Smalsumas – progreso variklis

Rima Baltrušaitienė – Kauno Kazio Griniaus progimnazijos fizikos ir gamtos ir žmogaus mokytoja ekspertė. Ji taip pat 2020 m. paskelbta inovatyviausia fizikos mokytoja. R. Baltrušaitienė išties itin domisi ir naudojasi naujosiomis technologijomis, diegia jas ugdymo procese ir teigia, jog svarbiausia, kad viskas būtų vietoje ir laiku, bet neužgožiant mokinių kūrybiškumo ir smalsumo ieškoti, tyrinėti, atrasti. Kviečiame susipažinti…

 

Esate išrinkta inovatyviausia fizikos mokytoja, sakykite, kodėl Jūsų gyvenime svarbiausią veiklos sritį užima fizika?

Kodėl fizika? Gal dėl to, kad ji graži, ji paslaptinga, savo grožį atverianti ne iš karto, ją reikia prisijaukinti, ja reikia gyventi…

 

Ar visuomet pirmenybę teikiate naujovėms? O gal kartais prioritetai krypsta link klasikos?

Išlaikyti pusiausvyrą – itin svarbu, nes tai garantuoja stabilumą. Dirbdama ieškau įvairių būdų ir galimybių, kaip paįvairinti mokymą. Bandau aiškindama paprastus dalykus, tada imamės sudėtingesnių: remdamiesi artimos aplinkos pavyzdžiais, atlikdami bandymus, tirdami… Ieškodama atsakymų į iškeltą hipotezę, įsitikinu, kad dėsniai, pastebėti ir apibrėžti prieš šimtmečius, vis dėlto yra tie patys dėsniai, galiojantys ir šiuolaikiniame pasaulyje. Jie vaikams – ne visuomet suvokiami, kartais keliantys įvairių klausimų. Keičiasi kartos. Tėvai, baigę mūsų mokyklą, atveda savo vaikus. Tačiau akivaizdu, kas buvo įdomu ir įprasta tėveliams, gali būti visiškai nepatrauklu jų atžaloms. Labai aiškiai matau šį pokytį, nes šioje mokykloje dirbu nuo jos veiklos pradžios.

 

Vos atvėrus gimnazijos elektroninę svetainę, matomi Kazio Griniaus žodžiai: „Tėvams ir pedagogams skelbiu tokį patarimą: mokykite vaikus kantrybės, kančias, nesmagumus, kovas pakelti. Juk nepatyrusiems kentėti, be burnojimo laukti, nukrypti nuo savo užsiėmimų, nebūna pasisekimo.“ Kaip vertinate šių žodžių aktualumą šiandien, kaip inovatyviausia metų mokytoja, matote juose prasmę, ar laikas vis dėlto daug ką keičia?

Pritariu šiems žodžiams. Žinoma, laikas daug ką keičia, turime keistis ir mes – toks evoliucijos dėsnis. Skubėdami, lėkdami nė nepastebime, o gal nenorime pastebėti esančių šalia. Nepatinka atsidurti nežinomoje situacijoje – palikti komforto zoną. Kartą pabandę atlikti užduotį ar išspręsti uždavinį, jei nepavyksta to padaryti, pykstame… Tuomet dažnai kaltinami mokytojai, mokykla, tik ne mes. Kai siekiame savų tikslų, būtent atkaklumo mums dažniausiai ir stinga.

 

Koks, Jūsų manymu, turi būti XXI amžiaus mokytojas? Kokia mokytojo ir mokinio bendravimo ir bendradarbiavimo kultūra, Jūsų manymu, yra tinkamiausia šioms dienoms?

