Tiflopedagogo veikla, užtikrinant sėkmingą regos negalią turinčio vaiko integraciją visuomenėje

Lapkritį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC) organizavo tarptautinę praktinę konferenciją „Tiflopedagogo pagalba šiandien: tarp realybės ir lūkesčių“. Į konferenciją buvo pakviesti Strazdumuižos (Latvija) aklųjų ir silpnaregių internatinės mokyklos specialistai, Gardino (Baltarusija) vaikų, turinčių regos sutrikimų, mokyklos-internato administracijos vadovai ir specialistai. Ypač daug tiflopedagogų, specialistų, mokytojų, auklėtojų susirinko iš Panevėžio regos centro „Linelis“, Kauno Prano Daunio ugdymo centro, Klaipėdos regos ugdymo centro, Šaulių Petro Avižonio regos centro. Konferencijos tema susidomėjo bendrojo ugdymo mokyklų, kuriuose mokosi akli ir silpnaregiai mokiniai, mokytojai, pagalbos mokiniui specialistai. Iš viso į renginį atvyko 78 dalyviai, buvo pristatyta 18 žodinių ir 7 stendiniai pranešimai. Konferencijos dalyvius muzikiniais kūriniais pasveikino buvęs LASUC mokinys Raigardas Daraganas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II kurso studentas ir tarptautinių konkursų laureatas.

 

Centro direktorė Nerija Moskalionienė pažymėjo, kad realybe tampantis įtraukusis ugdymas neturėtų būti skubinamas, vykdomas neapgalvotai ir nepasiruošus. Svarbiausia, kad nebūtų išbarstyta ilgametė aklų ir silpnaregių mokinių ugdymo patirtis, nepasimirštų išbandyti metodai, būdai. „Mūsų pedagogų kolektyvas stengiasi taikyti naujoves, tobulinti ugdymo procesą, ši konferencija – tai dar viena praktinių žinių ir gebėjimų pasidalijimo forma“, – kalbėjo direktorė N. Moskalionienė. Ji linkėjo konferencijos dalyviams kūrybingo ir tikslingo darbo.

 

Į susirinkusiuosius kreipėsi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė. Jos nuomone, specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų ugdymas arčiau gyvenamosios vietos ir savos bendruomenės turi būti prieinamas kiekvienam. Vadinasi, regos negalią turintys vaikai jau dabar ir pamažu ateityje integruosis į bendrojo ugdymo mokyklas. Svarbiausia, kad šiose mokyklose dirbantiems mokytojams būtų užtikrinama visapusiška pagalba ir specialistų – tiflopedagogų – parama. Tiflopedagogų patirtis bus reikalinga tiek mokytojams, tiek aklus ir silpnaregius vaikus auginančioms šeimoms, o svarbiausia – patiems vaikams. Anot G. Šeibokienės, apie sistemingą, kryptingą bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimą, pagalbą šeimai ir švietimo paslaugų teikimą, dirbant su regos negalią turinčiais mokiniais, būtina kalbėti čia ir dabar.

 

Konferencijos organizatoriai numatė kelias pranešimų kryptis. Jie pasiūlė kalbėti apie aklo ir silpnaregio mokinio asmeninės pažangos vertinimą ir įsivertinimą, ugdymo institucijų mokytojų, specialistų ir tiflopedagogo bendradarbiavimą, tiflopedagogo veiklos praktiką (atvejų analizę, aplinkos ir metodinių priemonių parinkimą).

 

