Tėvams turi būti palikta teisė rinktis švietimo įstaigą

Lina Jakubauskienė

Dianai Kutko – devyniolika. Šiuo metu ji mokosi Vilniaus Verkių mokyklos-daugiafunkcio centro, kur teikiamas ugdymas sutrikusio intelekto arba įvairiapusių raidos sutrikimų turintiems mokiniams, socialinių įgūdžių klasėje. Dianos mama Valentina džiaugiasi, kad jos dukra – savarankiška, darbšti, siekia tikslo ir turi realių ateities planų.

Nesigaili pasirinkusi specialiąją mokyklą

 

Mama pasakoja, kad darželį Diana lankė kartu su visais vaikais: „Norėjau, kad dukra matytų negalios neturinčių vaikų pavyzdį, turėtų į ką lygiuotis. Pedagogai siūlė ir į mokyklą Dianą leisti kartu su kitais vaikais, bet aš pabijojau, kad ten mano dukrą skriaus. Apsisprendžiau rinktis specialiąją ugdymo įstaigą.“

Valentina sako niekada nepasigailėjusi dėl tokio sprendimo. „Dirbu Verkių mokykloje-daugiafunkciame centre mokytojo padėjėja, matau, kaip puikiai čia jaučiasi sutrikimų turintys vaikai. Jie susiranda draugų, yra linksmi, mokosi pagal galimybes, turi savo interesų. Čia visi lygūs – nėra nei geresnių, nei blogesnių. Gražu matyti, kaip kalbantys vaikai susikalba su nekalbančiais, kaip jie draugauja, šypsosi, juokiasi. Mokiniams čia organizuojami sporto, muzikos užsiėmimai – nesvarbu, ar vaikas gabus, ar ne, bet jis dainuoja, šoka, lipa ant scenos, nes žino – niekas čia iš jo nepasišaipys, nepasijuoks.“

 

Valentina sako matanti, kokie vaikai į centrą ateina iš bendrojo ugdymo mokyklų. „Ten jie jaučiasi pamiršti, atstumti. Kurį laiką ir pas mus būna išsigandę, slepiasi, kol išdrąsėja ir apsipranta. Mano supratimu, spręsti, kokią mokyklą vaikui lankyti, turi tėvai. Jiems privalo būti palikta galimybė rinktis“, – įsitikinusi mama.

Pradžia – nelengva

 

Pirmoji Dianos mokytoja Rita Vaitiekūnienė mena, kad iš pradžių ir Dianai apsiprasti mokykloje nebuvo lengva: „Jai nepatiko nei skaičiuoti, nei skaityti, nei rašyti. Be to, mergaitė turėjo elgesio problemų – pabėgdavo, slapstydavosi. Kaip žinoma, Dauno sindromas susijęs su opoziciniu neklusnumu, kai vaikas priešinasi bet kokiai veiklai. Mergaitei nuo mažumės patiko šokti, dainuoti, vis dėlto akademiniai pasiekimai buvo prasti, Dianai buvo sunku prisitaikyti prie mokyklos rutinos, taisyklių.“

Pasak mokytojos, prie Dianos ugdymo labai daug prisidėjo mama, kuri nuo mažumės dukra itin rūpinosi. „Mama – nepaprastai atsidavusi savo Dianai, ji sugebėjo atrasti džiaugsmą augindama negalią turintį vaiką, nuolat ieškojo Dianos stipriųjų pusių. Tai vertinčiau kaip išskirtinę savybę, nes per ilgametę praktiką su intelekto sutrikimą turinčiais vaikais kur kas dažniau teko susidurti su tėvais, kurie sunkiai susitaiko su atžalų sutrikimais, per prievartą bando juos ugdyti, daug pinigų išleidžia bendrojo ugdymo mokyklų vadovėliams, pratybų sąsiuviniams. Kai kurie net kaltina vaikus tinginyste, pykstasi su mokytojais – neva jie per mažai dėmesio skiria jų vaikui. Tėvams būna sudėtinga suvokti, kad vaikas tiesiog neturi galių akademinei veiklai“, – dėsto R. Vaitiekūnienė.

