Svarbiausia – užmegzti ryšį su vaikais

Rūta Romeikienė

Jau 26-erius metus mokytojaujanti Inga Kazlauskienė sako, kad šį darbą galima dirbti tik iš pašaukimo. Alytaus Senamiesčio pradinėje mokykloje dirbanti mokytoja šiuo metu dėsto pirmokėliams. Pasak I. Kazlauskienės, geras mokytojas turi būti kūrybingas, jautrus, gebantis užmegzti ryšį su vaikais ir tėvais, išklausyti. Mokytoja neneigia, kad šiame darbe yra iššūkių, vis dėlto, sako, neįsivaizduojanti savęs kitokiame gyvenimo kelyje. Mokytoja Inga Kazlauskienė – viena iš dešimties mokytojų, geriausiai įvertintų iniciatyvos „Ačiū už pamokas“ metu.

Inga, norėčiau paprašyti, kad prisimintumėte laiką, kai pati baigėte mokyklą. Kas Jus paskatino rinktis mokytojos profesiją? Kokias alternatyvas svarstėte?

Nuo vaikystės buvau tarsi apsėsta minties, kad būsiu mokytoja. Nieko kito negalėjau įsivaizduoti. Visos spintos, sienos namie buvo aprašinėtos kreida. Tikriausiai nuo kokių ketverių ar penkerių metų svajojau dirbti mokykloje. Kai su draugėmis žaisdavome mokyklą, aš visada būdavau mokytoja. Kai baigiau mokyklą ir atėjo metas rinktis profesiją, nesvarsčiau jokių kitų variantų. Pašaukimas mokytojauti buvo labai gilus.

 

Įdomu, kad taip anksti patraukė šis darbas. Jūsų šeimoje ar artimiausioje aplinkoje buvo mokytojų, kurie rodė tokį gražų pavyzdį?

Man ir pačiai keista. Nei iš mamos, nei iš tėčio pusės giminėje mokytojų nebuvo. Artimoje aplinkoje irgi ne. Nuo vaikystės norėjau būti lydere, galbūt todėl mokytojavimas taip žavėjo?.. Bet džiaugiuosi, kad toks noras atsirado. Nė karto neteko gailėtis dėl pasirinkto kelio. Neįsivaizduoju jokio kito darbo, kuriame galėčiau geriau save realizuoti ir jausčiausi laiminga.

 

O kodėl nusprendėte tapti būtent pradinių klasių mokytoja? Juk šis darbas reikalauja ypatingai didelio susitelkimo.

Pradinukai – labai mieli, nuoširdūs, su jais nesunku rasti ryšį (o tai – labai svarbu), jie kūrybiški, smalsūs. Iš tiesų – darbas su jais yra itin atsakingas, jam reikia skirti labai daug laiko, bet mane žavi šis amžiaus tarpsnis, man gera prisidėti prie to, kokia asmenybe išaugs tas mažas vaikutis. Niekada nesvarsčiau, kad galėčiau dėstyti kažkokią vieną konkrečią discipliną. Pradinių klasių mokytoja – ši profesija – mano vienintelis pasirinkimas.

 

Užsiminėte, kad nuo vaikystės jaučiate poreikį lyderiauti. Mokytojas, be abejo, turi būti lyderis. Kokių dar savybių reikia žmogui, kad jis galėtų dirbti mokykloje?

Geras mokytojas visų pirma turi būti kūrybingas. Taip pat mielas, jautrus, kad sugebėtų užmegzti ryšį su vaikais. Nes, kaip jau sakiau, be bendro ryšio nieko nepasieksi, vaikui tiesiog nebus įdomu. Taip pat mokytojas privalo būti sąžiningas – jei kažką pažada – privalo ištesėti. Taip pat turi mokėti išklausyti. Tiek vaiką, tiek ir tėvelius. Gebėti suprasti, kas jam sakoma – skirtingos asmenybės juk komunikuoja skirtingai. Ir, žinoma, labai svarbu nuolat tobulėti, mokytis kartu su vaikais ir vis siekti kažko naujo.

 

Kaip vieną svarbiausių savybių įvardijote kūrybiškumą. Iš šono žiūrint atrodo, kad mokytojas „įspraustas į rėmus“ – pamokos laikas fiksuotas, per pamoką būtina išdėstyti tam tikrus programos dalykus. Ar tokioje sistemoje lieka vietos kūrybiškumui?

Negalėčiau pasakyti, kad esame „įsprausti į rėmus“. Taip, yra programa, kurią turi išdėstyti, bet tai, kaip vesi pamoką, kaip perteiksi žinias, ką darysi, kad vaikas aiškiai viską suvoktų – kiekvieno mokytojo pasirinkimas. Pavyzdžiui, man mokant labai patinka keisti aplinką. Mes mokomės ir sėdėdami ant žemės, ir ant pagalvėlių, ir koridoriuje. Nes menkiausias aplinkos pakeitimas žadina vaiko smalsumą ir kūrybiškumą. Besikeičianti aplinka vaiką sudomina. Mūsų mokyklą supa parkai, ežerai, miškai, tad kartais pamokos vyksta lauke. Vaikui, kiekvienas išėjimas į kitą erdvę, suteikia noro išmokti, jiems norisi paliesti tai, ką mato, pauostyti. Visa tai, po dalelę veikia ir prisideda prie jo kūrybiškumo. Tik patirdamas vaikas gali išmokti naujų dalykų. Man atrodo, kad taip pat svarbu mokytis taikant žaidimo formą. Jei vaikams pasakau, kad ne mokysimės, o pažaisime naują žaidimą, jie iškart susidomi, o susidomėję daug geriau ir greičiau viską įsimena. Na, o su pirmokėliais galima nuveikti labai daug ypatingų dalykų.

