Stalo žaidimas – būdas mokytis teksto suvokimo

Praktinėje konferencijos „Pradinis ugdymas XXI amžiuje: nuo teorinių prielaidų link gerosios patirties“ dalyje pradinio ugdymo ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo IV kurso studentė Milda pristatė įvairias strategijas ir principus, kaip vaikus sudominti skaitymu, mokyti teksto suvokimo – vienas iš būdų tą daryti interaktyviai yra žaidžiant mokytojo arba mokinių sukurtą stalo žaidimą.

 

Mokytojas turi užtikrinti, kad klasėje būtų tinkamas apšvietimas ar koks nors skaitymo kampelis, socialinė įtaka iš mokytojo ar kitų mokinių, nes turi būti suformuota teigiama nuostata į skaitymą. Jei šios trys sąlygos bus įgyvendintos, vaikams bus lengviau suprasti prasmę, tekstas bus išnagrinėtas giliau ir iš įvairių pusių. Tekstas atrodo prasmingas tada, kai skaitytojas sugretina jį su supančiu pasauliu. Vadinasi, mokytojai turi skatinti vaikus skaitant galvoti apie patirtis, kuo jos yra panašios ar skiriasi nuo teksto: kuo jie panašūs į vieną ar kitą veikėją, ar susidūrė su panašiomis situacijomis, jei vaikas skaitys apie jam aktualius, įdomius dalykus, jis bus motyvuotas tai daryti, ugdysis jo skaitymo gebėjimai.

 

Studentė aptarė tris strategijas: vizualizacijos (kai norint ką nors nupiešti, padaryti darbelį, reikia atidžiai arba pakartotinai perskaityti tekstą), klausinėjimo (kurią galima taikyti prieš skaitymą, jo metu ir po jo) ir žaidimo (kas yra neatsiejama pradinių klasių mokinių gyvenimo dalis), tad naudojant edukacinius žaidimus būtų sudaroma jauki aplinka vaikams mokytis, įtraukiant įvairių gebėjimų ir mokymosi stilių mokinius (vienas gali būti klausimų skaitytojas, kitas – iliustracijų kūrėjas ir pan.). Edukacinių žaidimų metu stiprėja mokymosi motyvacija, nes žaidimai pakeičia tradicinį ugdymo procesą į linksmą veiklą, keliama socialinė-emocinė kompetencija (nes žaidžiama grupelėse), kuri svarbi pradinukams, nes jie turi išlaukti savo eilės, išreikšti nuomonę, gauti kito vaiko atsaką, taip gerinamas klasės mikroklimatas.

Žaidimas „Alisos nuotykiai“

 

Trečiokams skirtą stalo žaidimą „Alisos nuotykiai“ sudaro trys etapai, pažymėti skirtingomis spalvomis, kiekviena iš jų reiškia skirtingą knygos skyrių (kad vaikams nebūtų per sudėtinga, pasirinkta ne visa knyga, tik kelios dalys – po vieną iš pradžios ir vidurio bei dvi iš pabaigos, klausimai pateikti nuo lengvesnių iki sudėtingesnių). Žaidimas paremtas literatūros kūriniu „Alisa stebuklų šalyje“, esančiu rekomenduojamų knygų sąraše. Žaidimo procesas truko devynias lietuvių kalbos pamokas, kai kurios buvo integruotos su daile ir technologijomis. „Per kelias pamokas nustačiau mokinių skaitymo gebėjimo lygį, remdamasi tais duomenimis patobulinau žaidimą, vieną pamoką vaikai (atsitiktinai suskirstyti į grupes) turėjo žaisti, vėliau per tris pamokas jie kūrė savo alternatyvius žaidimus, per vieną pamoką juos pritaikė klasėje, galiausiai, norint įvertinti skaitymo gebėjimų skirtumus prieš ir po žaidimo, vėl atliktos teksto suvokimo užduotys“, – pasakojo studentė.

