„Tai lyg gaudyti rūką…“

Apie mokytojo pašaukimą ir kurti įkvepiančią mokyklos kasdienybę kalbamės su Metų mokytojo apdovanojimą pelniusia Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Andželika Aleksandravičiūte.

 

Gerbiama mokytoja, Metų mokytojo apdovanojimas tarsi kviečia pradėti pokalbį nuo konteksto: kokie buvo šie jau besibaigiantys metai Jums ir Jūsų mokiniams? Kaip juos nuspalvino pandemijos suvaržymų, pasikeitusių ugdymo proceso aplinkybių spalvos? Ko šiame peizaže daugiau – šviesesnio ar dramatiškesnio kolorito, kokios emocinės spalvos jame vyrauja?

Pandemijos paveikti metai – ilgas ir iššūkių kupinas kelias tiek mokiniams, tiek mokytojams, tiek tėvams. Visi atsidūrėme situacijoje, kurioje neturėjome išmoktų atsakymų, jie būtų įgalinę gyventi taip, tarsi nieko nė nebūtų atsitikę, greičiau atvirkščiai – šis laikas iškėlė labai daug klausimų, į kuriuos atsakymų ieškojome praktiniu keliu. Visus mus staiga užklupo gyvenimo egzaminas, pareikalavęs iš kiekvieno vienokio ar kitokio veikimo, nė vienas negalėjo pasislėpti už kažkieno nugaros ir likti nematomas, neveiksnus – vis tiek reikėjo kažką daryti, kažkaip reaguoti.

 

Situacijos neapibrėžtumas, nežinomybė augino nerimą, socialinė distancija naikino įprastą bendravimo patyrimą, kasryt veidą nušviečiantis kompiuterio ekranas susiurbė motyvaciją ir gyvybinę energiją. Viena vertus, sunkios akimirkos fiziškai mus atitolino, kita vertus, būtent jos paskatino kartais nustumti dėstomą dalyką į šalį ir privertė susitelkti tėvus, mokinius, mokytojus – visi kartu ir atskirai turėjome apie ką pasikalbėti, dar labiau atkreipti dėmesį į kiekvieno išgyvenimus, baimes, augantį nerimą, demotyvacijos priežastis.

 

Pasikeitusios ugdymo proceso aplinkybės pakeitė visą būtį ir buitį, ištrynė ribas tarp darbo ir poilsio (jo praktiškai ir nebuvo), tačiau, nepaisydami nuolatinio buvimo ir veikimo internetiniu režimu, praktiškai ieškojome būdų, kaip tą laiką galėtume paįvairinti, neleisti mūsų praryti. Nepaisydami virtualios realybės, ieškojome kelių, kaip galėtume mokytis panaudodami savo talentus, savo kasdienę aplinką, stengėmės dėmesį kreipti į asmeninius patyrimus, sapnus ar pan., vėliau tai pritaikyti konkrečiose pamokose. Dalijimasis asmeniniais patyrimais, nuolatinis proceso reflektavimas paskatino ne tik mokytis dalyko, bet ir giliau pažvelgti į save, į tai, ko ir kodėl yra mokomasi ar mokoma.

 

Taigi, pandemijos laikas – tai ir laikas sau, savęs suvokimui. Negalima pamiršti ir to, kad nepaisant daugelio suvaržymų atsivėrė ir kiti keliai, į pamokas galėjome pasikviesti labai daug asmenybių, neabejotinai praturtinusių mūsų asmeninį pasaulį. Metai nebuvo vienodi, turbūt visgi šviesa tunelio gale galėčiau pavadinti tą žinią, kad vėl bus atnaujintos kontaktinės pamokos. Pokarantininis laikotarpis išbando naujais iššūkiais. Visgi negalėčiau pasakyti, kad visas šis kelias buvo niūrus ir pilkas, jame buvo daug žiežirbėlių, daug atsivėrimų ir atradimų, unikalių patirčių, tai – ypatingos emocijos.

 

Esate kūrybiškumo kaip mokymosi būdo šalininkė, vieno šiai temai skirto Jūsų straipsnio mintys primena pedagoginio manifesto idėjas. Jos tikrai įspūdingos, ypač dėl to, kad į mokytoją – pataisykite, jei klystu – vartotojiškumu užsikrėtusi visuomenė jau linkusi žiūrėti kaip į paslaugų sferos darbuotoją, o ne kūrėją. Ar tikrai mokinių tėvai nori kūrybiškų mokytojų? Ar mokyklose dar liko vietos kūrybiškumui?