 

Iš kur semiatės idėjų, kaip pravesti pamoką, kad vaikams nebūtų nuobodu?

Iš aplinkos. Kiekviena patirtis suteikia idėjų. Jų galima rasti ir internete, ir knygose. Ir kalbantis su kolegėmis. Kai kurios mintys ateina tiesiog ekspromtu. Labai patinka keliauti, dalyvauti ekskursijose, tad dažnai pamokose pritaikau tai, ką sužinau kelionėse. Viskas – iš asmeninio patyrimo.

Renatos Česnavičienės nuotrauka

Pradinukai, kaip sakėte, labai kūrybingi. Kokių netikėčiausių pasiteisinimų, dėl neatliktų namų darbų, teko išgirsti?

Pradinukams tokių ypatingų namų darbų neskiriame. Retkarčiais tenka užbaigti, ko nespėja klasėje. Tai toks eilinis pasiteisinimas, jeigu nebaigia, – kad mamytės ar tėvelio nebuvo namuose. O kuriozinių, anekdotinių paaiškinimų, pavyzdžiui, kad šuo sudraskė sąsiuvinį, – neteko girdėti. Buvo vienas atvejis, kai mama, o ne vaikas atliko namų darbus. Ilgai su mažuoju kalbėjomės, bet šis neprisipažino. Tada pasikalbėjau su mama, ir ji pasakė, kad sąsiuvinyje pamatė, jog namų darbai neatlikti, tai ji ir atliko…

 

Už neatliktas užduotis taikote bausmes? Ar apskritai bausmė gali būti gera motyvacijos priemonė?

Bausmių netaikau. Esame susitarę: jei nepavyko atlikti šiandien – namų darbai būtinai atliekami rytoj. Juk kartais nutinka tikrai nenumatytų ir svarbių dalykų, dėl kurių vaikai neužbaigia tų darbelių namie. Mano ir mano mokinių santykis grindžiamas pasitikėjimu. Kartais matau, kad ryte atėję atsisėda į suolą ir tuos darbelius, kuriuos turėjo atlikti namuose, padaro klasėje. Vadinasi, vaikas jaučia atsakomybę, suvokia, kad darbas turi būti atliktas, o kada ir kur – ne taip ir svarbu. Be to, bausmės vaikų tikrai nemotyvuoja. Su vaiku reikia kalbėtis, paaiškinti jam, ugdyti atsakomybę, o ne bausti. Nemanau, kad bausmė gali būti naudinga ar motyvuojanti.

 

O Jums vaikystėje ar tekdavo aiškintis dėl neatliktų namų darbų?

Ne, buvau stropi mokinė. Kiek pamenu, visad namų darbus atlikdavau. Žinojau, kad mano pareiga yra mokytis.

 

Sakėte, kad mokytoja tapote iš pašaukimo ir kad pašaukimas labai svarbu. Jūsų nuomone, šį darbą galima dirbti nejaučiant pašaukimo?

Jeigu mokytojaujama be pašaukimo, o tik atbūnant darbo valandas ir uždirbant pinigų, manau, taip galima padaryti žalos ir sau, ir mokiniui. Kiekvienas darbas turi būti mylimas, o mokytojavimas – ypatingai. Tikras mokytojas neskaičiuoja nei savo laiko, nei dirbant praleistų valandų. Jei mokytojas dirba ne iš pašaukimo, vaikas labai greitai tai supranta ir nejaučia motyvacijos mokytis. Aš jau esu užauginusi dukras, tad darbui ir savo pirmokėliams galiu atiduoti visą save. Džiaugiuosi, kad laikui bėgant pašaukimas neišblėso, kad išliko viduje, pasąmonėje, kad vis dar myliu savo darbą. Iš tiesų neįsivaizduoju, kaip galima dirbti mokykloje nejaučiant pašaukimo.

 

Išleidote jau ne vieną moksleivių kartą. Kokie jausmai ir emocijos apima, kai po ketverių metų tenka atsisveikinti?

Atsisveikinti labai liūdna. Sunku tai išsakyti žodžiais. Štai ir dabar kalbamės, prisimenu ketvirtokus, kuriuos, atrodo, dar visai neseniai išleidau, ir apima liūdesys. Žinoma, vaikus, jų tėvelius, pamokas, bendras patirtis prisimenu su džiaugsmu. Kaskart atėjus naujiems vaikams kyla klausimai, kokie tie vaikai bus, kaip mums seksis kartu. Ir per ketverius metus užsimezga artimas ryšys, vaikai tampa svarbia gyvenimo dalimi. Kaip jau sakiau, tai ne tik darbas. O kai kas nors tampa svarbus, atsisveikinti, savaime suprantama, būna sunku.

