Specialiojo ugdymo ir karantino patirtys Vokietijoje

Lina Jakubauskienė

Eugenijus Stravinskas Vokietijoje gyvena nuo 1992-ųjų. Lietuvoje rusų kalbos ir literatūros studijas tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute baigęs vyras dirba socialines paslaugas neįgaliesiems teikiančioje organizacijoje „Paritätischer Braunschweig“ –autizmo sutrikimą turinčio vaiku asmeniniu asistentu specialiojoje mokykloje. 

Teko persikvalifikuoti

 

Atvykęs į Vokietiją, E. Stravinskas pirmiausia pradėjo lankyti vokiečių kalbos kursus. Vėliau, dar gerai nemokėdamas kalbos, įstojo mokytis auklėtojo specialybės. Besimokydamas pradėjo dirbti savarankiško gyvenimo namuose „Gyvenimo pagalba“ („Lebenshilfe“), skirtuose suaugusiems negalią turintiems žmonėms. Vėliau įsidarbino Braunšveigo specialiojoje mokykloje asmeniniu asistentu trylikamečiam autizmo sutrikimą turinčiam vaikui. „Pradžia buvo labai sunki. Neturėjau žalio supratimo, kas yra autizmo sutrikimas, kaip padėti vaikui, kaip su juo dirbti. Berniukas dėvėjo sauskelnes, buvo agresyvus. Vėliau supratau – tai buvo puiki patirtis, kurią praėjęs jau nebebijojau naujų iššūkių“, – sako pašnekovas.

 

Šiuo metu specialistas aštuntus metus dirba su kitu berniuku (nuotraukoje), taip pat turinčiu autizmo sutrikimą: „Gera matyti, kaip berniukas tampa vis savarankiškesnis, daugiau kalba, yra geros nuotaikos. Per pastaruosius trejus metus jis nebepatyrė epilepsijos priepuolių, jaučiasi vis geriau. Berniukas gero būdo, visai neagresyvus, visų mylimas. Jis ieško kontakto su aplinkiniais, yra meilus, nori prisiglausti. Mano tikslas – kad vaikas, su kuriuo dirbu, būtų sveikas, geros nuotaikos, nepatirtų įtampos.“

 

 

Braunšveigo specialiojoje mokykloje mokosi įvairių problemų turintys vaikai – su Dauno sindromu, autizmo sutrikimu, sėdintys neįgaliojo vežimėliuose ir panašiai. Kiti turi ugdymosi sutrikimų, prastai skaito ar skaičiuoja. „Mūsų mokyklos pavadinimas verčiamas kaip „Dvasinio ir kūniško ugdymo mokykla“. Vaikams čia nekeliami pernelyg dideli reikalavimai, jie nekala teoremų, nerašo diktantų ar kontrolinių darbų. Mokykloje jie ruošiami praktiniam gyvenimui – išmoksta rašyti, skaityti, susiskaičiuoti pinigus, pasigaminti valgio, apsipirkti. Kas ką sugeba, tas tą daro, atsižvelgiama į kiekvieno vaiko gebėjimus“, – dėsto vyras.

Eugenijus Stravinskas – pirmas iš kairės

Klasėje, kurioje dirba E. Stravinskas, mokosi aštuoni vaikai. Su jais pakaitomis dirba trys mokytojos: viena dėsto darbus, kartu su vaikais gamina valgį, kita moko vokiečių kalbos, matematikos ir šiek tiek – anglų. Dar viena mokytoja dėsto gamtos pažinimą, taip pat veda fizinio rengimo pamokas. Su vaikais visą laiką klasėje būna ir pedagoginis darbuotojas, dviem vaikams skirta po asmeninį asistentą. „Be manęs, yra dar vienas asmeninis asistentas, dirbantis su kitu autizmo sutrikimą turinčiu vaiku. Mano klasėje dirbančios mokytojos labai stengiasi, kiekvienam vaikui parengia skirtingas užduotis. Klasėje keturi vaikai gabesni, trys – mažiau gabūs, o berniukas, su kuriuo dirbu, sunkiai kalba, todėl kaskart gauna atskirą užduotį“, – aiškina pašnekovas.

Ugdymo sistema – kitokia nei Lietuvoje

 

E. Stravinskas pasakoja, kad Vokietijoje ugdymo formos yra įvairios. Pradines klases baigę vaikai pagal gebėjimus suskirstomi į pagrindines, realines mokyklas ar gimnazijas. „Klasės mokytojai, žinodami vaiko galimybes ir pasiekimus pradinėje mokykloje, rekomenduoja, kokioje jam būtų tikslinga mokytis po ketvirtos klasės. Jei vaikui sekasi prasčiau, jis skiriamas į pagrindinę mokyklą, jei pasiekimai geresni – į realinę. Gimnazijas lanko tik gabiausieji. Be abejo, yra galimybė pereiti iš vieno lygio mokyklos į kitą, jei paaiškėja, kad vaikui mokytis sekasi geriau ar prasčiau“, – sako specialistas.

