Sportuoti gali visi – kaip socialinius sunkumus paversti stiprybe

„Sportas – universali kalba, kurią suprasti gali kiekvienas“, – neretai išgirsta sportą mylintis žmogus. Visgi realybė ta, kad kartais tą kalbą supranta tikrai ne visi. Pavyzdžiui, atkaklesnis socialiai sunkiau gyvenančių vaikų įtraukimas į sportą Lietuvoje vis dar ne visur įgyvendinamas, todėl talentingam jaunimui užsiveria keliai į platų sporto pasaulį. Juos atvėrus ne tik savaime atsirastų daugiau aktyvaus jaunimo, bet ir pats darbas su jais būtų kur kas kokybiškesnis ir prasmingesnis. Tam pritaria tiek psichologai, tiek sporto treneriai.

 

„Jeigu vaikui sportuojant treneris skirs dėmesį ne tik fizinei, bet ir psichologinei jo būklei, bendravimo įgūdžiams, tai akimirksniu atsispindės tiek pasiekimuose, tiek kasdieniame gyvenime“, – sako psichologė Kristina Švabauskienė.

 

 

Socialinės rizikos ar įvairių problemų turintys vaikai dažnai atsiskleidžia dalyvaudami sportinėje veikloje, tačiau neretai jiems yra sunkiau integruotis. Artimesnis bendravimas ir gebėjimas prieiti prie vaikų leidžia kurti šiltesnį ar artimesnį ryšį. Visgi neretai kyla sunkumų – vieni vaikai tą daro geranoriškai, o kiti – priešinasi. Dažniausiai tokius elgesio skirtumus lemia socialinė patirtis – kasdienybė namuose ir pan.

 

„Sportas, toks kaip karatė, gali padėti įveikti pyktį, nerimą ar baimes. Jaunuoliai ar suaugusieji salėje išsikrauna ne tik fiziškai, bet ir emociškai, pabėga nuo kasdienių sunkumų, susikoncentruoja į tikslo siekimą“, – teigia Vaidotas Petronis, VšĮ „Projektų valdymo ir mokymo centro“ vadovas.

 

Psichologus ir karatė trenerius iš Lietuvos, Latvijos bei Švedijos į vieną vietą subūręs V. Petronis siekia, kad sportinis procesas vyktų ne tik dėl pasiekimų, bet ir dėl asmeninio tobulėjimo. Tam turi būti keliamos trenerių kompetencijos, vykdomi seminarai ir užsiėmimai.

 

„Trenerių kvalifikacijos kėlimas bendraujant su socialiai pažeidžiamais vaikais yra svarbus ir būtinas. Atkaklesnis ir atidesnis trenerių darbas su sunkumus patiriančiais vaikais vis dar yra tam tikra naujiena, todėl dalis trenerių vis dar į tai žiūri gana skeptiškai ir dirba tik pagal sporto planą“, – sako K. Švabauskienė, – Sporte, kaip ir kiekviename darbe, psichologija yra tikrai svarbi, ypač ten, kur dirbama su žmonėmis. Trenerio darbas yra be galo atsakingas. Suaugę žmonės jau turi susiformavusias vertybes ir požiūrius, o vaikai yra vis dar besiformuojančios asmenybės. Kiekvienam vaikui reikalingas individualus priėjimas. Svarbu, kad treneris turėtų įgūdžių ir žinių, leidžiančių pastebėti tuos psichologinius poreikius“.

 

Įgyvendinant projektą „Nevyriausybinių sporto organizacijų gebėjimų stiprinimas per socialines sporto iniciatyvas“ šiemet rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais VšĮ „Projektų valdymo ir mokymo centras“ organizavo kvalifikacijos kėlimo kursus treneriams. Juose dalyvavęs ir psichologinio bendravimo svarbą išskiriantis Paulius Klapatauskas, vadovaujantis sporto klubui „Saulės ženklas“, sako, kad mokytis ir tobulėti reikia visada.

 

„Pasipildyti žinių bagažą naudinga kiekvienam treneriui, nes visos situacijos, kaip ir kiekvienas žmogus, skirtingi, tad stengiamės visus integruoti ir suteikti džiaugsmą per sportą. Kiekvienas atvejis – tarsi papildomos pamokos mums, treneriams. Gavus teorinių žinių bei sujungus su turimu patirties bagažu, pasiekiami geresni rezultatai“, – sako daugiau nei 30 metų karatė trenerio patirtį turintis P. Klapatauskas.

 

Pasak jo, per ilgus darbo metus patirčių būta įvairių. Į užsiėmimus ateina ir socialinių sunkumų, sveikatos sutrikimų turinčių žmonių. Tikrai yra begalė gražių pavyzdžių, kuomet sporto klubą lankantys žmonės, turintys tam tikrą sveikatos negalią, treniruodamiesi ilgus metus pasiekia aukštų rezultatų – įgyja net karatė juodą diržą.

 

„Tokie laimėjimai tikrai dideli – su sportu jaunuoliams padedame „pereiti“ per visą jų paauglystės laikotarpį per įvairias patirtis ir išbandymus. Taip jie įgyja didesnį pasitikėjimą savimi bei gyvena pilnaverčius gyvenimus“, – sako P. Klapatauskas.

 

Vasarą ir rudenį projekto metu organizuotuose susitikimuose dalyvavo nemažai vaikų tiek iš sunkesnių šeimų, tiek su sveikatos problemomis. Būtent tokios veiklos vykdymas skatina judėti į priekį.

 

„Susipažinę su sportu nemaža dalis lieka ir tęsia užsiėmimus. Be to, su treneriais ne tik teorinėmis, bet ir praktinėmis patirtimis dalinosi ir svečiai iš Latvijos bei Švedijos. Visi kartu analizavome savo patirtis bei mokėmės vieni iš kitų“, – akcentuoja karatė treneris P. Klapatauskas.

 

Apie savo patirtis vykdomose veiklose kalbėjusi psichologė K. Švabauskienė pabrėžia, kad socialiai pažeidžiamus jaunuolius būtina integruoti į bendras grupes, stebėti, kad neatsirastų papildomų patyčių. „Treneriai buvo mokomi, kaip ieškoti priežasčių, kodėl vaikas atėjo į treniruotę, kaip išmokti dirbti individualiai, kaip stebėti kūno kalbą, buvo nagrinėjami įvairūs psichologiniai aspektai per praktines užduotis“, – sako K. Švabauskienė. Tokioms lūžį trenerio ir sportininko bendravime padaryti galinčioms veikloms karatė buvo pasirinkta neatsitiktinai.

 

„Karatė yra universalus sportas. Yra nemažai prizmių, padedančių vaiko vystymosi raidai. Čia pratimai skirti ne tik lankstumui, fiziniam pasirengimui, bet ir dėmesio sukaupimui ir koncentracijai. Ypač svarbus ir tęstinumas, nes vaikai karatė lanko ne mėnesį, ar du, o tris, penkis, ar net dešimt metų. Vaikai, atsidūrę tokioje motyvuotų bendraminčių aplinkoje patys tobulėja ir tampa geresniais. Žinoma, sunkumų visuomet yra, reikia paskirstyti krūvius pagal kiekvieno galimybes“, – apibendrina karatė treneris P. Klapatauskas.

 

Ši publikacija parengta finansiškai remiant Šiaurės ministrų tarybai. Už šio straipsnio turinį atsako tik šio projekto koordinatoriai ir jis nebūtinai atspindi Šiaurės ministrų tarybos požiūrį ar politiką.