Mokytojo profesija iš esmės yra (turėtų būti suvokiama kaip) kūrybiška, esu įsitikinusi, kad mokytojas ir yra kūrėjas, įkvėpėjas, juk ne su malkomis dirba, ne malkas šokdina, ne su malkomis diskutuoja ir ne malkas į dėžutes dėlioja. Turbūt ne taip jau ir ilgai reikėtų spėlioti, kodėl nutinka taip, kad, viena vertus, mums būtų labai patogu, jei klasėje susėstų malkos. Gal visiems būtų patogu, bet kiek tai įdomu, prasminga, gyva, tikra, kiek tai atliepia realius šių laikų mokinių poreikius? Kai į mokytoją žiūrima kaip į paslaugų sferos darbuotoją, mokymas(is) netenka viso tikrojo skonio, atradimų ir augimo suvokimo džiaugsmo, galiausiai – elementarios pagarbos vienas kitam (ypač jei ir į mokinį žiūrime tik kaip į klientą, juk rinkos terminais greičiausiai taip turėtume juos vadinti?).

 

Klausiate, ar tėvai nori kūrybiškų mokytojų ir ar yra vietos kūrybiškumui mokykloje? Turbūt į šį klausimą atsakyčiau teigiamai. Vienareikšmiškai. Kūrybiškas mokytojas yra ne tas, kuris, užuot mokęs dalyko, žaidžia žaidimus ir linksmina. Deja, dar ir šiandien susiduriama su tokia išankstine nuostata. Mokytojas yra kūrėjas, nes jis kuria pamokas –  unikalius kasdienius patyrimus, reikalingus šiai, o ne kitai mokinių grupei, šiandienos, o ne praeitų metų grupei, todėl, ko gero, mokytojo kūrėjo užsiėmimuose nerasite identiškų pamokų, atsakymų iš pernai užsirašytų konspektų, mokytojas kūrėjas pritaiko užduotis, sprendžia tai susirinkusiai grupei žmonių aktualius klausimus ir problemas, kuriomis gyvena pasaulis, įgalina mokinį būti lygiaverčiu partneriu. Manau, kad tai, ką mes vadiname kūrybišku mokymusi, ne tik šiandienos reikiamybė, bet ir ateitis, o mokykla turėtų būti ta vieta, kuri augina laimingus ir nekompleksuotus žmones, vieta, kurioje atsižvelgiama į mokinio (ir mokytojo, tėvų) poreikius. Šiuo atveju nekalbame nei apie mokinių, nei apie tėvų užgaidas.

 

Esate lietuvių kalbos ir literatūros specialistė. Gal studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą pasirinkote būtent dėl galimybių sau pačiai atsiskleisti kūrybiškai, kitiems dalyti mokytojos kūrybiškumą? Kiek šia prasme Jums buvo svarbus būtent pedagoginis, o ne literatūrinis, filosofinis pašaukimas?

Tiesą sakant, pedagoginį pašaukimą atradau kiek vėliau, nors kai pati analizuoju vaikystės žaidimus, aptinku, kad užuomazgų būta jau tada, kai įsivaizduojamiems mokiniams ar tiesiog lėlėms aiškindavau kokią nors temą prie „lentos“ – spintelės durų. Mokantis tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, gal pirmame kurse, mane aplankė dovana – mano buvusi mylima lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aušra Baliukynaitė pasikvietė savaitę pavaduoti vieną mokytoją. Tada ir supratau, kad į mokyklą – tai jau NE. Nors magistrantūros studijas baigiau su pagyrimu, tačiau tai nebūtinai yra tai, ką šimtu procentų gali pritaikyti mokykloje. Mokykloje viskas vyksta ne taip, kaip įsivaizduoji a priori, ji sugriauna visus tavo įsitikinimus, visus „žinojimus“. Šiandien mane tai žavi, anuomet gal kiek baugino.

 

Manau, kad kiekvienais metais augu kaip mokytoja, tačiau niekada negaliu pasiekti to suvokimo, kad dabar tai jau esu, dabar tai jau viskas. Tai lyg gaudyti rūką, vaikystėje visuomet norėjau į jį įbėgti, pabūti jame, o jis vis pabėgdavo, tai lyg Marcelio Prousto aprašoma akimirka tarp miego ir būdravimo, kurią bandai pagauti, bet niekaip neįstengi. Pasakymą, kad kasdien augu, turbūt ir įvardinčiau kaip nuolatinį ėmimą ir atidavimą. Esu be galo dėkinga, kad savo kelyje sutinku begalę kūrybingų, entuziastingų, atsidavusių savo veiklai, sąžiningų, ištvermingų ir nuoširdžių mokytojų, jie mane išties žavi ir įkvepia, suteikia motyvacijos ir energijos. Kai priešais save matai atvirą kolegą, siela šypsosi, darbai lengvėja, jauti savo darbų prasmę, jauti pasididžiavimą, kad esi šio proceso dalis. Noriu padėkoti visiems, su kuriais turiu galimybę augti ir patirti šį mokytojų vienas kito palaikymo ir bendrumo jausmą. Mokytojai yra jėga.

