Sutrikusios klausos vaikų klausos lavinimo ir kalbos ugdymo svarba ankstyvajame amžiuje

Lietuvoje nuo 2014 metų sausio 1 d. pradėta vykdyti visuotinė naujagimių klausos patikra (otoakustinė emisija). Jos tikslas – kuo anksčiau nustatyti naujagimius su įgimtu klausos sutrikimu ir jiems padėti. Didžiosios daugumos naujagimių klausa normali, tačiau vienas–trys vaikai iš tūkstančio gimsta turėdami klausos sutrikimą. Kai nustatoma diagnozė, svarbu kuo anksčiau parinkti ir pritaikyti priemones, kurios kompensuoja klausos sutrikimą. Tai atlikti pageidautina iki vaikui sukanka 6 mėnesiai. Klausos protezavimo priemonės parenkamos ir programuojamos remiantis individualia vaiko audiograma. Todėl svarbu kuo anksčiau mažylį išmokyti įsiklausyti į garsus.

Surdopedagogas yra specialistas, kuris moko vaiko tėvus, kaip savo vaiką mokyti klausytis, mąstyti ir kalbėti. Jis paaiškina tėvams: ką, kodėl ir kaip reikia daryti, bei atlieka tai kartu su tėvais, suteikdamas jiems galimybę atlikti veiklas su vaiku savarankiškai. Pirmojo klausos lavinimo etapo metu logopedas papildo surdopedagogo darbą, bet šis specialistas negali jo pakeisti. Šiuo etapu svarbiausia – lavinti vaiko klausos (girdimojo suvokimo) įgūdžius, ne tik formuoti taisyklingą garsų tarimą.

Taigi, atlikus vaiko klausos tyrimą, jei nustatomas klausos sutrikimas, siūloma pradėti nešioti individualius klausos aparatus. Jie stiprina girdimus garsus. Jei klausos aparatai neduoda reikiamų rezultatų, t. y. vaikas nereaguoja į aplinkos garsus, žmonių kalbą, jo kalboje neatsiranda naujų garsų, tuomet siūloma kochlearinė implantacija. Kochlearinis implantas veikia kitaip nei klausos aparatas. Klausos aparatai sustiprina garsą, o kochleariniai implantai garsą sukuria. Tačiau kochlearinis implantas tampa naudingas tik tuomet, kai kochlearinio implanto naudotojas išmoksta klausytis. Mažiems (ar neugdytiems) vaikams darant audiogramą, stebimos nevalingos reakcijos į garsą (mirksėjimas, krūpčiojimas, galvos pasukimas). Surdopedagogo ir tėvų užduotis – paruošti vaiką sąmoningam „žaislinės“ audiogramos atlikimui. Jos metu vaikas, išgirdęs garsą, turi atlikti veiksmą: uždėti piramidės žiedą, įmesti kaladėlę į kibirėlį ir pan. Tai svarbu, nes kiekvienas vaikas ateityje daug kartų turės atlikti audiogramas.

Kol vaikas nesugeba pasakyti girdi ar ne, būtina išmokyti jį pranešti apie tai tam tikru veiksmu. Svarbu išmokyti vaiką atlikti „Lingo testą“. Šis testas apima šešis skirtingų dažnių – A, U, I, Š, S, M – kalbinius garsus. Testu patikrinama ar vaikas atpažįsta skirtingų dažnių garsus, ar gerai veikia kochlearinis implantas arba klausos aparatas. Tai atlikti vaiką reikėtų pradėti mokyti nuo pusantrų metų. Uždėjus klausos aparatus svarbu stebėti vaiką: ar pasikeičia jo elgesys, ar reaguoja į aplinkos garsus, į kalbą, į intonaciją, ar vaikas mėgina „eksperimentuoti“ garsais / balsu.

