Švietimui skiriamos lėšos lėtai, bet auga

Kasmet prieš naujų mokslo metų pradžią vyksta švietimo bendruomenei skirta konferencija, kurioje pristatomas leidinys – Lietuvos švietimo būklės apžvalga „Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose“. Ją rengia Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) Stebėsenos ir vertinimo departamento (SVD) Švietimo politikos analizės skyriaus (ŠPAS) specialistai. Būtent šio skyriaus darbuotojai pradėjo NŠA darbuotojų susitikimų ciklą, skirtą pristatyti agentūros veiklas. Kolegoms iš kitų departamentų ir skyrių leidinio rengėjai papasakojo jo istoriją, darbus, kuriuos turi nuveikti, kad leidinys išvystų dienos šviesą bei kalbėjo apie šiemet pristatytą leidinį „Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose 2020. Finansavimas“ bei keletą svarbiausių atradimų, susijusių su 2019 m. švietimo situacija.

Renatos Česnavičienės nuotr.

NŠA SVD ŠPAS vedėjo Evaldo Bakonio teigimu, šis leidinys yra vienas iš svarbiausių jo vadovaujamo skyriaus metinių darbų, kurį užsako, koordinuoja ir prižiūri Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) Strateginių programų skyrius. Tai daugiau nei 200 puslapių leidinys, kurį kasmet pristato ministras. Prielaidos šiai apžvalgai atsirasti pateiktos Švietimo įstatymo 53 straipsnio nuostatose: „Švietimo ir mokslo ministerija kiekvienais metais paskelbia pranešimą apie švietimo sistemos būklę šalyje ir regionuose“. Leidinys leidžiamas nuo 2000-ųjų: iš pradžių vyko struktūros ir formos paieškos, nuo 2016 m. nusistovėjo dabartinė struktūra ir darbų pasidalijimas. Leidinį sudaro trys dalys: pirmojoje pateikiama bendroji šalies švietimo būklės apžvalga, o antrojoje – gilesnė vienos kurios nors temos analizė / apžvalga: „Mokinių pasiekimai“ (2016 m.), „Mokytojas“ (2017 m.), „Gera mokykla“ (2018 m.), „Mokinių pasiekimų atotrūkis“ (2019 m.), šiemet pasirinkta finansavimo tema. Abi šias dalis rengia NŠA SVD ŠPAS. Trečiąją dalį sudaro informacija apie švietimo būklę kiekvienoje savivaldybėje, ją rengia ŠMSM Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Regioninės politikos analizės skyrius. Pirmiausia parengiamas leidinio konstruktas, užsakomi duomenys įvairiems tiekėjams ir laukiama. Vėliau gauti duomenys apdorojami, vizualizuojami, kuriamas tekstas, sulaukus pastabų – taisoma. Didžiausią dalį duomenų teikia NŠA Infrastruktūros plėtros departamento (IPD) Švietimo informacinių sistemų skyrius, SVD Tyrimų skyrius. Priklausomai nuo pasirinktos temos dažnai pagalbą teikia SVD vertinimų skyrius ir kiti NŠA skyriai. Leidinį sutvarko ir leidybai parengia (rūpinasi redagavimu, dizainu, maketavimu) IPD IT, leidybos ir logistikos skyrius.

 

SVD ŠPAS analitikė Sandra Balevičienė pasakojo, kad švietimo stebėsenos eiga apibrėžiama švietimo, mokslo stebėsenos tvarkos apraše (juo skyriaus specialistai ir vadovaujasi rengdami švietimo būklės apžvalgą) – iš jo paaiškėja, kokiais aspektais reikėtų stebėti švietimo sistemą, jos kaitą, būklę. „Taikome vadinamąjį CIPO modelį, jį sudaro keturi komponentai – švietimo kontekstas, indėlis, procesai, rezultatas. Kontekstas veikia visą švietimo sistemą, o ji (gaunamas rezultatas) veikia kontekstą, tai yra, kai keičiame švietimo sistemą, keičiame ir kontekstą. Todėl susidaro uždaras ratas. Galime gauti tokį švietimo kontekstą, kokio norėtume. Svarbu, kad nustatytume problemas, jų priežastis ir pateiktume konkrečias rekomendacijas, kad galėtume keisti sistemą taip, jog kurtume tokią visuomenę, kokios siekiame. Vėliau tuos komponentus detalizuojame“, – paaiškino S. Balevičienė.

