Teatras vaiko pasaulyje

Alma Turčinavičienė, Laura Spancernaitė
,
Kauno l.-d. „Žara“ ikimokyklinio ugdymo mokytojos

Teatras yra bendravimo menas. Patys svarbiausi žmogaus, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų, poreikiai yra noras išreikšti save, būti pastebimam, išgirstam ir suprastam. Mums, pedagogams, tenka pastebėti, kad vaidyba vaikui yra priimtiniausias saviraiškos būdas. Vaidindamas jis atsiveria, dalijasi savo jausmais, pojūčiais, mintimis, perteikia jau įgytą patirtį.

 

Viena iš teatrinio meno rūšių – tai teatriniai žaidimai, kuriuose itin svarbu raumenų atpalaidavimas, nes fizinė įtampa varžo judesius, trikdo kalbą, riboja jausmus. Pavyzdžiui, žaidžiame žaidimą „Vystanti gėlė“. Mokytoja vaizdžiai pasakoja vaikams gėlės vytimo procesą. Vaikai įsijaučia į tą vaidmenį ir įsivaizduoja, kaip ji vysta, imituoja gėlės vytimo veiksmus, vaizduoja tai, ką jie jaučia savo kūnu ar sukuria vaizduotėje. Kartojant šį žaidimą, išryškėja, kad kiekvienas vaikas pradeda atsiskleisti kaip individualybė, gebanti kurti čia ir dabar. Žaidžiant kūnui ir vaizduotei lavinti skirtą žaidimą „Ateik pas mane kaip…“, prieš tai su vaikais aptariama, kokie įsivaizduojami veikėjai bus kviečiami ateiti. Barboros pakviestas Matas turi pas ją ateiti kaip lietus, berniukas eina belsdamas pirštais į grindis ir kartoja garsus: kap, kap, kap…

 

Teigiamam mikroklimatui sukurti naudojami tokie imitaciniai žaidimai kaip „Vėjas“, vaikai čia juda taip, lyg norėtų sukurti vėją. Arba žaidimas „Saulė“, kur vaikučiai delniukais imituoja saulės spinduliukus, kartu pamankštindami ir rankeles. Šie teatriniai metodai dažnai naudojami ruošiantis spektakliui, norint išlaikyti palankią atmosferą. Na, o tempo ritmo metodais galima lengvai kaitalioti jausmų intensyvumą. Pavyzdžiui, vaikai klausosi mokytojos pasakojimo ir įsivaizduoja esantys prie upės, kur tyliai teka vanduo, sėdi ramiai, pirštukas pridėtas prie lūpų, o kai netikėtai atskrenda būrys žuvėdrų ir jos pradeda klykti, vaikai pakyla ir rankomis imituodami sparnus ima bėgioti, „plasnoti“ ir skleisti įvairius garsus.

 

Pedagogo darbe itin naudingi ir masiniai etiudai. Pavyzdžiui, visi vaikai būna „Kačiukai“. Stebima, kaip kiekvienas vaikas savitai išreiškia save judesiais, garsais, emocijomis. Taip vaikai pasitelkdami savo fantaziją kuria, tampa aktoriais ir nesivaržydami siūlo savo idėjas. Štai vienos mergaitės pasiūlyta idėja – pasitelkus šaliką pavaizduoti jūrą ir paėmus šalikėlį banguoti su juo tarsi tai būtų bangos.

 

Mes, pedagogai, pastebime, kad per teatrinius žaidimus vaikai ima geriau suprasti pasaulį, ugdosi ateityje praversiantys įgūdžiai, stiprėja dvasingumas, pasitikėjimas savimi, lavėja kūrybiškumas, vaizduotė ir kalba.

Siekiame, kad ugdytiniai žaistų ir vaidintų ne vien scenoje, bet ir pažintinėje, meninėje, komunikacinėje, darbinėse veiklose. Tegul vaikui, atrandant save, kiekviena diena darželyje tampa spalvinga ir žaisminga, skatinanti veikti.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.