mokytojo vaidmuo – pastoliuoti mokinius. Mokytojas turi būti vedlys, kuris padeda mokiniui mokytis, bet nesistengia mokytis už jį. Kitaip tariant, savo žiniomis ir kompetencijomis tikras mokytojas turi statyti pastolius mokymuisi – nei per aukštus, nei per žemus, t. y. padėti mokiniui tiek, kiek būtent jam reikia. Mokykloje užtikrinamas ne tik kokybiškas vaiko ugdymas(is), bet ir priežiūra, personalizuotas vadovavimas vaiko mokymuisi, glaudūs ryšiai su tėvais (globėjais).

 

Užsirašykime ir pasidėkime ant stalo po stiklu metaforą „už mokinius niekada nedarysiu to, ką jie gali padaryti patys“. Kreipiuosi į mokinius ir jų mokytojus: tikėk savimi, nes tu tikrai gali, išlik atkaklus, nenuleisk rankų (pagal R. Gaučaitę).

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *