„Stengiuosi, kad mano pamokose mokiniai gyventų ir būtų savimi“

Dovilė Šileikytė

Jolita Stapurevičiūtė – Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) inžinerijos licėjaus inžinerijos mokytoja metodininkė ir Vilniaus „Minties“ gimnazijos technologijų mokytoja metodininkė. Pernai ji tapo inovatyviausia menų ir technologijų mokytoja. Technologijos – ne matematika ar kalba, o itin praktinė disciplina, tad kaip pedagogei sekasi ugdyti mokinių kūrybiškumą, kaip šio dalyko pamokas karantino metu pavyko vesti nuotoliniu būdu? Apie visa tai ir pasikalbėjome.

 

Kokie jausmai užplūdo, kai sužinojote, kad tapote viena iš inovatyviausių mokytojų?

Tapus inovatyviausia 2021 m. menų ir technologijų mokytoja, žinoma, užplūdo labai didelis džiaugsmas, o kartu ir vidinė ramybė bei pasitikėjimas savimi, taip pat stiprus dėkingumas. Ši nominacija ir laimėjimas man tapo svariu patvirtinimu, kad tai, ką darau, darau tinkamai ir neatsilieku nuo šiandienos aktualijų. Natūralu, kad po visų emocijų stabtelėjau ir viską dar kartą apmąsčiau, tada dar labiau įsitikinau, kad, jei ne patys artimiausi žmonės šeimoje ir bendražygiai profesiniame kelyje, viso to, ką ir kaip darau, taip viena nepadaryčiau ir nebūčiau pasiekusi tokio įvertinimo. Todėl kiekvienam, kas mane įkvėpė, mokė, palaikė, kiekvienam, kas bendradarbiavo, nuoširdžiai padėkojau (taip pat ir mokiniams) už indėlį į mano pasiekimus ir gautą įvertinimą, už plačiai išsiskleidusius sparnus.

 

Kas lėmė Jūsų profesijos pasirinkimą?

Dar būdama ikimokyklinio amžiaus žinojau, kad Vilniuje, dešiniajame Neries krante, stovi universiteto pastatai (tuo metu tai buvo Vilniaus pedagoginis universitetas). Kaskart važiuojant pro šalį patikindavau savo tėvelius, kad tai bus MANO universitetas… Baigus mokyklą taip ir nutiko. Technologijų edukologijos (tuo metu Buities kultūros) studijas rinkausi, nes nuo mažens patiko įvairūs kūrybiniai darbai, buvau labai imli ir kruopšti kurdama įvairius rankdarbius, itin mėgau „darbų“ pamoką, studijų programoje taip pat buvo daug kitokių mokomųjų dalykų, kurie mokykloje ir patiko, ir sekėsi. Turėjau puikių mokytojų mokykloje, tad ir mintis, kad galiu tapti jų sekėja ir kolege, buvo patraukli. Dar studijuodama gavau pasiūlymą vesti floristikos būrelį, sutikau, nes buvo smalsu išmėginti mokyti mokinius to, ką išmokstu pati, o baigusi studijas ir gavusi darbo pasiūlymą mokytojos pareigoms, net nedvejojau, nes man mokytojo darbas visada atrodė turintis didelę prasmę, naudą, nors gal tada dar ir nesupratau, kiek pastangų į tą prasmės kūrimą reikia investuoti…

 

Kokias naujoves taikote dirbdama pedagoginį darbą? Kaip manote, kodėl ir kiek jos svarbios šiuolaikinėje mokykloje?

Visų pirma, stengiuosi, kad mano pamokose mokiniai gyventų ir būtų savimi. Visada dirbu jausdama širdimi, reaguoju į mokinių nuotaikas, visas galimas situacijas, tvyrančią atmosferą.

Dirbdama taikau įvairius metodus. Ieškau naujovių, nes taip ir man pačiai įdomiau. Nebijau klysti, ir suklydusi pripažinti klaidų mokiniams. Tai padeda mokinius motyvuoti, leidžia jiems suprasti, kad svarbu pasinaudoti galimybe klaidą išanalizuoti ir išmokus pamoką jos nekartoti.

Mėgstu taikyti įvairių žaidimų metodus. Taip lengviau prisijaukinti mokinius, su jais susidraugauti. Didžiausia naujovė mano pedagoginiame darbe yra atsivėrusi galimybė naudoti šiuolaikišką skaitmenizuotą įrangą pamokose – lazerines stakles, trimačius spausdintuvus, pjaustykles, taip pat pasitelkti ir naujos kartos įrankius, tokius kaip 3D pieštukai, modulinės staklės, ir turėti galimybę klasėje naudoti nešiojamuosius ar planšetinius kompiuterius, kuriuos naudodami mokiniai gali ne tik susikurti brėžinius ar maketus konstrukcinių medžiagų ir elektronikos pamokose, naudotis atvirojo kodo programomis, bet ir ieškoti naujausios jiems aktualios informacijos, kuri leidžia praplėsti pasaulėžiūrą.

 

Papasakokite apie savo įgyvendintus projektus ir vedamas popamokines veiklas.

Man darbas su mokiniais niekada nesibaigia su paskutinės pamokos skambučiu. Darbą mokykloje pradėjau nuo popamokinių veiklų, visada esu aktyvi organizuodama neformalųjį mokinių ugdymą. Pradžioje vedžiau floristikos būrelį, vėliau su mokiniais dirbau „Mažojo dizaino“ studijoje ir tuo pačiu domėjausi savo srities naujovėmis. Pradėjusi nuo mitybos ir tekstilės technologijų pamokų, ilgainiui pradėjau dėstyti ir konstrukcinių medžiagų, o dabar ir elektronikos kursą. Mokykloje įrengus „Fab Lab“ dirbtuves pradėjau aktyviai domėtis inžineriniu ir STEAM krypties ugdymu. Turiu pripažinti, kad šių dirbtuvių įrengimas buvo vienas didžiausių iššūkių profesiniame gyvenime, kai reikėjo ne tik padėti suprojektuoti specializuotą kabinetą, bet ir susipažinti bei įvaldyti visą iki šiol nenaudotą skaitmenizuotą įrangą, žengti pirmus žingsnius jungiant elektros grandines, programuoti mikrovaldiklius ir atrasti kryptis, kuriomis galime su mokiniais kartu mokytis bei kurti projektus. Toliau laukė įvairaus sudėtingumo projektai su mokiniais – nuo rankų darbo lazerinėmis staklėmis pagamintų suvenyrų, papuošalų iki šviečiančių atvirukų, sluoksniuotų paveikslėlių šviesdėžių ar vieno didžiausių kantrybės išbandymo – mokinių konkursui suprojektuotų 3D objektų – keksiukų, spausdinimo trimačiais spausdintuvais.

 

Labai mėgstu bendradarbiauti su kolegomis, organizuoti integruoto ugdymo projektines veiklas. Viena įspūdingiausių, labiausiai nustebinusi mokinių išmone ir kūrybiniais sumanymais – kartu su buvusia kolege, geografijos mokytoja metodininke Jovita Achmedova nuotolinio ugdymo metu organizuota projektinė veikla „Žemės salos“. Išmokę trimačių objektų projektavimo pagrindų mokiniai sukūrė ir aprašė savo Žemės salas, kurios buvo ir iš svajonių, ir iš praeities, ir iš ateities, ir tos, kurios atkreipia dėmesį į šiandienines mūsų (žmonijos) neatsakingo elgesio pasekmes.

Šiuo metu su VGTU inžinerijos licėjaus kolegomis dalyvaujame tarptautiniame „Erasmus+“ programos „Think Inside the Box!“ projekte, kurio pabaigoje pristatysime testuojant ištobulintą STEAM ugdymo krypties metodiką, skirtą mokykloms (tinkančią pamokoms, projektinėms veikloms, varžytuvėms ir pan.). Tai nuostabi patirtis, nes kuriamas mokiniams aktualus ir patrauklus ugdymosi turinys, o kartu ir tobulinamos asmeninės – bendradarbiavimo, tiriamoji, mokymosi ir kitos – kompetencijos.