 

Kaip, Jūsų manymu, mokytojo kūrybiškumas priklauso nuo jo dėstomo dalyko? Kaip jį išreikšti gali, pavyzdžiui, fizikos, matematikos, chemijos mokytojas, o ne istorikas ar lingvistas? Ar buvote susidūrusi su tokiais kolegomis?

Jeigu esi žmogus, jau esi kūrybiškas, nesvarbu, kas tu esi – inžinierius, IT specialistas, muzikas, menininkas, matematikas, teisininkas, valytojas, nuobodžiautojas… ar fizikos mokytoja(s). Jei Albertui Einšteinui pasakytume, kad kūrybiškas gali būti tik menininkas… Įsivaizduokite, ką jis jums galėtų atsakyti? Gal užrašytų naują formulę, kurią turėtumėte iššifruoti ir rasti atsakymą? Gal išrastų naują muzikos ritmą, kurį „pagavę“ atrastumėte pačią formulę?

 

Kažkada esu skaičiusi apie rašytojo ir pedagogo Džanio Rodario metodą, jis mane labai sužavėjo. Kiekvienos pamokos pradžioje jis užduodavo kokį nors įdomų klausimą mokiniams, kad šių vaizduotė galėtų tiesiog sproginėti nevaržoma, pvz., kas atsitiktų, jei į klasę dabar įeitų dramblys? Kas atsitiktų, jei chemijos mokytoja nagrinėtų grožio standartus, ir kaip mes jiems paklūstame naudodami kosmetiką, „chemiją“; kas nutiktų, jei matematikos mokytojas aiškintų tikimybių teoriją per kūno kultūros pamoką muzikuodamas krepšinio kamuoliais (aišku, kartu su mokiniais) ir t. t.

„Logika jus nuves iš taško A į tašką B. Vaizduotė jus nuves kur tik panorėsite“, – sakė A. Einšteinas. Man teko sutikti tokių kolegų, kurie nenubraukia kūrybiškumo pamokose, leidžia jam kvėpuoti ir pasklisti erdvėje. Kvėpavimas pasikeičia, kai esame laimingi, net ir sakome, kad ta laimė tvyro ore, gal tai būdas kiekvienam patirti, kiek sėkminga buvo šios dienos patirtis? Tai nereiškia, kad nepatiriame sunkumų, manau, tokių žmonių nerastume. Jei esame mokytojai, jei galime kasdien padaryti mažą pažinimo, atradimo ir patyrimo šventę ateinančiam, tai ir padarykime ją.

 

Pabrėžiate, kad patyriminis mokymasis skatina mokytojus ir mokinius išeiti už tradicinio mokymosi suvokimo ribų. Kodėl tai Jums atrodo svarbu? Kaip būtų galima glaustai apibūdinti tokį ugdymo metodą, kaip patyriminis mokymasis atrodo praktikoje?

Mes gyvename šiandien, mūsų mokiniai gyvena šiandien ir rytoj. Nebegyvename pasaulyje, kuris turi vieną kryptį – šiandienos, o juo labiau simbolinės rytdienos pasaulį galėtume įvardinti kaip polifoninį, daugiasluoksnį, nuolat besikeičiantį, reikalaujantį iš mūsų kasdien patirti vis naujų iššūkių, išeiti iš savo komforto zonos. Daugumai visuomenės narių rūpi švietimas, jeigu turėtume vieną atsakymą, kaip geriau ar geriausia, turbūt neturėtume nei diskusijų, nei judesio pirmyn švietimo srityje, bet vargu ar šiandien rastume žmogų, kuris vis dar tikėtų, kad geriausia mokymosi forma – 45 minutės, skambutis, klausimas-atsakymas, nežinai – liniuotė per delnus.

 

Manau, kad besikeičiantis pasaulis, kintantys mokinių poreikiai diktuoja ir švietimo sistemos, mokymosi būdų kaitą, bet juk niekas neatšaukia tikslo – tai išsilavinęs plačiąja prasme žmogus. Patirti – perleisti per save, suvokti, įsisąmoninti, ką pamokoje veikiu, kaip tai, ko mokausi, pasitarnauja man ir kitam. Jeigu sakome, kad mokome vaiką gyvenimui (kurio viena iš sudedamųjų dalių yra egzaminas ar egzaminai), tai ir leiskime jam patirti tą gyvenimą, perleisti per save kiekvieną jo virptelėjimą.

