Su ukrainiečiais dirbanti jauna mokytoja: „Stovėjau prieš juos ir neturėjau ką pasakyti“

Neringa Ašmenaitė, vos gavusi pedagogo kvalifikaciją Vilniaus universitete, dirbti Kaišiadorių r. Žiežmarių mokykloje pradėjo nuo šių metų rugsėjo. Tuo pat metu jai skirta mokyti ir du ukrainiečius vaikus, kurie į miestelį su šeima atvyko gyventi praėjusių metų vasarą. Mokytoja neslepia: pradžia buvo labai sunki, trūko darbo patirties apskritai, o mokyti lietuvių kalbos užsieniečius vaikus pasirodė ypač sudėtinga.

Naujovė – visai mokyklai

 

„Buvo įsteigta išlyginamoji klasė, kurioje mokėsi septintokas ir devintokė. Kadangi turėjau mažai pamokų, mokyti pakvietė mane. Nemoku nei rusų, nei ukrainiečių kalbų, o ukrainiečiai vaikai tuo metu mokėjo tik šiek tiek anglų ir keletą jau išmoktų lietuviškų frazių. Užsieniečiai buvo naujovė ir mokyklai – tiesa, iki šiol gimnazijoje mokėsi iš Airijos, Didžiosios Britanijos sugrįžusių lietuvių vaikai, bet tai – visai kas kita, jie šeimose daugiau ar mažiau kalbėjo lietuviškai. Ukrainiečiai vaikai buvo pirmieji, atvykę iš kitokios švietimo sistemos, o išlyginamoji klasė, kurioje pradėjau dirbti, buvo pirmoji gimnazijoje“, – sako mokytoja.

 

Iš pradžių ukrainiečiams išlyginamojoje klasėje skirta 16 savaitinių lietuvių kalbos pamokų, jie taip pat šiek tiek mokėsi kitų dalykų, lankė technologijų, kūno kultūros pamokas – tokias, kur mokėti kalbą nėra labai svarbu. „Buvau visai „šviežia“ mokytoja, neturėjau ne tik darbo patirties su kitos tautybės vaikais, bet ir jokios apskritai, nebuvau įsiliejusi į mokyklos kolektyvą, bendrą tvarką. Vienu metu norėjosi ir verkti, ir juoktis. Atėjusi į klasę, rusiškai mokėjau tik pasisveikinti ir prisistatyti, taigi galėjau vaikams pasiūlyti tik šypseną ir daug gerų norų. Prieš pirmąją pamoką kartu su pavaduotoja Ramune pirmiausia kreipėmės į Vilniaus lietuvių namus. Ten dirbanti mokytoja Gabrielė nuramino – jos klasėse būdavo įvairių tautybių vaikų, visi kalbėjo skirtingomis kalbomis, tačiau net ir tokioje situacijoje pavykdavo išmokti lietuvių kalbą. Taip pat gavau nuorodas, kur galima rasti reikiamos medžiagos internete, informacijos, kokius vadovėlius naudoti, taip atsirado daugiau žemės po kojomis. Sužinojau, kad įprastai išlyginamojoje klasėje būna iki 15 vaikų, mūsiškėje buvo vos du – taip trise ir pradėjome savo kelionę“, – pasakoja Neringa.

 

Jaunos mokytojos darbas su vaikais prasidėjo nuo santykių kūrimo: „Nebijojau parodyti, kad ne tik jie nemoka – nemoku ir aš. Taip pamažu mūsų baimės sklaidėsi, atsirado daugiau supratimo, aiškumo. Sunkiausia buvo tai, kad iš pradžių labai daug mėčiausi, buvo sunku pasirinkti, iš kokių vadovėlių, pratybų mokytis, nežinojau, koks mokinių žinių lygis apskritai. Pamažu nusiraminau, apsistojau prie vieno vadovėlio ir pratybų. Tiesa, tas vadovėlis skirtas 7–12 ar jaunesniems vaikams, su paveikslėliais, vaikišku užduočių pateikimu, o mokyti teko paauglius, todėl susiradusi įsigijau ir tuo metu vieną naujausių studentams skirtų vadovėlių – kartu mokėmės ir iš jo.“

