Skaitmeninio amžiaus vaikų kalba. Kokia nauda iš ekranų ankstyvajame amžiuje?

dr. Eglė Krivickaitė-Leišienė
,
VDU HMF Lituanistikos katedros lektorė, VšĮ „Smalsūs šnekučiai“ įkūrėja

Kalba nėra paprastas, elementarus dalykas, kuris „ateina“ savaime ar kurio vaikai paprasčiausiai gali išmokti iš ekranų. Kalba – socialinis reiškinys, jai būtinas gyvas bendravimas. Jei su vaiku nebendraujama, vaikas kalbos negirdi, jis jos ir nepradės vartoti. Kalbinė aplinka, kur vaikai gali nuolat girdėti kalbą, bendrauti, yra svarbi norint, kad vaikas pradėtų tarti pirmuosius žodžius, žodžių junginius, sakinius.

Suaugusiųjų ir vaiko bendravimo svarba

 

Iš autorės asmeninio archyvo

Kalbos mokymosi / įsisavinimo procese vaikams nėra pateikiamos taisyklės, kaip kalbėti konkrečia kalba, vaikai, būdami apsupti kalbos, ją aktyviai įsisavina: girdi, atpažįsta, kartoja. Kalbos įvesties kiekis ir kokybė, gaunama iki 3 metų, yra reikšmingai susijusi su vėlesniu kalbos įsisavinimu ir pažinimo raida. Svarbu akcentuoti gyvo tėvų ir vaikų bendravimo reikšmę. Ilgalaikiai stebėjimai leido nustatyti, kad suaugusiųjų vaikui pasakytų žodžių skaičius reikšmingai koreliavo su kūdikių kalbos raida. Suaugusiųjų bendravimas su 2–48 mėnesių kūdikiu yra reikšmingai susijęs su vėlesne kalbos raida ir gali prognozuoti tolesnį vaiko kalbos raidos vystymąsi. Suaugusiųjų ir vaikų pokalbiai yra esminė vaiko kalbos raidos dalis. Tėvų ir vaikų bendravimas yra geriausias / produktyviausias, kai jis yra abipusis, t. y. kai kalbama su vaikui (vyksta dialogas), o ne vaikui (tėvų monologas).

Taigi kalbinė aplinka svarbi ankstyvojo bendravimo ir kalbos raidai. Pastaraisiais metais ji sparčiai keitėsi, nes padidėjo prieiga prie skaitmeninės žiniasklaidos ir jos naudojimas.

 

Kaip ir minėta aukščiau – vaikai kalbos mokosi iš aplinkos, girdėdami suaugusiųjų kalbą, ją intuityviai kopijuodami. Užsienio mokslininkai pastebėjo, kad pradedama galvoti, jog suaugusiųjų kalbos vaikai gali klausytis ir mokytis iš ekranų (televizoriaus, planšečių, telefonų ir kt.). Tačiau suaugusiųjų kalba yra vertinga tiek, kiek ji skatina vaiko kalbą. Gyva kalba nėra tas pats, kas elektroninis stimulas. Elektroninis stimulas nėra produktyvu ir naudinga. Nustatyta, kad 9–10 mėnesių kūdikiai garsų tarimo / skyrimo / imitavimo mokosi iš gyvos sąveikos, bet ne iš skaitmeninės. Kalbos mokomasi NE klausantis pasyvaus iš ekrano sklindančio monologo, o iš gyvo kontakto, aktyvaus dialogo vystymo ir akių kontakto, veido mimikų, reakcijų – tai tobulina vaikų kalbos ir bendravimo įgūdžius.

Skaitmeninio amžiaus vaikai. Ar naujosios medijos turi įtakos ankstyvam kalbos vystymuisi?

 

Šių dienų kūdikiai gimsta skaitmeninės medijos pasaulyje, daugelis su skaitmenine medija susiduria nuo pat mažens ir tai aktualu ne tik Lietuvoje, bet viso pasaulio mastu. |The Swedish Media Council| (2019) pranešė, kad Švedijoje internetu naudojosi 54 proc. vaikų iki 2 metų, o programėlėmis – 22 proc. vaikų. Korėjos mažylių (2 metų amžiaus) vidutinis dienos televizoriaus žiūrėjimo laikas buvo 1,21 valandos, o 32,6 proc. mažylių televizorių žiūrėjo ilgiau nei 2 valandas. Nustatyta, kad vaikai, žiūrėję ekranus 2–3 valandas per dieną, turi 2,7 karto didesnę kalbos vėlavimo riziką, o daugiau nei 3 val. – 3 kartus didesnę kalbos vėlavimo riziką, nei nežiūrintys ekranų.

 

Nors vaikai, sulaukę 6 mėnesių amžiaus, paprastai jau stebi televizoriaus ekraną, iš tiesų jame rodomą turinį pradeda suprasti tik sulaukę maždaug 2 metų. Tai reiškia, kad kūdikių ir jaunesnių nei 2 metų amžiaus vaikų dėmesį patraukia tai, kas rodoma ekrane, bet jie nieko neišmoksta. Vaikai iki 2–3 m. nėra pajėgūs suvokti ir objektyviai įvertinti to, kas vyksta ekrane, todėl ši intensyvi atskirų smegenų sričių stimuliacija neduoda naudos visapusiškai vaiko raidai. Atvirkščiai, kūdikiams intensyvus vaizdo įrašų žiūrėjimas turi žalingą poveikį ankstyvam kalbos vystymuisi, lemia kalbos raidos vėlavimą.

