Tautinių mažumų gimtosios kalbos mokymas(is) kaip tarpkultūrinis dialogas…

Baigiantis metams vyko tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Tautinių mažumų gimtosios kalbos mokymas(is) kaip tarpkultūrinis dialogas: turinys, patirtis, tobulinimo kryptys“, kurią organizavo Švietimo ir mokslo ministerija, Ugdymo plėtotės centras, Polonistų asociacija ir Vilniaus miesto rusų (gimtosios) kalbos mokytojų metodinis būrelis. Dvi dienas vykusiame renginyje dalyvavo tautinių mažumų gimtųjų kalbų mokytojai, aukštųjų mokyklų lenkų, rusų, baltarusių filologijos dėstytojai, savivaldybių švietimo padalinių atstovai.

 

Į susirinkusiuosius kreipęsis švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius citavo Eriką Fromą, pasak kurio, dažniausiai mokyklos deklaruoja, kad jų paskirtis yra perduoti aukščiausias vertybes, žmonijos pasiekimus, bet perduoda standartinį žinių paketą, iš kurio vaikas pasiima tai, ko jam reikia pagal savo projektuojamą ateitį. Lietuva pradeda persvarstyti ugdymo turinio dalykus (ko ir kaip mokome). Geriausia, kai ugdymo turinio įgyvendintojai į jo kūrimo procesą įsitraukia nuo pat pirmųjų diskusijų. „Tautinių mažumų gimtoji kalba turėtų padėti mokiniams suvokti save kaip tam tikros tautos grupės atstovą ir kaip tam tikros šalies pilietį, atrasti savo vietą visuomenėje“, – kalbėjo G. Kazakevičius.

 

Prof. dr. Boguslavas Gruževskis iš Lietuvos socialinių tyrimų centro kalbėjo apie tautinių mažumų gimtąja kalba ugdymą ir naujus socialinius iššūkius. Profesoriaus manymu, jeigu pradinio ugdymo lygmenyje nebus suformuotos ir atskleistos vaiko bendrosios ir socialinės kompetencijos, jo pilnaverčio gyvenimo galimybės ateityje gali būti apribotos. „Bendrojo ugdymo tikslas – suformuoti individo laimingo gyvenimo suvokimą. Mes dirbame, kuriame šeimas tam, kad būtume laimingi plačiąja to žodžio prasme. Jeigu tai yra svarbiausia, kodėl mokykloje tam neatsiranda vietos? Pagal Mildos Pivoriūtės ir kitus tyrimus, 75 proc. jaunų žmonių iki 25–30 metų išgyvena ketvirčio amžiaus krizę: jaučia nepasitenkinimą, pervargimą, stresą. Paklausus, kiek yra pervargusių, 80 proc. žmonių iki 25 metų pakelia rankas. Jie turi išsilavinimą, yra protingi, turi darbą, širdies draugą, bet jaučia nepasitenkinimą, neturi džiaugsmo, tai kam visa tai? Gal turėkime mažiau visko, bet daugiau džiaugsmo?“ – retoriškai klausė B. Gruževskis. Šiuolaikinį žmogų veikia šios tendencijos: susvetimėjimas, vyksta tradicinių santykių ir vertybių infliacija (šeimos, religijos, pagarbos – šito jau reikia mokyti), didėja laisvo pasirinkimo vaidmuo (laisvė spręsti, bet kriterijaus niekas nepasako) bei asmeninis pasirinkimas ir atsakomybė. Todėl šiuolaikinis žmogus stumiamas į savo vidų, neturėdamas galimybių su tuo susitvarkyti, išgyvena įtampą ir nesėkmes. Anksčiau karjera buvo suprantama kaip lipimas laiptais (nuo docento iki profesoriaus), dabar tai neturi vertės. Visi lygūs – daugiavaikiai tėvai sėkmingos karjeros kontekste lygūs su prezidente. Visko matas yra pasitenkinimo lygis, džiaugsmas, noras dalytis, būti pilnaverčiu visuomenės nariu. Tai yra pagrindinis kriterijus ir į jį reikia investuoti.

 

Daug problemų švietimui kelia skurdas ir socialinė atskirtis. Lietuvoje turintieji žemesnį išsilavinimą dažniausiai susiduria su skurdu, nedarbu. Nors švietimas žmogui yra pagrindinė galimybė išeiti iš socialinės atskirties, atlikti tyrimai rodo, kad tie, kam to labiausiai reikia, mažiausiai gali į tai investuoti – tenka taupyti aukojant sveikatą, švietimą ir būsto remontą. Apie 12 metų Lietuvoje stebime skurdo kultūros apraiškas, tai lyg socialinis vėžys, ardantis mus iš vidaus. Stipriausias veiksnys, kuris padėtų jį nugalėti, – išsilavinimas.