 

Jei vaikas, skaitydamas klausimą, suklysdavo, kitas pataisydavo, tai būdavo abiem pusėms naudinga. Jautėsi gera nuotaika, vaikams patiko žaisti, spėlioti, atsakinėti, padėti draugams, laimėti. Kai kuriems žaidimas nepatiko, nes reikėjo žengti kelis laukelius atgal ir pralaimėti arba jie neprisiminė, ką skaitė, – tikriausiai todėl, kad tą darė mechaniškai, neįsigilindami, „nes mokytoja liepė“, todėl pralaimėjo ir nuliūdo. Kai kuriems nusibosdavo laukti.

 

Žaidimas vyksta taip: vaikai, suskirstyti komandomis, ridena kauliuką, paeina tiek laukelių, kiek parodė kauliukas, sustoję ant tam tikro skaičiaus, klausimų kortelėse turi surasti tokį patį skaičių, kitas komandos narys perskaito jam joje esantį klausimą (apačioje užrašytas atsakymas), jei vaikas nežino atsakymo, kitas komandos narys gali duoti užuominą (suvaidinti ar pan.). Jei mokinys atsako teisingai, vienu laukeliu paeina į priekį, jei ne – lieka stovėti vietoje. Yra trys ypatingi laukeliai (–2, –3, –4), kad žaidimas labiau intriguotų, motyvuotų ir vaikai bandytų ant jų neužlipti, nes turėtų paeiti nurodytą laukelių skaičių atgal.

Laiko ir dėmesio investicijos atsiperka

 

Pakartotinių teksto suvokimo užduočių rezultatai buvo geresni: tie mokiniai, kurie pirmą kartą užduočių nepabaigė, antrąjį kartą ne tik pabaigė, bet ir atliko papildomas užduotis. Pažanga matėsi, nes pirmą kartą iš 19 taškų daugiausia mokiniai surinko 13,5, o antrame – 18.

Prof. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė paaiškino ir pateikė pavyzdžių: „Natūralu: jei investuosite į tai laiko ir dėmesio, pažanga bus. Klausimų formulavimas yra rimtas darbas. Labiausiai mokinius mokome suprasti, bet čia supratimas pasiekiamas iš kito taško. Kai matai tekstą ir pats keli klausimus, turi surinkti panašius, bet neteisingus atsakymus, turi labai giliai mąstyti, paskui į bet kokį tekstą gebi žvelgti giliau, nes kartą jau esi pabandęs. Tai geriau nei daug paviršinių veiklų. Dažniausiai tų, kurie mokomi taip giliai, ir pasiekimai nacionaliniame mokinių patikrinime yra geri. Privačių mokyklų, kurios taip dirba, – geriausi. Jie eina po truputį, bet giliai, vykdo vieno ar dviejų mėnesių trukmės projektines veiklas, galima pasiskirti pusės metų projektą. Pamokos laikas yra tik mūsų įsikabinta formulė, savotiškos pinklės: šiandien ir valstybinėse mokyklose jis gali būti įvairus, gali vykti projektinės dienos be skambučių ir pamokos trukmės, ypač pradinėse klasėse, kai beveik visas pamokas veda tie patys mokytojai. 30 proc. laisvo turinio atnaujintose programose tą ir turi omenyje, kad bent savaitė per mėnesį bus be 45 min. trunkančių pamokų. Jei reikia, galime pasidaryti tris kalbos pamokas per dieną, „pasiimti“ jas iš kitos dienos. Bendrojo ugdymo planas jau šiandien tą leidžia. Kalbu drąsiai, derinau šį klausimą su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM). Tik turime išdrįsti. Yra tokių valstybinių mokyklų, bent po vieną didžiuosiuose miestuose, kurios jau taip dirba.“

Pamokos trukmės pinklės

 