 

Jos teigimu, daugiausia dėmesio dirbant su intelekto sutrikimų turinčiais vaikais derėtų skirti socialinių įgūdžių ugdymui – vaikus reikia mokyti apsirengti, pasigaminti maistą, bendrauti su aplinkiniais, orientuotis artimoje aplinkoje, turėti mėgstamą veiklą: „Be abejo, vaikas pagal jo galias turi būti ugdomas ir kitose srityse – sugebėti parašyti vardą, pavardę, perskaityti elementarias iškabas, žinoti tėvų vardus ir pavardes, gatvę, kur gyvena, kur prireikus kreiptis pagalbos ir panašiai. Vis dėlto svarbiausia atrasti vaiko galias, kas jam sekasi geriausiai. Dianos motina niekada nedarė tragedijos iš to, kad pradžioje mokslai mergaitei nesisekė, stengėsi jai rasti veiklos kitose srityse. Kai tai padaryti pavyko, pagerėjo ir Dianos akademiniai pasiekimai.“

Mamos pastangos pasiteisino

 

Prieš aštuonerius metus buhalterės išsilavinimą turinti Valentina įsidarbino Verkių mokykloje-daugiafunkciame centre, norėdama būti arčiau dukros, jai daugiau padėti. „Nusibodo kasdien važinėti į mokyklą iš Nemenčinės, o paskui – dar ir į darbą. Klasėje, kurioje dirbu mokytojo padėjėja, visi vaikai turi sutrikimų – vieni Dauno sindromą, kiti – cerebrinį paralyžių, autizmo spektro ar psichikos sutrikimų. Visiems devyniems reikia mano pagalbos. Kiekvienas – su savo interesais, ligomis, gabumais, tenka pasukti galvą, kaip jiems geriau padėti. Būtina griežtumą derinti su supratingumu, bloguoju su mūsų vaikais nieko nepasieksi. Vieną klasę jau išleidau, šiemet gavau naujus vaikus. Reikia rasti priėjimą prie kiekvieno individualiai, kiekvieną suprasti“, – dėsto pašnekovė.

 

Anot mamos, augindama Dianą ji įsitikino, kad disciplina Dauno sindromą turintiems vaikams būtina, svarbu juos nuo mažumės pratinti prie užimtumo, darbo: „Mudvi su Diana – visur kartu. Darže drauge sodiname, ravime, nuimame derlių. Kiekviena turime savo lysves, kartu tvarkomės virtuvėje. Jei aš plaunu grindis, ji šluosto indus. Diana jau gali pati išsikepti blynų, padeda gaminti pyragus ar kibinus, kartu kepame sausainius. Dirbti virtuvėje dukrai labai patinka. Daug mokiausi iš mokytojos, kurios klasėje dirbu. Mačiau, kaip ji elgiasi su vaikais, kaip juos lavina, ko moko. Ši patirtis man buvo labai vertinga.“

 

Pašnekovės teigimu, Diana labai savarankiška, ji pati pasirenka, kas jai patinka. „Kompiuteriu dirbti dukra išmoko anksčiau už mane. Ji pasirenka darbelius, kuriuos nori daryti. Žinoma, kai pasiūlau ką nors naujo, darbų imamės kartu. Neseniai iš maišų gaminome suknelę konkursui, Naujiesiems metams puošiame namus girliandomis, snaigėmis. Dukra labai mėgsta piešti, neseniai pradėjo siuvinėti. Gera matyti, kaip Diana nė minutės nesėdi be darbo, vis susiranda mėgstamos veiklos. Dukra apie viską turi savo nuomonę, savitą skonį. Visada jos atsiklausiu, prieš ko nors imdamasi ar ką nors pirkdama“, – pasakoja mama.

 

Valentina neslepia, kad iki tol, kol Diana tapo tokia, kokia yra dabar, teko nueiti nelengvą kelią: „Dauno sindromą turinčios dukros gimimas buvo didelis smūgis – ir verkiau, ir išgyvenau. Grįžusi namo enciklopedijoje perskaičiau viską, kas buvo rašyta apie „saulės vaikus“. Supratau, kad turiu auginti savo dukrą kaip bet kurį kitą vaiką, negalvoti apie ją kaip apie turinčią negalią. Teko įdėti nemažai pastangų, bet dabar mano Diana rašo, skaito, skaičiuoja. Mokykloje ji rami, dėmesinga. Gera matyti, kaip dukra subrendo, pati nori mokytis, pati man sako: „Mama, paskaitome“. Žinoma, ir dabar tenka su ja dirbti 24 valandas per parą, bet kai matai rezultatus, tai neatrodo sunku.“

Turi daug gabumų, tikslas – vienas

 