 

Tarp mokyklos, šeimos ir politikos

 

Lenkų informacijos centro Vilniuje „Info Rum“ pirmininkas Valenty Voinilo skaitė pranešimą „Lietuvos tautinių mažumų gimtosios kalbos mokymas(is) kryžkelėje – tarp mokyklos, šeimos ir politikos“. Jis ugdymą tautinių mažumų kalba palygino su vežimu, kurį kiekvienas traukia į savo pusę, iš Ivano Krylovo pasakėčios. Šeima rūpinasi tradicijų išsaugojimu, sprendžia, į kokią mokyklą leisti vaiką, tačiau jai tampa vis sunkiau rūpintis kalbos perdavimu. „Jau tik 70 proc. Lietuvos lenkų ir 90 proc. rusų namuose kalba tik gimtąja kalba. Kalbant apie lenkus, juntama stipri lituanizacija ir rusifikacija: Vilnijoje dominuoja rusų kalba. Atgavus nepriklausomybę, pradėjo rusifikuoti, tai valstybės raidos klaida. Kalbėdami lenkiškai mokiniai dažnai vartoja kitų kalbų žodžius, tarp jų yra tokių, kurie moka tris kalbas, bet nė vienos taisyklingai. Turime jiems paaiškinti, kad kalbą reikia išmokti taisyklingai. Kartais pastebime, kad nuvažiavę į Lenkiją mokiniai iš mokyklų lenkų mokomąja kalba gėdijasi savo lenkų kalbos“, – pasakojo V. Voinilo.

 

Nuo šių mokslo metų pradžios tautinių mažumų vaikai mokosi dviem kalbomis (gimtąja ir valstybine) – tai didžiulis krūvis. „Mano nuomone, vaikai turėtų patys pribręsti kalbai, o ne būti mokomi per prievartą“, – sakė V. Voinilo. Lenkų mokyklos patiria daugiau iššūkių nei lietuvių – į mokyklas ateina nemažai mokinių, kurie lenkiškai kalba netaisyklingai. Šeimose didelė dalis Lietuvos lenkų ir rusų kalba ne tik gimtąja kalba.

 

Estijos patirtis

 

Integracijos fondo vadovė iš Estijos Irene Käosaar skaitė pranešimą „Tautinių mažumų kalbų mokymas – kur mes esame ir kur einame – Estijos patirtis“. Viešnia 10 metų dirbo Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento vadove, karjerą pradėjo kaip estų kalbos mokytoja mokykloje rusų mokomąja kalba. Pranešėja pasakojo, kad 70 proc. Estijos gyventojų sudaro estai, 25 proc. – rusai, 1,8 proc. – ukrainiečiai, 0,25 proc. – baltarusiai, kitų tautybių atstovai sudaro labai nedidelę dalį. Gyventojus galima suskirstyti į kalbančius estiškai ir rusiškai. Estijoje gyvena 200 tautybių žmonės. „Nesame tokia turtinga valstybė, kad galėtume sau leisti suteikti išsilavinimą kiekvienam pagal jo tautybę ir kultūrą“, – kalbėjo I. Käosaar. Todėl Estijoje mokyklos yra tik estų ir rusų mokomosiomis kalbomis.

 

1990-ųjų pradžioje Estija, kaip ir Lietuva, turėjo dvi švietimo sistemas – rusakalbę ir estakalbę. Visose mokyklose vyko diskusijos, buvo svarbu apsispręsti, kur link eiti, kaip to pasiekti. Estijos konstitucijoje nurodytas pagrindinis tikslas – išlaikyti estų tautą, kalbą ir kultūrą. Kita vertus, konstitucija kalba, kad Estija daugiakultūrė valstybė, kuri gerbia kitų tautų, gyvenančių Estijoje, tapatybę, kultūrą ir kalbą. Per beveik 30 metų prioritetai kito, nes keičiasi pasaulis, situacija. „Mums buvo svarbiausia greitai nutarti ir įstatymiškai įtvirtinti, ko mes norime išsilavinimo srityje, ir tada ruošti mokytojus, rašyti programas, vadovėlius ir pan. Norėjome turėti visiems vieną programą, nepriklausomai nuo mokyklos kalbos, Estijoje leistus vadovėlius pagal šią programą, tyrimus. Estija autonominė, mokyklos ir mokytojai laisvi kurti savo programas, bet pagrindas – mūsų ugdymo programa“, – patirtimi dalijosi pranešėja.