Naudojami švietimo strateginės stebėsenos rodikliai bei papildomi duomenys, leidžiantys giliau pažvelgti arba išplėtoti, galbūt nustatyti, priežastis. Duomenis rengėjai gauna iš įvairių nacionalinių ir tarptautinių duomenų bazių, įvairių institucijų (tarp jų ir NŠA), iš ŠMSM, naudojami įvairūs vertinimai, įvairių institucijų analizės ir tyrimai.

 

Analitikė pateikė keletą įdomesnių pavyzdžių iš surinktų duomenų. Pavyzdžiui, pagal statistiką, ketvirtadalis vaikų gyvena skurdo rizikos sąlygomis, trečdalis iš jų kaime, bet ar tikrai taip yra? Kaime gyvenantys žmonės turi savo ūkius, kuriuose gali daug ką užsiauginti, o skaičiuojamos tik jų gaunamos piniginės pajamos. Analizuojant duomenis į tokius aspektus reikia atsižvelgti. Taip pat bendrojo lavinimo mokyklose ar profesinio mokymo įstaigose daugėja mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP), vadinasi, sėkmingai įgyvendinamas sprendimas juos integruoti, nes uždaromos specialiosios mokyklos. Bet ne visos ugdymo įstaigos pasirengusios juos priimti; kai kurios neturi nė vieno švietimo pagalbos specialisto. Įstaigų, kurios pritaikytos žmonėms su negalia, kol kas taip pat nedaug. Mokiniams, turintiems judėjimo negalią, pritaikytus patekimus į mokyklas turi tik 4 proc. ugdymo įstaigų, pritaikytas patalpas mokyklos viduje – 10 proc., regos negalią turinčius vaikus pasirengusios priimti tik 3 proc. mokyklų. Taip pat nemenka problema, kad kai kurie rezultatų pokyčiai nėra tvarūs: būna, kad dviem vienetais pagerėja, o po metų – trimis suprastėja. Į tokias savivaldybes turėtų būti atkreipiamas dėmesys.

Yra pinigų švietimui, ar nėra?

 

Į šį nuolat visiems iškylantį klausimą pabandė atsakyti kita šio skyriaus analitikė – Rima Zablackė. Ji paaiškino, kad švietimo finansavimas nefunkcionuoja atskirai nuo visos šalies bendros ekonominės padėties, o vienas iš pagrindinių jos rodiklių – bendrasis vidaus produktas (BVP). Jis auga. Bet švietimui skiriama BVP dalis mažėja. „Tarptautiniu mastu esame netoli ES vidurkio, bet pamatę, kurias vietas užima kaimyninės šalys, neturime kuo girtis. O ir džiaugtis tuo, kad esame arti vidurkio, nebūtų labai sąžininga, nes daugelyje Europos šalių – didelės privačių lėšų pritraukimo švietimui tradicijos. Ir jei imtume Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) skaičiuojamą rodiklį, kuris skaičiuoja ir privačias, ir valstybės, ir tarptautinių šaltinių skiriamas lėšas, Lietuva yra ketvirta nuo galo (tarp EBPO šalių). Švietimui skiriamos lėšos auga, bet atidžiau pasižiūrėjus į grafiką jos neauga taip greitai. Didžioji dalis jų yra iš savivaldybių biudžeto“, – padėtį apžvelgė R. Zablackė.

Dar vienas švietimo lėšų skaičiavimo būdas – skaičiuoti lėšas, tenkančias vienam besimokančiam asmeniui: jos didėja. Privačių lėšų Lietuvos švietimas gauna nedaug, todėl yra itin priklausomas nuo valstybės skiriamo finansavimo. Jis auga, bet palyginus su EBPO ir Europos Sąjungos vidurkiu, per visą tikėtiną mokinio mokymosi laikotarpį, nuo 6 iki 15 metų, besimokančiajam Lietuvoje tenka maždaug trečdaliu mažesnė suma. Tačiau galima džiaugtis, kad planuojama, jog augs ne tik lėšos, bet ir švietimui tenkanti BVP dalis. 76 procentus Lietuvos mokyklų išlaidų sudaro atlyginimai ir socialinio draudimo išmokos. Statistikos departamento duomenys rodo, kad Lietuvoje mokytojų atlyginimai auga, augimas spartėja. Didžioji problema, susijusi mokytojų darbo užmokesčiu, ta, kad ne visi mokytojai gali dirbti visu etatu.