 

Daug tyrimų rezultatų parodė neigiamą ryšį tarp mažų vaikų laiko praleidimo prie ekranų ir kalbos vėlavimo:

  • tyrime, kuriame dalyvavo 8–16 mėnesių kūdikiai JAV, daugiau nei 1 valandos vaizdo įrašų žiūrėjimas per dieną turėjo neigiamą įtaką įsisavinant žodyną;
  • tyrime, kuriame dalyvavo jaunesni nei 1 metų kūdikiai, žiūrėję ekranus, nustatyta 6 kartus didesnė kalbos raidos vėlavimo rizika nei tiems, kurie nežiūrėjo;
  • tyrime, kuriame dalyvavo 2 metų amžiaus kūdikiai, nustatyta, kad kalbos raidos vėlavimo rizika proporcingai padidėjo ilgėjant ekranų žiūrėjimo laikui.

 

Neigiamą ryšį tarp televizijos žiūrėjimo ir kalbos rezultatų lėmė suaugusiųjų ir vaikų bendravimo (ne)buvimas. Bendravimas yra socialinis elgesys, kai kalbėtojas ir klausytojas keičiasi informacija per dialogą. Ekranai nepadeda tobulinti bendravimo įgūdžių. Žiūrint ekranus informacijos keitimasis yra vienakryptis, t. y. tai iš ekrano sklindančio kalbėtojo (kalbėtojų) monologas, nėra atsako iš vaiko, nėra kvietimo kalbėtis. Taigi mažai tikėtina, kad ekranų žiūrėjimas palengvina vaikų bendravimo galimybes.

Iš autorės asmeninio archyvo. Fotografuota Fotoli.lt

Pabrėžiamas suaugusiojo ir vaiko santykis žiūrint / naudojant ekraną. Net jei bendraujama su vaiku žiūrint TV, vis dėlto didžioji dalis dėmesio skiriama ne vaikui / suaugusiajam, o ekranui. Nustatyta, kad žiūrint televizorių, kai tėvų ir vaikų dėmesys daugiausia krypsta į televizoriaus ekraną, prastėja tiek tėvų kalbos kokybė, tiek kiekybė. Tyrimas parodė, kad tėvai, auginantys 1–3 metų vaikus, žiūrėdami TV, su vaiku gerokai mažiau bendravo, t. y. ištarė mažiau žodžių vaikui (tiek bendrai, tiek naujų). Bendravimas su tėvais yra gyvybiškai svarbus kalbos įsisavinimo veiksnys, todėl televizijos žiūrėjimas gali turėti neigiamos įtakos mažų vaikų kalbos raidai. Ekranai atima galimybę bendrauti, tai gali lemti kalbos vėlavimą.

 

Atliktas tyrimas, kai tėvų prašyta įvardinti, ar, kai namuose užsiima veiklomis su vaiku, fone yra įjungtas TV. Rezultatai atskleidė, kad:

  • nuo 8 mėnesių iki 2 metų amžiaus vaikai vidutiniškai 5,5 valandos girdi foninės televizijos per dieną;
  • nuo 2–4 metų amžiaus vidutiniškai 4,4 val. girdi foninės televizijos per dieną.

 

Taigi, matyti, kad maži vaikai daug budrumo valandų praleidžia fone girdėdami garsus, sklindančius iš TV. Šis tyrimas atskleidė, kad, kai TV yra įjungtas, tėvai mažiau bendrauja su vaiku. Nors teigiama, kad suaugusiesiems skirtos programos vaikų nedomina – jie nesupranta ir nežiūri. Bet žiūri tėvai ir suprastėja bendravimas su vaiku. Tai įrodo dar vieno tyrimo rezultatai. Tyrimo metu palygintas tėvų bendravimas su 12, 24 ir 36 mėnesių vaikais, kai fone yra įjungtas TV ir kai nėra įjungtas. Darytas eksperimentas: 30 min. tėvai žaidžia su vaiku, kai įjungtas TV, 30 min. tėvai žaidžia su vaiku, kai TV išjungtas. Tėvų prašyta elgtis natūraliai, taip, kaip jie elgiasi įprastai tokiomis situacijomis. Rezultatai rodo: kai TV įjungtas, tėvų aktyvus įsitraukimas sumažėjo trečdaliu, o laikas, praleistas nebendraujant su vaiku, padidėjo per pusę, palyginti kai TV išjungtas.

KODĖL tėvai duoda ekranus vaikams?

 

Komercinės TV laidų rengėjai bando įrodyti, kad jų kuriamos edukacinės laidos, skirtos ankstyvojo amžiaus vaikams, padeda lavinti kalbą. BET visi nekomerciniai tyrimai tai neigia – nėra jokios naudos vaikams iki 3 metų. Priešingai, dažnas TV žiūrėjimas susijęs su: dėmesio kaupimo, skaitymo, matematinių gebėjimų sunkumais. Kūdikiams intensyvus vaizdo įrašų žiūrėjimas turi žalingą poveikį ankstyvam kalbos vystymuisi.