 

Vaikai, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių, gali rinktis specialiąsias mokyklas. Pasak E. Stravinsko, Braunšveigo specialiojoje mokykloje vaikų nuolat daugėja, kasmet atidaromos vis naujos klasės, jau trūksta patalpų, dalis mokinių mokosi kitose miesto vietose. Dažniausiai į specialiojo ugdymo mokyklas Vokietijoje patenkama nuo pirmos klasės, kai rekomendacijas priešmokyklinio amžiaus vaikams pateikia specialistų komanda. „Daugiausia vaikų pas mus pradeda mokytis nuo pradžių. Vis dėlto ateina ir vyresni – jei pedagogai, tėvai supranta, kad vaikui bendrojo ugdymo mokykloje mokytis pernelyg sunku. Vokiečiai į tai žiūri kur kas paprasčiau – dar neteko susidurti su atveju, kad tėvai priešintųsi vaiko perkėlimui į specialiąją mokyklą. Be abejo, jiems visada paliekama teisė rinktis – jei tėvai nori, jie gali palikti vaiką ir bendrojo ugdymo mokykloje, jam ten bus suteikta visa reikalinga specialistų pagalba. Vis dėlto tėvai supranta: jei vaikas mokysis ne pagal savo galimybes, nepatirs sėkmės, jam bus sunku. Vokietijoje specialistų komanda pateikia savo išvadas ir patarimus, bet galutinį sprendimą priima tėvai, jų balsas yra svarbiausias“, – pabrėžia E. Stravinskas.

 

Pasak jo, tai, kad vaikas mokosi specialiojoje mokykloje, vokiečiams tėvams nėra gėda. „Jei tėvai jaučia, kad bendrojo ugdymo mokykloje vaikui pernelyg sunku, jo nevargina ir nekankina. Štai vieno trečioko tėvas, atvedęs pas mus sūnų, pasakė: „Svarbiausia, kad jis išmoktų skaityti, rašyti, šiek tiek skaičiuoti.“ Tokiu būdu tėvai suteikia galimybę vaikui lankyti mokyklą, kur programos palengvintos, kur mokiniai ruošiami praktiniam gyvenimui“, – kalba pašnekovas.

 

Bendradarbiavimui su tėvais Braunšveigo mokyklos pedagogai skiria itin daug dėmesio. „Vaikai turi specialius sąsiuvinius, kur tėvai įrašo, kas jiems svarbu, užduoda klausimus pedagogams, parašo palinkėjimus ar dar ką nors. Mokytojai savo ruožtu informuoja, kas vyksta mokykloje, kas vyks, tokiu būdu nuolat dalijamasi informacija. Vaikai mūsų mokykloje prižiūrimi taip, kad tėvams nereikėtų nerimauti dėl savo vaikų“, – aiškina specialistas.

Nuotraukos – iš E. Stravinsko archyvo

Labai retai, bet pasitaiko, kad kai kurie specialiąją mokyklą baigę jaunuoliai įstoja mokytis į profesines mokyklas, kitiems ieškoma tinkamo darbo organizacijoje „Gyvenimo pagalba“. „Yra įvairių sričių, kur mūsų mokyklą baigę jaunuoliai gali dirbti. Vieni dirbtuvėse surinkinėja automobilių detales, kiti įsidarbina skalbykloje, archyvuose naikina dokumentus, dirba sodininkais, prižiūri daržus, pristato maistą į namus ar kita. Dar mokiniams besimokant baigiamojoje klasėje, į mokyklą ateina „Lebenshilfe“ darbuotojai, kalbasi su jais, mokytojais, ieško tinkamos srities, kur jaunuoliai galėtų dirbti. Be abejo, mūsų mokykloje yra ir tokių, kurie niekada negalės dirbti, Vokietijoje jiems skirtos ugdymo grupės, kur bent pusdienį žmonės užsiima įvairiais darbeliais, žaidimais, ugdomi pagal jų galimybes“, – dėsto E. Stravinskas.