LASUC tiflopedagogė Dalia Taurienė savo pranešime kėlė kelis probleminius klausimus. Anot jos, Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, Lietuvoje vaikų iki 17 metų regėjimas labai prastėja. 2004 m. regos sutrikimus turėjo kas dešimtas vaikas, o 2012 m. – jau vienas iš šešių. Tai neatsispindi jokiuose registruose ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas apriboja medicininių, švietimo ir socialinių įstaigų keitimąsi informacija. Neretai padėti regos negalią turinčiam vaikui trukdo nenorintys to pripažinti tėvai. Be to, vaikams, turintiems ir kitų sutrikimų, pripažįstama kompleksinė negalia, po tuo pasislepia ir regėjimo negalia. Kita problema kyla dėl sąvokų apibrėžčių: vienaip silpnaregystę apibrėžia Tarptautinis ligų klasifikatorius, kitaip – Tarptautinė sveikatos organizacija, dar kitaip – Tarptautinė funkcionavimo klasifikacija. Tarptautinės tiflopedagogų tarybos (ICEVI) teigimu, cerebrinis regos sutrikimas, kaip matomo vaizdo sutrikimas, šiuo metu yra dažniausia išsivysčiusių šalių vaikų regos sutrikimų priežastis.

 

Pristatant aklo ir silpnaregio mokinio pažangos vertinimą, jo dalyvavimą įsivertinimo procese, pabrėžiamas metodų specifiškumas, nes tokiems vaikams trūksta savarankiškumo, kritiškumo. LASUC logopedė Kristina Baranauskienė per logopedines pratybas naudoja įvairius linksmus, žaismingus vertinimo ir įsivertinimo būdus (pvz., „saldžioji refleksija“, „pyrago dalybos“, „drugeliai“, „šypsenėlės“). Ji kiekvienam vaikui leidžia pasirinkti įsivertinimo būdą, nuolat pasiūlo vis kitokį. Logopedės nuomone, vertindamas pedagogas nuolat gauna informacijos, kaip toliau planuoti ir tęsti savo darbą. Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro surdopedagogė Rūta Vyšniūnienė, vertindama kurčneregių mokinių pažangą, naudoja žodinius, rašytinius, nežodinius, neformalius metodus. Anot pranešėjos, jos mokiniai per užsiėmimus greitai pavargsta, todėl kartais įsivertinimas yra tik aukštyn pakelta ranka ar nykštys. Metų pabaigoje surdopedagogė parengia pozityvų aprašomojo pobūdžio mokinio pasiekimų vertinimą, nes žinojimas, ką pasiekė, yra geriau negu žinojimas, ko dar nepadarė.

 

Dar viena konferencijos pranešimų kryptis – bendradarbiavimas: pedagogų, specialistų, mokinio šeimos. Apie tiflopedagogų ir pagalbos mokiniui specialistų komunikaciją kalbėjo LASUC psichologė Aušra Jonkutė ir specialioji pedagogė Daiva Mikelėnaitė-Laukienė. Jų nuomone, yra daug galimybių bendradarbiauti: analizuoti švietimo dokumentus, ieškoti metodinių naujovių, vykdyti projektus, planuoti veiklą, derinti ugdymo programas ir teminius planus, spręsti ugdymo problemas, aptarti vertinimo sistemą. Glaudus bendradarbiavimas skatina mokytojų lygiavertiškumą ir skirtingų kompetencijų reikšmingumą, ugdymo tikslų ir funkcijų pasidalijimą, kokybišką darbo planavimą, bendro darbo veiksmingumą. Apie tėvų, pedagogų ir tiflopedagogo bendradarbiavimo patirtį pasakojo Panevėžio regos centro „Linelis“ tiflopedagogė Audra Petronaitytė, dirbanti kaip kviestinė specialistė. Ji pabrėžė specialistų komandos telkimo ugdymo įstaigoje svarbą ir artimą ryšį su tėvais. Tėvų švietimas (konsultacijos apie regos priemonių higieną, regos lavinimą kasdienėje veikloje) ir įtraukimas į ugdomąją veiklą (šventės, popietės, parodos) skatina glaudų ryšį su įstaiga, gerina vaiko pasiekimus. Kauno Prano Daunio ugdymo centro Neformaliojo švietimo ir švietimo pagalbos skyriaus vedėja, tiflopedagogė Grita Strankauskienė ir tiflopedagogė Vida Violeta Tjell pranešime nurodė grupę priemonių, kurios užtikrintų, kad aklas ar silpnaregis mokinys bendrojo ugdymo mokykloje sėkmingai mokytųsi ir emociškai gerai jaustųsi. Čia didelę reikšmę turi suburta specialistų komanda, kurioje kiekvienas turi savo įsipareigojimus ir atsakomybę, aklam ir silpnaregiui mokiniui pritaikyta aplinka.