 

Esate technologijų mokytoja, šiai disciplinai svarbu kūrybiškumas. Kaip skatinate, ugdote mokinių kūrybiškumą? Ar šią savybę galima išugdyti?

Kūrybingumas yra viena svarbiausių šio amžiaus kompetencijų ir nepaisant to, kad kūrybingi gimstame visi, laikui bėgant, jei mažai lavinamas šis gebėjimas ar įprantame, kasdienius dalykus atliekame taip, kaip išmokome, kaip patogu, kaip paprasčiau, užmirštame ar tiesiog aptingstame būti kūrybiški. Technologijų dalykas suteikia galimybę mokiniams kūrybiškai mąstyti ir veikti, o mokytojams organizuojant pamokų veiklą – skatinti ir ugdyti mokinių kūrybingumą ir kūrybiškumą. Technologijų ir inžinerijos pamokų metu, pasitelkiant kitose pamokose įgytas žinias ir kabinete turimą šiuolaikinę įrangą, galima sudominti kiekvieną mokinį kurti, eksperimentuoti, konstruoti, bendradarbiauti, kartu ir apipavidalinti kuriamus darbus. Tiesiog jiems reikia suteikti pagrindus ir vėliau laisvę bandyti, įkvėpti drąsos klysti ir motyvacijos iš klaidų mokytis. Taip mokiniai pradeda domėtis, ieško ir atranda naujas galimybes ir patys jau natūraliai kuria sąsajas su kitais mokomaisiais dalykais ar aplinka, kūrybiškai sprendžia iškilusias problemas ar iššūkius be išankstinių nusistatymų ar didelių baimių.

 

Ar įmanoma kokybiškai mokyti(s) tokio praktinio dalyko kaip technologijos nuotoliniu būdu? Kaip sekėsi dirbti pandemijos metu?

Nuotolinis ugdymas, kaip ir daugeliui mokytojų, pačioje pradžioje sukėlė daug nežinios, nerimo, apmąstymų ir nukreipė paieškoms bei naujiems atradimams. Neslėpsiu, pradžia nebuvo lengva. Buvo neaišku, kiek viskas užtruks, ir buvo aišku, kad kiekvieno mokinio namuose yra labai skirtingos sąlygos, galimybės ir nuotaikos.

Nuotolinio ugdymo pradžioje labiau sutelkiau dėmesį į emocinę mokinių būseną, siekiau, kad jie kurtų ir įamžintų gražias ir šviesias akimirkas. Skirdama užduotis leidau rinktis priemones ir medžiagas, kad kiekvienas įgyvendintų užduotį pagal tai, kokias galimybes turi, tačiau visų mokinių prašiau pateikti atsiskaitymams kuo kokybiškesnes ir gražesnes savo darbų nuotraukas. Tai tikrai pavyko ir pasiteisino, nes dauguma savo darbus pateikdavo tarsi atvirukus ir pagal refleksijas bei gautus tėvelių laiškus buvo galima daryti išvadą, kad tai buvo nauji kūrybiniai atradimai ir dideli džiaugsmai.

Antrasis nuotolinio ugdymo etapas jau buvo kitoks. Daugiau mokėmės su mokiniais naudotis atvirojo kodo programomis. Projektavome „Inkscape“ programoje, išmokome kurti trimačius objektus, aiškinomės, kaip veikia skaitmenizuotos gamybos įrenginiai, konstravome virtualias elektros grandines, domėjomės, kas ir kaip vyksta pasaulyje įvairių technologijų sričių kontekste. Visus praktinius darbus stengėmės atlikti per pamokas, įsijungę kameras (tai buvo sunkiausia, ne su visais mokiniais įgyvendinta, dalis), labai stengiausi palaikyti gyvą bendravimą ir bendrystės jausmą, o kai kažką veiki kartu, kad ir per atstumą, nori to ar nenori, bet jis stiprėja.

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu neblėstančio įkvėpimo.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Vitalija M.

    Šaunuolė, puikuolė ir labai uoli!!!! Sėkmės ir pačių inovatyviausių atradimų savo kūrybinėje veikloje.