Jau trejus metus Diana lanko gimnastikos klubą „Skrydis“. Valentina džiaugiasi, kad dukra rado veiklą, kuri jai labai patinka ir sekasi. „Klubą atradome visai atsitiktinai. Apsilankėme per atvirų durų dieną, pabandėme, Dianai patiko. Treneris išsyk pasakė, kad dukra turi Dievo dovaną, jai būtina užsiiminėti gimnastika. Neapsirikome. Per dvejus su puse metų dukra pasiekė puikių rezultatų, dalyvavo ne vienose varžybose. Ji kasdien eina į klubą – treniruojasi pati, paskui dar padeda treneriui dirbti su mažosiomis gimnastėmis. Jai patinka visi užsiėmimai – ant buomo, ant lygiagrečių, taip pat akrobatika, šuoliai. Varžybose ji dalyvauja tiek viena, tiek poroje su kitomis gimnastėmis. Viena jos porininkė taip pat turi Dauno sindromą, kita – be negalios. Gera matyti, kad Dianą džiugina ne tik pasirodymai, bet ir sunkus kasdienis darbas sporto salėje“, – pasakoja mama.

Mama džiaugiasi, kad Diana gimnastikos klube jaučiasi it žuvis vandenyje. Sportuodama ji numetė 10 kilogramų svorio, stengiasi toliau laikytis dietos. Mergina labai klauso trenerio, jo žodis jai – įstatymas. „Stengiuosi pati parinkti Dianai sveikus maisto produktus, kad ji valgytų subalansuotą maistą, vengtų saldumynų. Vis dėlto trenerio žodis yra svarbesnis. Merginos, su kuriomis Diana treniruojasi, jau pabuvojo varžybose Italijoje – tai dukrai didelis stimulas treniruotis, ji taip pat tikisi išvažiuoti į užsienį. Taip pat ji tikisi dalyvauti Specialiosios olimpiados sportinės gimnastikos čempionate.“

Su gimnastika Diana sieja ir savo ateitį. „Mūsų centre yra Formaliojo profesinio ugdymo centras, kur galima išmokti vienos ar kitos specialybės. Vis dėlto Dianos svajonė – būti trenerio pagalbininke, padėti treniruoti vaikus. „Treneris jau ruošia ją šiam tikslui, moko, žada po mokyklos įdarbinti bent daliai etato. Tai – dukros svajonė, ji tuo gyvena ir to siekia“, – pasakoja mama.

Mamai Diana – kaip ir visi vaikai

 

Valentina įdėjo daug pastangų mokydama Dianą savarankiškumo – dabar mergina pati iš Nemenčinės atvažiuoja į Verkių mokyklą-daugiafunkcį centrą, pati troleibusu ir autobusu nukeliauja į treniruotę Fabijoniškėse. „Metus mokiau dukrą, kaip savarankiškai važiuoti viešuoju transportu. Nors tenka persėsti į ne vieną transporto priemonę, priemiesčio autobuse susimokėti už kelionę, Dianai tai puikiai pavyksta. Visada mokau: jei pasimestum, eik į policiją. Kai kartą dukrai taip nutiko Palangoje, ji susirado artimiausią policijos skyrių ir pareiškė: kažkur pasimetė mama, reikia ją surasti. Taip policija padėjo mudviem surasti viena kitą“, – juokiasi mama.

 

Ji pasidžiaugia, kad dukra yra aktyvi, visur noriai dalyvauja, yra drąsi. Ir kitas mamas, sulaukusias sutrikimų turinčio vaiko, Valentina ragina nenuleisti rankų, svarbiausia – nieku gyvu neužsidaryti su juo namuose. Labai svarbu su mažyliu pradėti dirbti kaip įmanoma anksčiau. „Pradėti reikia tada, kai kūdikiui mėnuo ar du. Niekada nereikia galvoti, kad tavo vaikas kitoks – reikia tiesiog gyventi kartu su juo. Žinoma, ugdant intelekto sutrikimą turintį mažylį prireikia kur kas daugiau kantrybės, darbo, vis dėlto ateityje visa tai atsiperka. Mūsų „saulės vaikai“ – labai įdomūs, saviti, jie tarsi papūgos: kokie tėvai, tokie ir jie. „Ką pasėsi – tą ir pjausi“ – ši patarlė ugdant Dauno sindromą turinčius vaikus tinka bene labiausiai“, – pabrėžia Valentina.

 

Nuotraukos – iš šeimos archyvo

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.