Vaikas, turintis klausos sutrikimą turi pereiti tokius pat klausos ir kalbos vystymosi etapus, kaip ir girdintis vaikas. Svarbiausias sutrikusios klausos vaiko ugdymo(si) tikslas: ne tik klausos ir kalbos, bet ir jo bendravimo su aplinkiniais žmonėmis, mąstymo ir gebėjimo išreikšti emocijas lavinimas. Siekiant ugdyti vaikų, turinčių klausos sutrikimų, gebėjimą vartoti kalbą, kaip pažinimo ir bendravimo priemonę, būtina:

• formuoti komunikavimo įgūdžius, t. y. ugdyti gebėjimą bendrauti su žmonėmis, naudojant jam prieinamus bendravimo būdus;
• išugdyti poreikį reaguoti į aplinkos garsus ir kalbą, t. y. skatinti nustatyti, skirti, pažinti įvairius nekalbinius ir kalbinius garsus, lavinti vaiko atmintį;
• formuoti kalbos sistemos komponentus, t. y. semantiką, fonetiką, morfologiją, sintaksę ir pragmatiką;
• mokyti sakytinės kalbos, t. y. skatinti perteikti mintis žodžiu;
• vartoti kalbą, kaip bendravimo priemonę.

Keturi pagrindiniai klausymosi modeliai, kuriais vadovaujamasi klausos lavinimo (re)abilitacijos metu: nustatymas, diskriminacija, identifikacija, supratimas.

Nustatymas – gebėjimas reaguoti į garso buvimą ar nebuvimą.

Diskriminacija – sugebėjimas suvokti skirtumus ir panašumus tarp dviejų ar daugiau kalbos stimulų.

Identifikacija – sugebėjimas identifikuoti išgirstą kalbinį stimulą jį parodant (parodant objektą, iš kurio jis sklinda), pakartojant arba užrašant.

Supratimas – gebėjimas suvokti kalbos prasmę atsakant į klausimus, perfrazuojant arba dalyvaujant pokalbyje.

Labai svarbu kaupti vaiko pasyvųjį žodyną. Svarbu, kad tai būtų daroma ne vien tik veiklų su surdopedagogu metu, bet ir įprastoje namų aplinkoje. Vaiko žodyno kaupimas pradedamas nuo pasyvaus žodyno, kuris ima formuotis nuo pat gimimo. Todėl tėvams rekomenduojama komentuoti viską, kas vyksta vaiko aplinkoje, nes natūralaus bendravimo nepakeis nei televizorius, nei kompiuteris.

Sutrikusios klausos vaikų tėvams rekomenduojama skaityti atžaloms knygeles, parinkti jas pagal vaikų amžių ir gebėjimus: rodyti paveikslėlius, klausti, kas juose pavaizduota, raginti parodyti atskirus daiktus ar veikėjus, užduoti klausimų pagal siužetą, skatinti pratęsti pasakojimą savarankiškai. Knygų skaitymas lavina vaiko intelektinius, emocinius, socialinius, pažinimo, komunikavimo gebėjimus. Taip pat labai naudinga vaidinti (inscenizuoti) pasakas, kurios patinka vaikui ir tinka pagal jo amžių. Pasakų vaidinimai skatina dialogą ir kūrybinę veiklą, plečia mažojo žodyną. Tokia veikla padeda vaikui susikaupti ir išlaikyti dėmesį, lavina atmintį.

Būna, kad vaikai, kuriems implantacijos operacija atlikta iki dvejų metų, nepakankamai aiškiai kalba: sukeičia žodžių skiemenis, netaisyklingai taria fonemas (nors izoliuotai žodžiuose jas taria taisyklingai). Todėl svarbu, dar iki mokyklos išmokyti savo atžalą skaityti. Tačiau šis sutrikimas (verbalinė dispraksija) būdingasnis vaikams, kuriems atlikta implantavimo operacija. Skaitydamas vaikas išmoksta taisyklingai, aiškiai tarti žodžius, lavėja jo gebėjimai sklandžiai kalbėti, turtėja žodynas. Taip pat būtina skirti dėmesio atminties lavinimui. Vaikui atmintis – pagrindinis pasaulio pažinimo ir jo priėmimo būdas. Atmintį reikia lavinti įvairiais pratimais, žaidimais, mokant eilėraščių.