 

Kaip keičiasi vaikas nuo jam pirmos rugsėjo pirmosios iki tos dienos, kai baigia ketvirtą klasę?

Pasikeičia tikrai labai stipriai: paauga ne tik ūgiu, bet ir suvokimu, sąmoningumu. Formuojasi charakteris. Į pirmą klasę vaikas ateina toks mažytis, šiltas, jam patinka prisiglausti, apkabinti. Ketvirtoje klasėje vaikas ima atsiskleisti. Kartais pavartau senus sąsiuvinius, sklaidau nuotraukas ir stebiuosi, kaip jie per tuos ketverius metus užauga. Tada spėlioju, kokiomis asmenybėmis taps ateityje.

 

Kaip nuo to laiko, kai dar pati buvote moksleivė, iki šių dienų pakito mokykla?

Permainų ir pokyčių įvyko tikrai labai daug. Esminiai – atsirado daugiau laisvės. Pamenu, kai pati buvau moksleivė, pamokos būdavo net ganėtinai monotoniškos – visą laiką toje pačioje aplinkoje, trūko žaidimų. Gal net jausdavome pagarbią baimę, kad gausime prastą pažymį. Dabar vaikai nesibaimina atsiskaitymų, atsiskaitymas jiems kaip dar vienas žaidimas. Žinoma, tai nereiškia, kad jie nejaučia atsakomybės. Bet, manau, šių dienų karta į mokyklą eina džiaugsmingai. Mokykla pasikeitė ir dėl galimybių perteikti žinias, atsirado įvairių kompiuterinių technologijų. O mūsų laikais būdavo tik vadovėliai, enciklopedijos ir pratybų sąsiuviniai. Ir mokytojai dabar turi daugiau laisvės. Šiuolaikinė mokykla tikrai labai pasikeitusi ir pažangi.

 

O kaip vertinate šiuolaikinę švietimo sistemą? Galbūt įžvelgiate sričių, kurioms reikėtų esminių pokyčių?

Kartais susimąstau, kad žmonės per dažnai ir per daug koneveikia švietimo sistemą. Nemanau, kad reikėtų ją gretinti su užsienio šalių sistemomis. Juk mes vadovaujamės savo patirtimi, savo tradicijomis, ir taikome tai geriausiai, kaip galime. Iššūkių, žinoma, kyla, bet, manau, visi rūpinasi vaikais, jų gerove, o tai ir yra svarbiausia.

 

Gyvename labai sudėtingu laikotarpiu, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių tenka mokyti ir mokytis nuotoliniu būdu. Ar, kad mokymosi procesas būtų visapusis, tarp mokinio ir mokytojo turi būti natūralus kontaktas? Kokia Jūsų nuomonė?

Pirmojo karantino metu dėsčiau ketvirtokams. Džiaugiuosi, kad jie jau paūgėję, sąmoningi, moka naudotis kompiuterinėmis technologijomis – tai palengvino mokymąsi mokytis nuotoliniu būdu. Žinoma, pradžioje buvo nerimo – ir vaikams, ir tėveliams, ir man, nes ir pati turėjau išmokti dirbti naujoje aplinkoje. Bet, kai įsivažiavome, viskas sekėsi tiesiog puikiai. Vaikai tikrai atsakingai mokėsi, atlikdavo užduotis. Ir tėveliai labai padėjo ir prisidėjo. Štai taip ir užbaigėme tas keturias klases. Susitikome tik trumpai pamokėlei išleistuvių dieną. Stebiuosi, bet ketvirtokai penktą klasę pradėjo tikrai puikiai pasirengę, mokymasis nuotoliniu būdu nepadarė neigiamos įtakos. Tačiau jei nuotolinėmis ryšio priemonėmis tektų mokyti pirmokėlius, būtų labai sudėtinga. Kol kas neįsivaizduoju, kaip vaikas galėtų išmokti rašyti raidę ar perskaityti žodį, kai mokytojo nėra šalia. Be to, nuotoliniu būdu neužmegsi nuoširdaus ryšio su vaiku. Juk vaikui reikia, kad mokytojas būtų šalia, prieitų, padėtų. Su ketvirtokais tas ryšys jau buvo užsimezgęs, tad ir didelių problemų nekilo, bet su pačiais mažiausiais būtų labai sudėtinga – tikras iššūkis.

 

Ko norėtumėte palinkėti sau kaip mokytojai?

Sveikatos. Dirbsiu mokykloje, kol leis sveikata. Juk savaime suprantama, kad turėdamas sveikatos problemų žmogus negali susitelkti ir dirbti, jaučiasi prastai ne tik fiziškai, bet ir emociškai, o jei mokytojas jaučiasi prastai, prastai jausis ir mokiniai. Taigi, sveikatos. Ir, be abejo, neprarasti kūrybiškumo ir pozityvumo.

 

Dėkoju už pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.