 

Patyriminis mokymasis įveiklina mūsų kūną (mes jį turime), protą (mes jį irgi turime) ir emocijas (ir netgi jas turime). Todėl mokykloje per pamokas mokinys ne tik įgyja žinių, bet ir patyrimų. Iš vienos pusės, patyrimai, emocijos, judesys dar labiau sustiprina žinojimą, sunku pamiršti tai, kur jauteisi gerai, laimingas, pakylėtas. Iš kitos pusės, patyriminis mokymasis reikalauja laiko, įsisąmoninimo, apmąstymo, autorefleksijos, gebėjimo įgytas žinias pritaikyti naujose užduotyse ar situacijose. Praktikoje toks mokymasis atveria kelius vaizduotei, skatina bendrauti ir bendradarbiauti, atsiverti, ugdo atkaklumą, smalsumą, individualumą, unikalumą.

 

Britų autorius seras Kenas Robinsonas yra pastebėjęs – jeigu mokiniai turi motyvacijos mokytis, jie įgyja gebėjimų, kurie yra būtini tam darbui atlikti. Patyriminis mokymasis yra apie kiekvieną iš mūsų, ne apie hipotetinį Petriuką, apie kiekvieną, kuris gyvename čia ir dabar (tai yra ir mokiniai). Todėl tokį mokymąsi galėtume vadinti giluminiu, esminiu, į mokyklą ateiname sužinoti apie save. Toks mokymasis reikalauja ne tik žinių, bet ir visų XXI a. žmogui reikalingų kompetencijų – bendravimo ir bendradarbiavimo, lyderystės gebėjimų, kūrybiškumo, kritinio mąstymo ir pan.

 

Metų mokytojos apdovanojimas turbūt jau atkreipė ir dar atkreips didesnį ir pedagogų bendruomenės, ir platesnės visuomenės dalies dėmesį į Jūsų profesinius pasiekimus, patirtį, taikomus ugdymo metodus. Kartu tai verčia klausti, ar ne per mažai žinome apie iškilius Lietuvos pedagogus – ne tolimesnės ar artimesnės praeities, o šiandien dirbančius mokyklose? Jei taip, ko reikėtų, kad jie būtų geriau matomi visuomenėje?

Manau, esate visiškai teisus sakydamas, kad apie praeitį žinome daugiau nei apie šiandieną. Man tai labai keblus klausimas, nes ir pati jaučiu, kad tam, jog išnaudočiau visą savo potencialą, kad ir kaip tai paradoksaliai skambėtų, turėčiau mažiau dirbti su mokiniais. Šiandienos mokytojų krūviai yra nepamatuojamai dideli, todėl papildomo laiko jie praktiškai neturi, bet kartais norėtųsi turėti dar 5 savęs versijas, kad padarytum tai, ką nori (o kartais ir tiesiog privalai) padaryti. Pervargęs mokytojas prastas pavyzdys. Man atrodo, kad reikėtų ne tik kalbėti apie pavienius mokytojus, bet visais įmanomais būdais skatinti teigiamas mokytojų patirtis, tarpusavio bendravimą, dalijimąsi emocijomis. Nemanau, kad mokytojai gali būti matomi tik tada, kai apie juos rašomi straipsniai ar kuriamos vienadienės, vienkartinės laidos, į kurias yra pakviečiami. Mano idealioje vizijoje mokytojas yra išties prestižinė profesija, kurioje yra erdvės jo paties augimui, savišvietai, kultūrai. Juk dažnai svajojame, kad mūsų vaikus ugdytų išties apsišvietę, išankstinių nuostatų neturintys, savo darbui atsidavę, šiandieniniam pasauliui atviri mokytojai. Tačiau patiems mokytojams daug kur durys yra uždaromos, jie turi nepaliaujamai belstis… Mokytojams turėtų būti atviri visi muziejai, teatrai, visi įmanomi kultūros šaltiniai, nes ši įkvėpimo žemė ir yra tai, iš ko gali išaugti gražiausios gėlės.

 

„Noriu nusilenkti Mokytojui. Ir mokyklai – nes jei Lietuvoje dar esama idealizmo, tai ieškoti jo reikia būtent mokykloje.“ Tai poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai, užrašyti prieš daugiau nei 25 metus (Just. Marcinkevičius „Pažadėtoji žemė“). Gyvename jau kitais laikais, kai mokyklos vis labiau ieško mokytojų. Ar dar ne per vėlu ieškoti jose ir idealizmo?

 

Visada kviečiu užsukti!

 

Dėkoju už pokalbį.