 

Konferencija buvo praktinio pobūdžio, todėl dalyviai turėjo galimybę išklausyti daug pranešimų su pavyzdžiais, kaip dirbti su aklais ir silpnaregiais vaikais. LASUC tiflopedagogė metodininkė Jūratė Jakštienė filmuotoje medžiagoje parodė, kaip per aktyvią veiklą, žaidimus ugdomi vaiko iki 3 metų judėjimo, kalbos, suvokimo įgūdžiai. Ikimokyklinio amžiaus kurčneregių vaikų žaidimo ypatumus filmuotoje medžiagoje parodė logopedė Gintarė Mykolaitytė ir mokytoja Dovilė Pratusytė. Konferencijos dalyviai matė, koks svarbus pedagogo vaidmuo pratinant vaikus žaisti kartu, padedant suprasti šalia žaidžiančio draugo norus, ketinimus. Priemonę, padedančią lavinti taktilinį piešinių suvokimą, pristatė tiflopedagogė ekspertė Dana Nemunytė. Šioje priemonėje yra 12 natūralių vaiko aplinkos objektų: kamuoliukas, kaladėlė / blokelis, šukos, flomasteris / kreidelė, puodelis, raktas ir kt. Jų dydis atitinka piešinių dydį. Supažindinus vaiką su natūraliais daiktais, pereinama prie termoforinių piešinių pažinimo. Kaip dirbama su šia priemone praktiškai, parodė tiflopedagogė Stasė Juciutė (filmuota medžiaga). Tiflopedagogė metodininkė Nijolė Barauskienė supažindino su neregio kasdienio gyvenimo įgūdžių ugdymo mokykloje ir šeimoje praktika. Jos atliktas tyrimas parodė, kad iš 14 mokinių tik 6 namuose įtraukiami į kasdienę ruošą dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, tėvų baimės, kad vaikas susižeis. Pranešime pažymėta, kad mokinio savarankiškumas tiesiogiai priklauso nuo tėvų pasiryžimo namuose tęsti tiflopedagogo pradėtą darbą. Tiflopedagogė Vesta Staselytė pristatė patirtį, kaip ir nuo ko pradėti parenkant vizualinę informaciją (paveikslėlius, knygas) silpnaregiui mokiniui. Apie neregės mergaitės ugdymą ir pasiekimus Mažeikių lopšelyje-darželyje „Žilvitis“ pasakojo šios įstaigos tiflopedagogė metodininkė Birutė Skurvydienė (filmuota medžiaga). Dalyviai domėjosi stendiniais pranešimais: inovacijų diegimu mokykloje, 3D spausdintuvo galimybių panaudojimu ir kt.

 

Klaipėdos regos ugdymo centro direktorė Laima Glaveckienė pristatė tyrimą „Aklųjų ir silpnaregių mokinių profesinių ketinimų ir profesijos rinkimosi motyvai“. Sudaryti lygias galimybes įgyjant profesiją, skatinti rinktis norimą profesiją, supažindinti su profesijos galimybėmis ir perspektyvomis – tai svarbiausios pedagogų darbo kryptys su aklais ir silpnaregiais mokiniais. Tyrimas parodė, kad, nors ir turėdami informacijos apie įvairias specialybes, jų nesirenka, nes nepakankamai gerai pažįsta savo individualybę. Dalis aklų ir silpnaregių mokinių neadekvačiai suvokia savo galimybes. Šios problemos priežastys gali būti įvairios: dėl negalios, emocijų ir aplinkos ypatumų. Anot pranešėjos, kalbant apie aklų ir silpnaregių mokinių profesinės brandos problemas, ypač svarbu laiku formuoti pagrįstą profesinį apsisprendimą.

 

Šiaulių universiteto profesorius Vytautas Gudonis atliko tyrimą apie ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių regėjimo sutrikimų, ir jų tėvų baimes. Nors vaikai, turintys regėjimo sutrikimų, išskirtinių baimių neturi, tačiau tyrimas patvirtino, kad vaikystės baimės dažniausiai persikelia į suaugusiųjų amžių.