Profesorė papasakojo, kad Europoje daug kur yra ne 45 min. trukmės pamokos (tai tik tradicija), o 1,5 val. ciklai su pertrauka. Mūsų didaktika stipri, galima perskaityti daug teigiamų užsieniečių vertinimų, bet lankstumo trūkumą pastebėjo keli Vilniaus mokyklose apsilankę magistrantai iš Prancūzijos, kuriuos D. Jakavonytė-Staškuvienė kuruoja 8 metus: jie viską labai giria, išskyrus pamokos trukmę, nes ji visais aspektais yra netinkama. Dar siūlo daryti 1–1,5 val. trukmės pietus. Jų teigimu, ir toliau sirgsime širdies ir kraujagyslių ligomis, kol to nepadarysime, kėlė šį klausimą ministerijos lygmeniu. Jie klausia: „Kas jums liepė taip daryti?“ ŠMSM atsako, kad tai mokyklos vidaus tvarka. Valgymo kultūra atnešama iš mokyklos, susiformuoja ne tik šeimoje, nes namuose mokiniai turi daugiau laiko, o kai mokykloje maistą turi suvalgyti per dvidešimt minučių – apsinuodija. Pasak jų, jau geriau badauti negu greitai valgyti. Šis klausimas ŠMSM keltas dar 2016–2017 m., jau yra kelios valstybinės mokyklos, kurios pradinėse klasėse įsivedė valandos trukmės pertraukas, skirtas pavalgyti.

Į mokyklą – jau mokant skaityti?

 

D. Jakavonytė-Staškuvienė atsakė į renginio dalyviams kilusį klausimą, ar į mokyklą pirmokas turi ateiti jau mokėdamas skaityti. Ji pabrėžė, kad nuo 2022 m. rugsėjo dirbama pagal atnaujintą priešmokyklinio ugdymo programą, kuri nurodo, kad pasiekę pagrindinį pasiekimų lygmenį vaikai pažįsta daugelį raidžių (gali nežinoti f, h, ch), bet skaito pavienius žodžius, sakinius ir pan., jei to nedaro, šio lygmens nepasiekė, jei laisvai skaito – pasiekė aukštesnį lygmenį. Šis aspektas įrašytas ir į pažinimo kompetenciją, ir yra priešmokyklinio ugdymo programoje. „Jei taip nėra, eikite su dokumentais į tas savivaldybės įstaigas, iš kurių vaikai ateina, ieškokite priežasčių, kodėl taip yra“, – patarė profesorė.

Pagrindinis lygmuo. Žaisdamas, stebėdamas, tyrinėdamas mokosi skaityti ir rašyti: skiria raides nuo kitų ženklų ir simbolių, sieja garsą su raide; atpažįsta daugumą abėcėlės raidžių, perskaito nesudėtingus pavienius žodžius, užrašus, trumpus sakinius ir kelių sakinių lengvai skaitomus ir suprantamus tekstus (B2.2).

 

Vaikai įvairūs, pavienių neskaitančių bus, bet siekiama, kad dauguma mokėtų skaityti. Jei neišmoksta, vaikai patiria neigiamas emocijas, nes lygina savo gebėjimus su kitų bendraamžių. „Vaiko kalba labiausiai vystosi nuo 3 iki 7 metų, praradę imliausią amžių, vėliau, kad ir statydami šimtus pastolių, nepasivysime. Yra daugybė būdų, kursų pedagogams, kaip vaikus išmokyti pažinti raides, skaityti (prisodrinti aplinką raidžių, skirti kiekvienai po savaitę, per kūno kultūrą sporto salėje šokinėti ant raidžių ir sakyti garsus, išmėčius raides paprašyti atnešti vaikų tokias, kad išeitų žodis „mama“), svarbu, kad tai vyktų. Baisu, kai vaikui sakoma: „Nesistenk, tą darysi kitais metais.“ Nuo kito rugsėjo turės ateiti skaitantys vaikai, jei ne, reikia kelti klausimą toms įstaigoms savivaldybės lygmeniu“, – pakartojo D. Jakavonytė-Staškuvienė.