Suskaičiavo, kiek kainuos išleisti vaiką į mokyklą: pasiruošimą paverskite finansinio raštingumo pamoka

Silvija Kuprionytė

Jei vaikams mokyklinių prekių įsigijimas simbolizuoja besibaigiančią nerūpestingą vasarą, tėvai neretai suka galvas, kiek teks paploninti piniginę, įsigyjant mokiniams reikalingus mokymosi reikmenis. Ekspertai skaičiuoja, kad jie gali atsieiti ir kelis šimtus eurų, tačiau pastebi, kad netrūksta ir galimybių sutaupyti. Jie siūlo dalį atsakomybės už jų įsigijimą patikėti patiems vaikams – taip jie sužinos skirtumą tarp norų ir būtinybės, o pasiruošimas mokyklai atstos svarbią finansinio raštingumo pamoką.

 

Baigiantis vasaros atostogoms, tėvai ima skaičiuoti lėšas būtiniausioms vaikų mokymosi priemonėms. Anot „Swedbank“ Finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės, brangiausiai kainuoja aprūpinti pirmoką, o vėliau dalis daiktų gali būti naudojami ir kitais mokslo metais.

„Mūsų skaičiavimais, vieno pirmoko pasirengimas kainuoja 250 Eur – į šią sumą įtraukiame uniformą, kuprinę, rašymo priemones, piešimo reikmenis, sportinę aprangą. Žinoma, tėvai gali rinktis ir pigesnes, ir ženkliai brangesnes prekes. Įprastai, kanceliarinės prekės sudaro ketvirtį krepšelio vertės, pratybos – dar penktadalį, o brangiausiai kainuoja apranga“, – pasakoja ekspertė.

 

Docentė, matematikos mokytoja ekspertė dr. Vilija Dabrišienė sako, kad pasiruošti mokyklai ir sutaupyti padeda išsamus planavimas, į kurį būtina įtraukti ir vaikus.

„Prieš pradedant rudeninį apsipirkimą, reikėtų apibrėžti biudžetą ir sudaryti privalomų priemonių sąrašą. Tėvai turėtų planavimo procesą patikėti vaikams – tegul jie apžiūri prekybos centrų leidinius, domisi priemonių kainomis, skaičiuoja jas ir stebi, ar pavyksta išsitekti biudžeto rėmuose“, – pasakoja pedagogė.

Jei vaikai viršys sutartą sumą, tėvai turėtų pasikalbėti, kokių prekių reikėtų atsisakyti, paaiškinti apie kainos ir kokybės santykį. Mokiniai geriau suvoks skirtumą tarp norų ir poreikių, o savo pirkinius planuos atsakingiau.

Kišenpinigiai – balansas tarp išlaidų ir taupymo

 

Neseniai finansinio raštingumo leidinį „Finansinis raštingumas. Užduotys 5–6 klasei“ drauge su pažangių ugdymo sprendimų kūrėja „Šviesa“ išleidusi V. Dabrišienė įsitikinusi, kad gebėjimas atsakingai valdyti savo lėšas – ne teorinis, o praktinis įgūdis. Nors mokyklose atsakingo asmeninių finansų valdymo pradeda mokyti tik dabar, svarbiausi įpročiai formuojami šeimoje – vaikas mokosi stebėdamas tėvų elgesį su pinigais.

 

„Nepaisant augančios gyvenimo kokybės, gyvenime nuolat turime skaičiuoti, vertinti savo galimybes ir tinkamai paskirstyti lėšas. Visgi matematika laikoma abstrakčiu ir nepraktišku mokslu, o apie finansus dažniausiai kalbama teigiant ir aiškinant. Nusprendžiau apie tai kalbėti iš praktinės perspektyvos, nes manau, kad gebėjimas tinkamai valdyti savo lėšas padės suvokti ir matematikos naudą“, – įsitikinusi leidinio autorė.

J. Cvilikienė pastebi, kad mokinys išmoksta tinkamai disponuoti pinigais tada, kai laisvę papildo atsakomybė. Geriausia ją ugdyti skiriant mokiniui reguliarių asmeninių lėšų – kišenpinigių.

„Swedbank“ tyrimų duomenimis, paprastai 5–8 klasių vaikams tėvai skiria 5–7 Eur per savaitę, tačiau net 70 proc. jų kišenpinigius išleidžia užkandžiams, dar 39 proc. pažymi perkantys internetinius žaidimus. Tėvai gali rinktis du kelius – kontroliuoti ir nustatyti taisykles, kaip leidžiami pinigai, arba patikėti vaikui visišką atsakomybę. Pastaruoju atveju reikėtų išlikti griežtiems – jei vaikas gautus kišenpinigius per kelias dienas išleidžia pramogoms, papildomų lėšų duoti nereikėtų“, – tikina „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.

 

Tiek ji, tiek V. Dabrišienė taupymą vertina dviprasmiškai. Svarbu ne tik mokėti atidėti lėšų didesniems pirkiniams, bet ir tinkamai juos leisti.

„Į kišenpinigius reikėtų žiūrėti kaip į asmeninį vaiko biudžetą, kuriame dalis lėšų skiriama išlaidoms, dalis – taupymui. Matyti juos tik kaip išlaidų šaltinį ar taupyklę – netikslinga. Reikėtų laikytis šių taisyklių: kišenpinigius skirti reguliariai, nekeisti jų sumos, bet vaikui augant ją didinti kaip ir laiko intervalą. Tėvai turėtų sekti, kaip atžalai sekasi taupyti, ir spręsti kylančias problemas. Geriausias būdas tai daryti – kalbėtis. Su vaiku reikėtų aptarti, kaip jis planuoja paskirstyti kišenpinigius, ir pamokyti jį naudotis įvairiomis biudžeto planavimo programėlėmis. Kartais reikėtų su vaiku įvertinti rezultatus: kam išleisti pinigai, kaip pavyko mažinti spontaniškas išlaidas, kiek lėšų sutaupyta“, – pataria specialistė.

Tėvai neturėtų pildyti visų vaiko svajonių

 

Nors jauni žmonės finansiškai raštingesni už vyresnes kartas, ne visi tėvai savo patirtį perduoda vaikams. Tinkamas pavyzdys itin svarbus formuojant atsakingo elgesio su pinigais įpročius, todėl vaiką reikėtų įtraukti į bendrų šeimos finansinių klausimų sprendimą.

„Nemokantys tvarkyti asmeninių finansų vaikai ilgainiui ims atsilikti nuo bendraamžių, turinčių finansinio raštingumo pagrindus. Todėl tėveliai turėtų šviestis ir žinias perduoti vaikams, pavyzdžiui, kartu planuojant didelius šeimos pirkinius. Labiausiai pasiteisinęs būdas – ieškoti ne galutinių atsakymų, bet kelti klausimus „kaip?“ ir „kodėl?“ – tai padeda apgalvoti kiekvieną pirkinį, geriau suprasti savo ekonominę elgseną“, – sako V. Dabrišienė.

 

Ji pabrėžia, kad tėvai neturėtų pulti pildyti visų vaiko užgaidų ir svajonių. Anot jos, trūkumas moko tinkamai elgtis su pinigais, išsikelti tikslus ir jų siekti. Svarbu, kad vaikas turėtų finansinių tikslų – tai gali būti ne tik asmeniniai norai, bet ir prisidėjimas prie šeimos pirkinių. Specialistė įsitikinusi, jog nepildydami visų vaiko įgeidžių, neskriaudžiame jo – tik sudarome galimybę daugiau pasiekti savarankiškai ir mėgautis pergalės džiaugsmu.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.