 

Konferencijoje apie teikiamas paslaugas ir galimybę bendradarbiauti kalbėjo Lietuvos aklųjų bibliotekos Informacinių išteklių centro vadovės pavaduotoja Dalia Balčytytė. Vaikų ligoninės VšĮ Vilniaus universiteto Santaros klinikų filialo Vaiko raidos centro ergoterapeutė Judita Dovydėnaitė ir medicinos psichologė Ieva Sidaravičiūtė supažindino konferencijos dalyvius su naujagimių raidos priežiūros programa, kuri apima tiek tausojančios aplinkos kūrimą, tiek psichologinės pagalbos tėvams teikimą.

 

Konferencijos dalyvius sudomino svečių iš užsienio pranešimai. Gardino vaikų, turinčių regos sutrikimų, mokyklos-internato direktoriaus pavaduotoja ugdymui Tatjana Ovsianikova pristatė įstaigos darbo patirtį. Šioje mokykloje-internate ugdomi 88 mokiniai. Mokykla didžiuojasi savo darbo patirtimi, išleistais į gyvenimą mokiniais. Nors informacinių technologijų panaudojimas ugdymo procese nėra gerai išplėtotas, tačiau neseniai orientacijos ir mobilumo pratybose pradėta diegti globali padėties nustatymo sistema (GPS). Mokykla stengiasi į ugdymą integruoti meninę veiklą, labai didžiuojasi mokinių šokių, dailės, sporto pasiekimais. Baltarusijoje ši mokykla-internatas yra eksperimentinė ugdymo krypčių ir metodų išbandymo vieta.

 

Strazdumuižos (Latvija) aklųjų ir silpnaregių internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Ugis Kruklinas kalbėjo apie savo įstaigą ir jos pasiekimus. Mokykla, įkurta beveik prieš pusantro šimto metų, turėjo įvairių pavadinimų ir statusų, o nuo 1997 m. prisidėjo aklų ir silpnaregių vaikų raidos centro funkcijos. 2017 m. šioje mokykloje ugdoma 118 mokinių, teikiama pagalba vaikams iki 3 metų, akliems ir silpnaregiams suaugusiems žmonėms. Mokykla stengiasi kiek galima labiau naudoti informacines technologijas, pritaikyti erdves, įstaigoje įrengti regėjimo lavinimo „baltas“ ir „juodas“ kambariai. Jų šalyje, kaip ir Lietuvoje, skatinamas įtraukusis ugdymas ir specialiųjų poreikių mokinių ugdymas bendrojo ugdymo mokyklose.

 

Tarptautinės praktinės konferencijos „Tiflopedagogo pagalba šiandien: tarp realybės ir lūkesčių“ tikslas buvo tobulinti tiflopedagogų profesines kompetencijas, analizuojant praktinę veiklą ir pristatant jų patirtį. Apibendrindama dalyvių pasisakymus ir darydama įžvalgas, konferencijos moderatorė Jūratė Maskoliūnienė, LASUC Švietimo pagalbos ir vertinimo skyriaus vedėja, pabrėžė jos svarbą ir reikšmę tiflopedagogų bendruomenei. Pastaruoju metu trūksta tikslingų tiflopedagogų kvalifikacijos tobulinimo renginių, kuriuose būtų dalijamasi praktine patirtimi. Konferencijos dalyvių pageidavimu pranešimai bus skelbiami LASUC interneto svetainėje (www.lasuc.lt). Dalyvių nuomone, pranešimai buvo tikslingi ir informatyvūs, o įgytas žinias daugelis pritaikys praktikoje.

 

Žinoma, kad 90 proc. pasaulio pažįstame akimis. Tiflopedagogų tikslas išmokyti regos negalią turinčius vaikus taip pat pažinti pasaulį 90 proc., pasitelkiant kitus pojūčius – klausą, lytėjimą, skonį ir uoslę. Tai sunkus, atsakingas, bet labai prasmingas darbas.

 

Irina MICKUTĖ

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro metodininkė