 

Atrodo, paskutiniuosius metus tikrai daug kalbama apie ekranų neigiamą įtaką. Tad kyla klausimas, kodėl tėvai vis tiek duoda ekranus? Tyrimų (anoniminės anketinės apklausos, interviu) rezultatai leidžia teigti, kad tėvai, kurie kūdikiams / vaikams leidžia žiūrėti ekranus:

  • dėl tam tikrų priežasčių yra mažiau motyvuoti skatinti vaiko kalbos raidą;
  • ekranas kaip auklė: skubantiems, nedėmesingiems, „užsiėmusiems“ tėvams;
  • yra tikimybė, kad tėvai, manantys, kad ekranai padeda vystytis vaikų kalbai, patys nemažai laiko praleidžia prie ekranų;
  • tyrimo rezultatai parodė, kad tėvai ekranų davimą kūdikiams grindė teigdami tuo, kad tai yra ugdomieji filmukai, skatinantys smegenų vystymąsi.

 

Vis dėlto kūdikiams skirtos vaizdo medžiagos (pvz., čia) kalba yra ribota / kalbinės raiškos mažai (arba iš viso nėra). Daugelis kūdikių vaizdo įrašų yra reklamuojami, aprašymuose teigiama, kad šios priemonės skatina vaiko pažinimo, kalbos ir smegenų vystymąsi. Manoma, kad tėvai tiki ir duodami ekranus mano, kad daro gera – lavina vaiką. Kūdikiams, vaikams skirtuose vaizdo įrašuose (žr. aukščiau pateiktą pavyzdį) scenos yra trumpos, greitai besikeičiančios, rodomi ryškūs vaizdai. Visa tai neskatina kalbos raidos, neskatina smegenų veiklos, visa tai trukdo vaiko lavėjimui, neigiamai veikia vaikų emocinę būseną. Pastebėta, kad tokie ir pan. kūdikiams skirti vaizdo įrašai yra sukurti menkai suprantant kūdikių vystymosi raidą, poreikius, nesiremiant jokiais tyrimais, jų rezultatais.

 

Taigi, svarbu dar kartą pakartoti, kad per pirmuosius trejus gyvenimo metus vaikas su kalba susipažįsta / kalbos mokosi iš aplinkos. Suaugusiųjų ir vaikų pokalbiai yra esminė vaiko kalbos raidos dalis, svarbu kalbinant vaiką suteikti jam galimybę matyti kalbančiojo veidą, stebėti lūpų judesius, girdėti skirtingas intonacijas, girdėti spalvingą kalbą, klausti ir suteikti galimybę atsakyti.

 

Remtasi:

Anderson D. R., Hansaon K. G. 2017. Screen Media and Parent–Child Interactions. Media Exposure During Infancy and Early Childhood pp 173–194.

Byeon, Hong 2015. Relationship between Television Viewing and Language Delay in Toddlers: Evidence from a Korea National Cross-Sectional Survey. Plos one, 1–12.

Heuvel Meta van den, Ma J., Borkhoff C. M., Koroshegyi Ch., Dai David W. H., Parkin P. C., Maguire J. L., Birken C. S. 2019. Mobile Media Device Use is Associated with Expressive Language Delay in 18-Month-Old Children. J Dev Behav Pediatr. 40(2), 99–104.

Jautakytė R. Vaiko kalbų lavinimas muzika. http://projektas-muzika.lmta.lt/media/rasa_jautakyte/146584.html.

Krivickaitė-Leišienė E. 2020. Tais neilgas kelias iki pirmųjų žodžių. https://www.svietimonaujienos.lt/tas-neilgas-kelias-iki-pirmuju-zodziu/.

Nyberg S., Rudner M., Thornberg U. B., Koch F-S., Barr R., Heimann M., Sundqvist A. 2020. The Natural Language Environment of 9-Month-Old Infants in Sweden and Concurrent Association With Early Language Development. Frontiers in Psychology, 1–11.

Pempek Tiffany A., Kirkorian Heather L., Anderson Daniel R. 2014. The Effects of Background Television on the Quantity and Quality of Child-Directed Speech by Parents. Journal of Children and Media, 8 (3), 211–222.

Simonavi S., Hini D., 2021. Excessive Screen Media Exposure and Language Delay in the Development of Infants and Toddlers – Three Case Reports. Serbian Journal of Experimental and Clinical Research. Prieiga per internetą: https://sciendo.com/es/article/10.2478/sjecr-2021-0028.

Zimmerman, Christakis, Meltzoff. 2007. Associations between Media Viewing and Language Development in Children Under Age 2 Years. Communicative Development Inventory, 364–370.

Zimmerman F. J., Gilkerson J., Richards J. A., Christakis D. A., Xu D., Gray S., Yapanel U. 2009. Teaching by Listening: The Importance of Adult-Child Conversations to Language Development. Pediatrics. 342-349.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.