 

Neringa sako niekada nevertusi mokinių skubėti, nevertinusi jų pažymiais, nevarginusi atsiskaitymais: „Visai nesąmoningai, bet mėgstamiausia mano frazė buvo: „Tiesiog pabandykime!“ Tai ir bandėme. Daug kalbėjomės, skaitėme, pradėjome nuo primityvių ir labai trumpų tekstų, dialogų, kuriuos nesudėtinga suprasti iš raktinių žodžių, susidaryti nuomonę, apie ką kalbama. Mačiau, kad mokinius lydi labai stipri baimė pradėti kalbėti, baimė suklysti, taigi į priekį ėjome pamažu.“

Stengėsi rasti naujų būdų ir metodų

 

Per pamokas mokytoja naudojo žaidybinius elementus, judesį, vaidybą, įtraukė įvairius stalo žaidimus. „Įsivaizduokite, kad jums reikia penkias valandas mokytis tik lietuvių kalbos ir tik naudojant vadovėlį ar pratybas – būtų nuobodu, nesinorėtų tęsti, todėl tekdavo ieškoti įdomesnių mokymosi būdų, juk žaidžiant vaikus daug lengviau prakalbinti. Pavyzdžiui, panaudojau mažas, ant pirštų užmaunamas lėlytes. Kalbėti vaikams apie save yra sunku, o kai užsimauni ant piršto lėlytę ir kalbi jos vardu, įvyksta savotiška magija, atsakomybė už galimas klaidas tarsi perkeliama žaislui. Taip pat žaidėme „Uno“ žaidimą, sukūrėme jam naujas taisykles: dėdamas kortą, turi pasakyti skaičių ir spalvą. Naujų žodžių mokytis stengėmės per paveikslėlius, judesį, vaidybą, o ne iš vadovėlio. Rengdavome spektakliukus, inscenizavome pasaką „Trys paršiukai“. Iškarpiau paveikslėlius, perskaitėme tekstą, išmokome reikalingus žodžius“, – prisimena pedagogė.

 

Nuotraukos – iš N. Ašmenaitės archyvo

Jos teigimu, sunkiau sekėsi dorotis su lietuvių kalbos gramatika: „Lietuviams mokiniams nereikia ilgai mokytis tokio dalyko kaip, tarkime, giminė – jie supranta, kuris žodis vyriškosios, kuris – moteriškosios giminės. Užsieniečiams sunkiau suprasti, kodėl vieni žodžiai su galūne -is yra vyriškosios, kiti – moteriškosios giminės. Prie kiekvienos taisyklės tekdavo prirašyti daugybę išimčių – kartais ir pačiai atrodydavo, kad jos nesibaigia. Pastebėjau, kad vaikams lengviau mokytis daiktavardžių nei veiksmažodžių. Mokydama šiuos mokinius supratau: tai, kas mums atrodo paprasta ir akivaizdu, jiems reikia daugiau laiko suvokti ir priimti.“

Pasak Neringos, mokant užsieniečius vaikus, itin pasiteisino senoji animacija, filmukai, kuriuos vaikai namuose žiūrėjo ukrainiečių kalba – jiems buvo lengviau suprasti, kas vyksta, ir paprasčiau įsiminti lietuviškus žodžius. Ukrainiečiai vaikai domėjosi ir filmais, kurių Ukrainoje nematė, tokiais kaip „Mano mažasis ponis“ ar panašiai.

 

Po 16 valandų per savaitę lietuvių kalbos ukrainiečių vaikai mokėsi maždaug du mėnesius, dabar jiems jau skirtos šešios savaitinės valandos. „Iš tiesų dabar kartojame ir kartojame tai, ko mokėmės. Per laikotarpį nuo rugsėjo prabėgome kone visas socialines ir kultūrines temas, gramatiką. Sakau – „prabėgome“, nors iš tiesų darbas buvo lėtas ir sunkus. Koks jis sunkus, supratau tik pradėjusi dirbti – juk užsienio kalbos išmokti apskritai sudėtinga. Visada stengiausi drąsinti vaikus, ištardama bent keletą žodžių ar frazių ukrainietiškai – matau, kaip jas išgirdus sužimba vaikų akys. Jei pasakau neteisingai, vaikai mane pataiso, taip parodau, kad ir aš nebijau klysti, pasakyti kažką ne taip, tokiu būdu atsiranda dar didesnis tarpusavio pasitikėjimas“, – šypsosi Neringa.