 

Dabar yra viena valstybinė programa visoms mokykloms, pirmoji buvo sukurta ir tapo visiems privaloma 1996 m., nuo tada įsigaliojo bendra ugdymo sistema. Pagrindinėje mokykloje nuo pirmos iki devintos klasės mokomoji kalba – estų arba rusų – priklauso nuo įstaigos savininko (ugdymo įstaiga gali būti ir valstybinė, ir privati, priklausyti savivaldybei). Gimnazijoje (estų mokiniai joje mokosi trejus metus 10–12 klasėse) nuo 2011 m. mokoma tik estų kalba. Mažiausiai 60 proc. visų dalykų privaloma mokyti estų kalba, 40 proc. galima kitomis, t. y. dažniausiai rusų, yra kelios mokyklos, kuriose ši kalba yra vokiečių, suomių ar anglų. Gimtoji kalba estų arba rusų. Jeigu regione susirenka bent 10, tarkime, ukrainiečių mokinių, mokykla privalo mokyti šios gimtosios kalbos, bet praktikoje tai nepasiteisino: buvo vos keli atvejai. Ukrainiečių mokymasis truko kelerius metus, o italų grupė norėjo mokytis savo gimtosios kalbos, bet jai niekaip nepavyko rasti mokytojo. Valstybės finansuojamų sekmadieninių mokyklų, kuriose pamokos vyksta savaitgaliais, mokoma kalbos ir kultūros, yra apie 30.

 

Vadovėliai rengiami Estijoje, mokytojai pamokose gali naudoti kitą medžiagą, išleistą užsienyje, jei ji atitinka programą. Gimtajai kalbai, kokia ji bebūtų, skiriama tiek pat pamokų: 1–3 klasėse – 6 pamokos, 4–6 klasėse – 4, o 6–9 klasėse – 2 pamokos per savaitę, nuo ketvirtos klasės atsiranda atskiros literatūros pamokos, jų skaičius taip pat nesiskiria. „Estų ir rusų kalbų mokytojai mokosi tuose pačiuose universitetuose, rusakalbėms mokykloms atskirai mokytojų nerengiame. Mokytojų amžiaus vidurkis mokyklose estų mokomąja kalba yra 48 ir daugiau metų, o rusų – mokytojai vyresni nei 50 metų. Nežinome, kas mūsų laukia po 15 metų… Taip, didžiuojamės savo švietimo sistema, aukštais Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo rezultatais, tačiau susiduriame su rimta mokytojų senėjimo problema – jaunų mokytojų mažai, jau dabar pradedame pastebėti jų trūkumą“, – atskleidė I. Käosaar.

 

Rusų kalbos valstybinio egzamino nėra, tik kaip užsienio kalbos. Estijos mokyklose privaloma mokytis dviejų užsienio kalbų: mokyklose estų mokomąja kalba – anglų, rusų, vokiečių ar prancūzų. 98 proc. mokinių pirmąja užsienio kalba renkasi anglų, o antrąja – rusų. Jei mokinys baigė pagrindinę mokyklą rusų mokomąja kalba, jis negali laikyti rusų kaip užsienio kalbos egzamino.

 

Baigiant 3–6 klases tikrinami mokinių pasiekimai: matematikos kasmet, o kitas dalykas kas kartą keičiasi – nei mokiniai, nei mokytojai iš anksto jo nežino, informacija paskelbiama savaitę prieš šį žinių patikrinimą. Ankstesnis švietimo ministras siūlė apskritai neteikti informacijos, kad vaikai tik atėję sužinotų, kokio dalyko užduotys jų laukia, tačiau mokytojai tokiam siūlymui nepritarė. Viešnia neslėpė priežasties, kodėl tokia tvarka įsigaliojo: „Mes irgi dažnai susiduriame su ta problema, kad mokytojai moko, o mokiniai mokosi tik dėl egzamino. Šis patikrinimas neturi jokios reikšmės (ar mokinys bus perkeltas į aukštesnę klasę, ar kur nors įstos), bet mokytojai nori pačių geriausių pasiekimų, todėl tik sužinoję, kokio dalyko patikrinimas bus, pradeda kalti medžiagą, netgi aukodami kitų dalykų pamokas. Buvo atvejis, kai net kūno kultūros pamokos nevyko, vietoj jų mokiniai ruošėsi žinių patikrinimui. Teoriškai tokie atvejai negalimi, tačiau mokyklos autonomiškos, kartais nusprendžia pasielgti ir taip.“

 

Baigę devintą ir dvyliktą klases, estų mokiniai laiko valstybinius matematikos, užsienio kalbos ir estų (gimtosios arba antrosios kalbos) egzaminus. Mokiniai, kurie pagrindinėje mokykloje mokosi arba mokėsi rusų mokomąja kalba, gali rinktis, kokį estų kalbos egzaminą laikyti. Dažniausiai renkasi kaip antrąją kalbą, ypač gimnazistai, nes nori gauti geresnius įvertinimus, nuo kurių priklauso, ar pavyks įstoti į norimą aukštąją mokyklą ir studijų programą.

 

Parengė Dovilė ŠILEIKYTĖ

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.