Mokytojas visais laikais turi išlikti mokytoju, bet ne dėstytoju. Neturi užmiršti, kad šalia jo yra vaikas su savo norais ir nenorais, su savo gebėjimais, sava motyvacija. Vaikas, prie kurio tu prisilieti pačiu sudėtingiausiu jo amžiaus tarpsniu – paauglystės metu. Tai – laikas, kai perkainojamos vertybės, pareigos neatskiriamos nuo teisių, todėl bendravimo kultūra ypač svarbi. Aš nenoriu, kad manęs vaikai bijotų. Man pamokoje nepatinka spengianti tyla, bet dievinu darbinę aplinką, kai dirbama tariantis, diskutuojant, netrukdant vieni kitiems. Liepimu ar reikalavimu – ne viskas pasiekiama, todėl bandome tartis ir susitarti, mokslo metų pradžioje apibrėždami susitarimus, aptardami bendras taisykles.

 

Atnaujinamas ugdymo turinys, siūloma iki 10 klasės gamtos mokslų mokyti integruotai, ar pritariate šiam siūlymui? Ar dažnai tenka vesti integruotas pamokas su kolegomis – su kokių dalykų mokytojais bendradarbiaujate, kokias bendras veiklas atliekate?

Atnaujinant ugdymo turinį dirbu su fizikų grupe. Siūloma pačioms mokykloms spręsti, kaip iki 9 klasės mokyti fizikos, chemijos, biologijos – atskirais dalykais ar integruotai. Integruotos pamokos pasiteisina tada, kai tiesiog „integruojasi“. Savaime. Fiziką galima sieti su daugeliu dalykų: puikiai sutariame su matematikais, chemijos, biologijos, muzikos, dailės, technologijų mokytojais, atrasdami bendrų ugdymo galimybių.

 

Kokius mokinių sudominimo fizika metodus taikote? Turbūt, sutiksite, kad fizika nėra mėgiamiausiųjų sąraše, nes tai taip lengvai perkandamas mokslas?.. Kaip pavyksta įtraukti mokinius, kad jie savarankiškai ieškotų ir atrastų įdomiąją, vertingąją fizikos pusę?

Sutinku, kad fizika nėra tarp mėgiamiausių mokomųjų dalykų, ypač tiems, kurie sunkiai supranta matematiką. Visą fizikos žavesį slepia uždavinių sprendimai, nes žinias lengviausia patikrinti sprendžiant uždavinius. Įdomioji fizika prasideda nuo pavyzdžių. Raginu mokinius apsidairyti aplinkui ir atrasti fiziką aplinkoje: „Pabandyk pašokti į viršų, kodėl sugrįžti atgal?“, „Pažiūrėk į vaivorykštę, iš kur ta spalvų įvairovė?“, „Atsakyk, koks žinutės kelias, kuriuo ji ateina į tavo telefoną, kodėl mes to kelio nematome?..“

 

Kai marsaeigis sėkmingai nusileido Jezero krateryje ir nusiuntė pirmąją žinutę į Žemę, šią mokslo sėkmę, atidėję programines temas, aptarinėjome visą savaitę. Sulaukiau didelio mokinių susidomėjimo šia tema. Teko atlaikyti galybę klausimų. Dar ir dabar mokiniai dalijasi informacija: „Mokytoja, ar žinot, ar matėt, aš jums nusiunčiau nuorodą“ ir pan.

 

Visuomet skatinu mokinius dalyvauti įvairiuose kūrybinių darbų konkursuose, konferencijose – tai juos „užkabina“, motyvuoja…

 

Suprantu, jog vienas iš jūsų pamėgtų metodų – tiriamoji veikla. Ar mokiniai, susidūrę su tiriamąja veikla, daug ką išbandę praktiškai, labiau domisi fizika (ir gamtos mokslais apskritai)? Gal, kai atlieka praktinių užduočių, jie lengviau suvokia teoriją.

Niekas nepaneigs tiesos: „Ką pamatau, ką išgirstu – pamirštu, ką padarau – lieka man“. Praktinės veiklos labai svarbios mokantis dalyko, gilinant ar sisteminant dalyko žinias. Kiek tai įmanoma, stengiuosi su mokiniais atlikti visus galimus praktikos darbus. Prieš pandemiją mokyklos gavo gamtamoksliniams kabinetams skirtų priemonių, jos laukia mūsų grįžtančių. Nors ir mokomės nuotoliniu būdu, bet tyrimų laboratorijas įkuriame namuose. Ir mums tai sekasi.