Švietimo įstaigų finansavimo ypatumai

 

Analitikas Albinas Kalvaitis, tęsdamas kolegės pasakojimą, apie mokyklų finansavimą kalbėjo konkrečiai. Ugdymo įstaigų gaunamas lėšas galima suskirstyti į tris kategorijas: mokymo, ūkio ir paramos lėšos. „ŠMSM interneto svetainėje kasmet skelbiama lentelė: darželius ar mokyklas lankančių vaikų skaičius, skirtos bei panaudotos lėšos, bet lėšos ikimokyklinio ugdymo mokiniui tik už 20 valandų per savaitę, o bendrojo ugdymo – už kur kas didesnį valandų skaičių. Lėšos skiriamos pirmokui ir dvyliktokui taip pat skiriasi. O ten viskas sudėta į vieną sumą. Net jei dalijame iš vaikų skaičiaus, gauname tik vidurkį, o ne tikslią sumą. Ji gera, jei reikia pasižiūrėti kaip veikia sistema, bet įvertinti, ar gera metodika, pavyzdžiui, mokymo lėšų, netinka“, – pastebi A. Kalvaitis.

 

Jis pabandė įvertinti, ar apgalvotai išleidžiami mokymo lėšų pinigai priklausomai nuo mokyklos dydžio. Pačioje pradžioje visas Lietuvos mokyklas padalijo į keturias dalis ir pamatė, kad Vyriausybė teisi: pačios mažiausios mokyklos, skaičiuojant lėšas vienam vaikui, kainuoja itin didelius pinigus ir nerodo pakankamai gerų rezultatų. Tad lėšos naudojamos neveiksmingai. O kalbant apie ikimokyklinio ugdymo įstaigų lėšas vienam vaikui, skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios įstaigos visai kitoks.

 

Kiekviena ugdymo įstaiga apie ūkio lėšas praneša, kiek jų skirta ir kiek praeitais metais panaudojo. Jas galima sumažinti, sudarius sutartį su išorės tiekėju, kad visose savivaldybės mokyklose atliktų, pavyzdžiui, valymo paslaugas. Tada mokyklai nebereikia mokėti atlyginimų valytojams arba sargams. Tai naudinga ekonomiškai, prieš dešimt–dvylika metų, tokį pavyzdį pirmosios parodė didžiųjų miestų mokyklos. Bet tai reiškia, kad mokykla negauna pinigų juos išlaikyti, taigi jų ūkio lėšos mažesnės. Kai kurios savivaldybės sujungia kelias įstaigas: pavyzdžiui, uždarius Juodkrantės mokyklą, įsteigti bendruomenės namai, sujungti su Nidos gimnazija, kad nereikėtų steigti atskirų direktoriaus, buhalterio etatų. Smarkiai išaugo ūkio išlaidos, skiriamos vienam Neringos vaikui. Bet tai šeimininkiškas požiūris. Kitaip kalbant, per didelės ir per mažos ūkio lėšos rodo, kad reikia pasidomėti ta savivaldybe. Ar tikrai ten viskas taip blogai arba taip gerai?

 

Mokyklų gaunama parama iš dirbančių asmenų, skiriančių 1,2 (anksčiau – 2) proc. pajamų mokesčio, iš tikrųjų neteikiama privačių asmenų. Tai valstybės surinkti mokesčiai, kuriuos valstybė leidžia perskirstyti. Įdomu tai, kad ugdymo įstaigos surenkamų paramos lėšų kiekis priklauso nuo to, kiek ten dirba jaunimo. Jei mokykloje daugiau nei dešimt procentų (arba darželyje daugiau nei trisdešimt proc.) jaunų pedagogų, jie surenka daugiau paramos.

 

Po leidinio pristatymo diskutuota, kokiais dar finansavimo aspektais ir kokiomis temomis galima būtų pasidomėti ateityje, ar visi statistiniai duomenys tikrai tikslūs, svarstyta, kodėl kartais nesutampa tarptautiniu ir šalies mastu atliekamų mokinių apklausų rezultatai ir panašiai.

 

Su leidinio turiniu galite susipažinti čia.