Karantinas – pagal skirtingus scenarijus

 

Vokietijoje dirbantis specialistas pasakoja, kad Vokietijoje buvo numatyti trys scenarijai, kaip per karantiną bus mokomi vaikai. Tai priklausė nuo savaitinių susirgimų skaičiaus 100 tūkst. gyventojų. „A scenarijus – kai visi mokiniai eina į mokyklą. Įsigaliojus B scenarijui, kai susirgimų skaičius pasiekia tam tikrą ribą, klasės pradedamos skirstyti per pusę: vieni vaikai eina į mokyklą vieną savaitę, kad būtų galima išlaikyti atstumus tarp suolų, sumažinti kontakto galimybę, laikytis reikalavimų, kiti gauna užduotis dirbti namuose, mokytojas tik stebi, kad jos būtų atliekamos. Galiausiai – C scenarijus, kai visi vaikai mokosi nuotoliniu būdu, iš namų, į mokyklą renkasi tik tėvų, kurie negali dirbti nuotoliniu būdu ir būti namuose – policininkų, medikų ir panašiai, – vaikai. Jiems sudarytos atskiros grupės, mokiniai mokykloje galėdavo pabūti pusę dienos.“

 

Pasak E. Stravinsko, karantinas per pirmąją koronaviruso bangą jo mokykloje truko tris mėnesius, įskaitant ir mokinių pavasario atostogas. Tuo metu vaikai dirbo nuotoliniu būdu, tik berniukui, su kuriuo dirba specialistas, nereikėjo pagalbos, jam padėjo namiškiai. Tuo metu E. Stravinskas buvo įdarbintas gimnazijoje padėti kitam mokiniui.

Rūpinamasi vaikais

 

Vyras pasakoja, kad ir Vokietijoje ne visi žmonės išgali nupirkti savo vaikams po kompiuterį, yra tokių, kurie gyvena tik iš pašalpų: „Valstybė rūpinasi, kad kiekvienas mokinys turėtų po išmanųjį įrenginį. Lėšos tam renkamos ir iš žmonių – per radiją ar kitais būdais. Visuomenės prašoma padėti jiems įsigyti kompiuterius, kad visi vaikai galėtų mokytis nuotoliniu būdu.“ Anot E. Stravinsko, per pandemiją ypač daug dėmesio Vokietijoje skirta abiturientams, kitiems baigiamųjų klasių mokiniams. Stengtasi, kad jie galėtų vaikščioti į mokyklą, mokytis kontaktiniu būdu. Nuotolinis mokymas jiems buvo skiriamas tik kritiniu atveju.

 

Vokietijoje daug dėmesio skiriama ir apsaugos priemonėms. Labai paisoma higienos reikalavimų: atėję į mokyklą vaikai turi plautis rankas, paskui nusiplauti eidami į valgyklą, išeidami iš jos ir panašiai. Rankas mokiniams tenka plauti po dešimt ar net daugiau kartų per dieną. Per pamokas visi neskiepyti vaikai ir visi suaugusieji privalo dėvėti kaukes, kurias nusiima būdami lauke.

 

E. Stravinskas dėsto, kad Braunšveigo mokykloje atsirado ir daugiau įdomių naujovių: „Viena iš jų – šviesoforai klasėse, matuojantys anglies dvideginio kiekį. Kai jo koncentracija normali, dega žalia šviesa. Kai koncentracija klasėje ima pavojingai didėti, užsidega geltona, kai viršija normas – raudona šviesa. Vaikams tai – labai didelė atrakcija. Vos pamatę geltoną šviesą, visi puola atidarinėti langus, duris. Anksčiau, kol šviesoforo dar nebuvo, laikėmės 20–5–20 taisyklės: dvidešimt minučių mokomės, penkias – vėdiname klases, tada vėl 20 minučių mokomės.“

 

Jo teigimu, jei per ankstesnę pandemijos bangą susirgdavo kuris nors vaikas ar kas iš jo artimųjų rato, karantinuotis dviem savaitėms turėdavo visi, dabar – tik arčiausiai prie turėjusio kontaktą su COVID-19 sėdintis vaikas, visa klasė dirba toliau. „Nepasiskiepiję darbuotojai ir vaikai nuolat testuojami. Vokietijoje skiepijami vaikai nuo dvylikos metų, žinoma, jei sutinka tėvai“, – pabrėžia E. Stravinskas. Pašnekovas pasidžiaugia, kad dabar situacija Vokietijoje normalizuojasi, visi labai tikisi, kad ateityje bus tik geriau, suvaržymų nuolat mažės.

 

E. Stravinskas sako, kad didžiuojasi savo darbu, mato jo prasmę: „Daugiau kaip pusę gyvenimo dirbu su vaikais, negalią turinčiais žmonėmis. Jei tik pagalvoju apie kokią nors kitą specialybę, vis tiek grįžtu prie dabartinės. Tai reiškia, kad esu savo vietoje.“

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (4)