 

Karantinas ir pamokos nuotoliniu būdu – jums sudėtingas iššūkis, o gal tai dar viena nauja patirtis? Kaip pavyko sukurti vientisą procesą?

Nuotolinis mokymas tapo iššūkiu, mes jį priėmėme ir, manau, kad sėkmingai įveikiame. Daug ir nuosekliai dirbame su kolegomis, bandydami, aptardami sėkmes ir nesėkmes, tobulindami veiklas – komandinis darbas duoda puikių rezultatų. Daug kas pasikeitė – nuotolinis mokymas atskleidė ir privalumų. Kai kurie vaikai tapo drąsesni, nebijo išsakyti savo nuomonės, diskutuoti, atsiranda įdomių iniciatyvų. Pavyzdžiui, sulaukiau pasisiūlymo vesti pamoką. Na, o kodėl gi ne – pamaniau…

 

Kaip inovatyvi mokytoja, greičiausiai, galite išsakyti nuomonę ir apie išmaniąsias technologijas bei išmaniuosius telefonus mokykloje. Kaip vertinate ir ar naudojate pamokose šiuolaikines technologijas? Jūsų nuomone, ar reikia per pamokas drausti mokiniams naudotis išmaniaisiais įrenginiais?

Viskas, kas yra sukurta – sukurta žmogaus ir žmogui. Kai visa tai pritaikoma pagal paskirtį, savo laiku, neperkraunant mokymo proceso – reikalinga. Jau dešimtus metus naudojuosi išmaniąja „Smart“ lenta ir labai ja džiaugiuosi. Mokant nuotoliniu būdu man visa tai labai padeda. Ruošdamasi pamokai sugaištu daug laiko: kompiuteryje įdiegta „Smart“ lentai pritaikyta programa, tad naudojuosi puikiomis galimybėmis, kad mokiniai ekrane matytų pamokos medžiagą, pateiktą vaizdžiai, glaustai ir informatyviai. Esu už naujoves, kad šios pasiektų mokyklas ir rastų kelią iki mokytojo ir mokinio, tačiau naudojimasis naujomis technologijomis neturėtų atimti galimybės mokiniams veikti kūrybiškai, gebėti modeliuoti, pamatyti problemą, ją įvertinti, spręsti, ieškoti alternatyvų. Noriu pasakyti, kad vaikams negalima leisti pamesti „smalsumo geno“. Sakoma, jog smalsumas – progreso variklis.

 

Kuo, be fizikos, domitės gyvenime? Kai tarp veiklų gausos nutariate skirti laiko sau, koks jis būna?

Patinka laiką leisti gamtoje, kasdien su šuniu keliauju į mišką – prasukam keletą kilometrų kartu, sezono metu nemažai laiko skiriu sodininkystei, daržininkystei. Iki karantino kartą per savaitę kartu su komanda dalyvaudavau proto kovose (protmūšiuose). Nuo pat mokyklos laikų esu prisiekusi keliautoja, nerimstu nekeliaudama. Turiu du anūkus. Leisdami laisvalaikį drauge eksperimentuojame kepdami pyragus, atlikdami įvairius tyrimus ir pan.

 

Dažnai veikti mus skatina įvairios išorinės patirtys, sakykite, iš kur semiatės įkvėpimo? Kaip atsipalaiduojate, dabar labai įprasta sakyti „restartuojate“ smegenis ir ieškote vis naujų formų mokyti ir mokytis?

Seku spaudą, patinka mokslo populiarinimo laidos, geri filmai, ieškau naujovių švietimiečių pasaulyje, tobulinu anglų kalbos žinias… Tai, jog visuomet esu tarp jaunimo ir su jaunimu – skatina nuolat tobulėti.

 

Dėkoju už pokalbį.