Jeigu vaikas auga dvikalbėje šeimoje, svarbu pasirinkti vieną kalbą, kuria jis kalbės(is) darželyje ir surdopedagogo pratybų metu. Tėvai privalo žinoti, kad vaikas, išmokęs gimtąją kalbą, turi visas galimybes išmokti bei gebėti susikalbėti ir kitomis kalbomis.

Reabilitacijos sėkmė priklauso nuo šių faktorių:

• ar vaikas nuolat nešioja klausos aparatus, ar kochlearinio implanto procesorių;
• ar jie tinkamai sureguliuoti;
• ar sudarytos geros girdėjimo sąlygos, nes vaikams su klausos aparatais ir kochleariniais implantais sunku mokytis klausytis ir išskirti garsus triukšmingoje aplinkoje;
• ar vaikui suteikiama galimybė išgirsti kuo daugiau nekalbinių ir kalbinių garsų;
• ar modeliuojamos situacijos, kai vaikui suteikiama galimybė bendrauti su suaugusiuoju, vaikui su vaiku, suaugusiajam su grupe vaikų;
• ar suaugusieji skatina vaiką kaupti jo amžių atitinkantį aktyvųjį ir pasyvųjį žodyną.

Rezultatų gali pasiekti visi vaikai, turintys klausos sutrikimų, kurie naudojasi kochleariniais implantais arba klausos aparatais. Vaikų, kurie pradėjo naudotis kompensacinėmis priemonėmis vyresniame amžiuje, reabilitacija vyksta lėčiau. Tėvų pareiga – lavinti vaiko klausą, remiantis surdopedagogo ir kitų specialistų rekomendacijomis.

Kuo anksčiau vaikui, turinčiam klausos sutrikimą, bei jo šeimai suteikiama pagalba, tuo geriau ne tik vaiko kalbos, bet ir bendrai jo raidai. Pagalbą teikia surdopedagogas, logopedas, arba surdopedagogas ir logopedas, bei kiti specialistai.

Siekiant suteikti praktinių žinių bei įgūdžių logopedams ir specialiesiems pedagogams 2020 m. spalio 28 dieną vyko mokymai vykdant Nacionalinės švietimo agentūros projekto „Įtraukiojo ugdymo galimybių plėtra, I etapas“ (09.2.2-ESFA-V-707-03-0001) veiklas. Susiklosčius nepalankiai epidemiologinei situacijai dėl Covid-19, mokymai pirmą kartą surengti nuotoliniu būdu. Mokymų tikslas – supažindinti Lietuvos logopedus, specialiuosius pedagogus su metodais, taikomais dirbant su vaikais, turinčiais klausos sutrikimų.

Mokymų metu surdopedagogės aptarė jau minėtus klausimus, dalijosi darbo patirtimi, parodė daug filmuotos medžiagos. Jos akcentavo, kad kai vaikui, turinčiam klausos sutrikimą (ir jo šeimai), kuo anksčiau suteikiama pagalba, tuo geriau ne tik vaiko kalbos, bet ir bendrai jo raidai. Savo pranešimuose lektorės apžvelgė vaikų, turinčių klausos sutrikimų, ugdymo metodus nuo pačių mažiausių iki mokyklinio amžiaus, o taip pat vaikų, turinčių kompleksinių negalių, ugdymo ypatumus.

Surdopedagogės papasakojo apie savo veiklos būdus ir formas, apie klausos lavinimo ir klausos ugdymo metodus, pasyviojo ir aktyviojo žodyno formavimą, atminties ir mąstymo lavinimą.

Kadangi mokymai sulaukė išskirtinio dėmesio, planuojama juos kartoti, atsižvelgus į pagalbos mokiniui specialistų poreikius.

+15

-2