 

Ji pasidžiaugia, kad ukrainiečiai vaikai jau pasiekė A1 kalbos mokėjimo lygį, tikisi, kad netrukus pasieks ir aukštesnį – A2. Šiuo metu jie sėkmingai mokosi ir kitų dalykų – per šį laiką kitų dalykų mokytojai prisitaikė, priprato dirbti, mokiniams taip pat lengviau suprasti, ko yra mokoma. Po pirmojo pusmečio ukrainiečių žinios jau vertinamos pažymiais.

Sunkiausia – karo Ukrainoje pradžia

 

Neringa sako puikiai prisimenanti vasario 24-ąją, kai prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą: „Ateinu į klasę, stoviu prieš mokinį ir jaučiu – neturiu ką jam pasakyti. Žinau, kad jo šeimos nariai, giminaičiai likę Ukrainoje, ant jų miestų krenta raketos, bombos… Tą dieną turėjome pakartoti kelis priešdėlius, bet koks priešdėlis, kai tavo šalyje – karas? Kažkaip tą dieną išbuvome, išgyvenome. Tada visai nejučiomis atėjo mintis, kad galime panaudoti savo žinias: kartu su mokiniu Aleksandru į ukrainiečių kalbą pradėjome versti lietuvių liaudies pasakas. Pasirinkome tas, kurias jau buvome skaitę: „Dangus griūva“ ir „Lapė ir sūris“. Kita mano mokinė tuo metu sirgo, tad darbo berniukas ėmėsi vienas.“

 

Išverstą tekstą mokytoja galvojo pateikti kaip užduočių lapus – savo vadovaujamo dramos būrelio narių paprašė, kad juos iliustruotų. „Vienas nupiešė lapę, kitas – sūrį ar dar kažką. Kai nusiunčiau piešinius savo draugui, jis paklausė: „O kur viršelis? Tu supranti, kad čia yra knyga?“ Taip kilo mintis už savo lėšas išleisti ukrainietišką knygelę 100 egzempliorių tiražu. Aleksandro išverstą tekstą sutiko koreguoti ukrainietiškų šaknų turinti mokytoja Vaiva, dirbanti Vilniuje. Išleistą knygelę išvežiojau rajone gyvenančioms ukrainiečių šeimoms. Mamos klausė: „Ar knyga – rusų kalba?“ Jų akys nušvisdavo sužinojus, kad knygelė – ukrainietiška.“

Mokytoja pasidžiaugia, kad nemažai gimnazijos pedagogų, kitų žmonių panoro knygelę nupirkti. Visus surinktus pinigus Neringa investavo į naują, jau dvikalbį, leidinį: šalia išverstų pasakų atsirado ir lietuviška versija bei dvikalbis pagrindinių pasakų žodžių žodynas. Antrasis leidimas pasklido po pabėgėlių registracijos centrus ir kitas vietas, kuriose apgyvendinti vaikai iš Ukrainos. „Dabar jau atsiranda daugiau ukrainietiškų knygelių, taip pat – ir PDF formatu. Tuo metu, kai parengėme savąją, buvo pirmosios karo dienos, jokios ukrainietiškos literatūros. Žinoma, šio darbo ėmėmės ne dėl dėmesio sau – skaudžioje situacijoje, karo neteisybės akivaizdoje visiems reikėjo daugiau ramybės ir vienybės. Pripažinsiu, esu labai jautri, todėl pagaliau galėjau ramiau miegoti“, – sako pašnekovė.

Integruotis nėra lengva

 

Žiežmarių gimnazija jau sulaukė ir iš karo pabėgusių ukrainiečių vaikų. „Išsyk supratau, kad šie mokiniai bus kitokie, jie uždaresni, kuklesni. Jau teko susipažinti ir šiek tiek kartu pasimokyti. Pradėjau nuo to paties – gerų norų ir šypsenos, tai moku geriausiai. Dar nesinori jų užkrauti gramatika ir žodynu. Taip, ilgiau būnant ir mokantis Lietuvoje to prireiks, bet kartu norisi tikėti, kad šie vaikai kuo greičiau galės sugrįžti namo, į Ukrainą. Matau, kaip jiems nedrąsu, nedrąsu ir man šalia jų – galiu tik įsivaizduoti, ką jiems teko patirti, ką jie jaučia“, – kalba mokytoja.

 

Paklausta, kaip anksčiau atvykusiems ukrainiečiams vaikams sekasi integruotis į bendruomenės, mokyklos gyvenimą, Neringa neslepia – būna visaip, mažai mokyklos vaikų moka rusų kalbą, kuri panašesnė į ukrainiečių nei lietuvių: „Mokyklos vaikai į naujus draugus reaguoja labai įvairiai. Savo auklėtinius, penktokus, visada raginu jiems padėti, kviečiamės ukrainiečius į bendras veiklas, užsiėmimus. Žinoma, visada norėtųsi, kad kiti vaikai priimtų ukrainiečius geriau, kad jie būtų draugai, mentoriai, bet pirmieji metai – šiokios tokios trinties metai“, – aiškina Neringa.

Ką darytų kitaip?

 

Pasak mokytojos, dirbant su kitakalbiais vaikais, reikia daug pasitikėjimo savimi, empatijos, noro padėti: „Nuo pradžių labai stengiausi suprasti, kokie tai žmonės, kuo jie gyvena – ar šoka, dainuoja, ar žaidžia žaidimus. Taip pat daug dėmesio kreipiau į vaikų savijautą – pamačiusi, kad kuris nors liūdnas, ašaroja, nenori dirbti, visada paklausdavau, kas yra. Bendravau ir su kitų klasių mokytojais, ukrainiečiams vaikams paruošiau lapus kitiems dalykams su lietuviškomis frazėmis, tokius kaip „Nesupratau, ar galite pakartoti? Kuris kabinetas? Koks namų darbas?“ ir pan. Primindavau dalykų mokytojams, kad su kitakalbiais reikia kalbėti lėtai, kuo paprastesniais žodžiais, formomis, geriausia – trumpai, aiškiai, kad vaikams būtų mažiau painiavos.“

 

Įvertinusi pirmojo pusmečio patirtį, Neringa sako, kad dabar jau dirbtų kiek kitaip: „Visų pirma, jausčiausi tvirtesnė, labiau pasitikinti savimi, dirbčiau kryptingiau, būčiau reiklesnė. Matydama, kad ukrainiečiams paaugliams ir taip sunku prisitaikyti, lanksčiai reaguodavau į papildomų užduočių atlikimą ar neatlikimą, patikėdavau tai mokinių savimonei. Dabar daugiau reikalaučiau, nebūtų nė dienos be namų darbų. Iš pradžių nenorėjau ukrainiečių vaikų išgąsdinti, nes mačiau, kad jiems nelengva.“

Jauna pedagogė sako nuoširdžiai besižavinti ukrainiečiais: „Mūsiškiai daug ko iš jų galėtų pasimokyti. Vos nuskambėjus skambučiui, šie mokiniai pasideda išmaniuosius telefonus, iškart visą dėmesį skiria pamokai, imasi darbo, stengiasi, dirba nuoširdžiai. Mokytojas jiems yra autoritetas. Na, bent man taip su jais pasisekė! Noriu tikėti, kad iki dvyliktos klasės, kai reikės laikyti valstybinius egzaminus, jų lietuvių kalbos žinios nesiskirs nuo kitų klasės vaikų.“

 

Neringa džiaugiasi, kad jai pavyko rasti raktą į ukrainiečių paauglių širdis – jie nebijo ateiti į pamokas net ir žinodami, kad bus labai sunku: „Daug išmokau iš ukrainiečių vaikų, jie pakeitė mano požiūrį ne tik į mokymą, lietuvių kalbą, bet ir į valstybę, kuri lig šiol tebuvo viena iš daugelio žemėlapyje. Tai vienas drąsiausių ir vertingiausių iššūkių“, – patirtį apibendrina mokytoja.