Šimtamečiai laiškai – neįkainojamas istorinės atminties palikimas

Jūratė Tamulytė-Jagminienė
,
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė

Palengva užmarštin nueina popierinių laiškų rašymo tradicija, palikusi nemarų istorijos paveldą – garsių Lietuvos asmenybių prieš šimtmetį rašytus laiškus. Šie metai paskelbti Archyvų metais, tad kalbėti apie tai – pats tinkamiausias metas.

 

Pasaulį užliejo galinga technologijų banga. Vis populiaresni tampa elektroniniai laiškai. Viskas natūralu, dėsninga – XXI amžius…

 

Vis rečiau ir rečiau mus pasiekia popieriniai laiškai. Vis rečiau ir rečiau aplanko ta geroji emocija, kai rankose laikai dar neatplėštą voką ir širdis suspurda – kas jame? Laiškai – viena intymiausių žmogaus dvasios raiškos formų, ypač kai laiškai rašyti artimam žmogui.

 

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkiniuose saugoma unikali praėjusio šimtmečio garsių Lietuvos švietėjų laiškų kolekcija. Visi laiškai – gyvi dokumentai, gal kiek subjektyvūs savo pateikimo būdu, tačiau gerai atspindintys rašančiojo asmenybę, istorijos laikmetį, juos rašiusiųjų žmonių asmeninių gyvenimų epizodus, jų kūrybines, profesines nuostatas, tarpusavio santykius. Visada truputį nejauku, bet kartu ir labai įdomu tyrinėti šimtamečius laiškus: liesti popierių, tyrinėti braižą ir bandyti įsivaizduoti, kokios nuotaikos buvo rašantysis, ką jautė sėdėdamas prie rašomojo stalo ir ranka vedžiodamas tekstą popieriaus lape.

 

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje pristatyta virtuali paroda „Istorinės atminties retrospektyva. Žymių Lietuvos švietėjų laiškai. XX a. I-oji pusė“, kurioje eksponuojami įvairaus pobūdžio laiškai, tarp kurių – ir visuomeninio turinio laiškai, tokie kaip Lietuvos universiteto rektoriaus, prof. Mykolo Romerio ir M. K. Čiurlionio galerijos direktoriaus Pauliaus Galaunės sveikinimai, adresuoti Pedagoginio muziejaus direktoriui Vincui Ruzgui Pedagoginio muziejaus veiklos penkerių metų sukakties proga.

Įdomūs ir ypač vertingi lietuvių kalbos patriarcho Jono Jablonskio laiškai, adresuoti pedagogui Juozui Damijonaičiui bei literatūros ir kalbos tyrinėtojui Zigmui Kuzmickiui, kuriuose J. Jablonskis su bičiuliais aptarinėjo įvairius kalbos reikalus, kurie jam labai rūpėjo, pergyveno, kad lietuvių kalbos mokytojai kuo greičiau būtų supažindinami su rašybos naujovėmis. Paskutiniai 1926–1928 m. J. Jablonskio laiškai rašyti ne jo paties ranka, o pagalbininkų, bet laiškus pasirašęs pats.

 

Unikalus lietuvių kalbininko, knygininko Jurgio Šlapelio 1911 m. rašytas atvirlaiškis pedagogui, dramaturgui Marcelinui Šikšniui, kuriame J. Šlapelis prašo autoriaus atsiųsti geležinkeliu po 100 egzempliorių „Likimo bausmės“, „Sparnų“ ir „Pilėnų kunigaikščio“. Tikėtina, kad iš J. Šlapelio knygyno M. Šikšnio dramos galėjo nukeliauti į Varšuvą, Maskvą, JAV miestus ir kitur.

 

Jautriausi, šilčiausi, nuoširdžiausi yra asmeninio turinio laiškai, rašyti artimam žmogui. Ypač daug tokio turinio laiškų ir atvirlaiškių iš Davoso yra parašęs pedagogas Jonas Murka mylimai žmonai Elenai ir keturioms dukrelėms, kuriuose jis pasakojo apie save ir apie nepakartojamą Šveicarijos gamtą, pasakiškas žiemas. Išskirtiniai Pirmojo pasaulinio karo metais pedagogo, chorvedžio Juozo Vokietaičio rašyti atvirlaiškiai keliaudavo iš Voronežo į Vitebską broliui Antanui Vokietaičiui, taip pat pedagogui, chorvedžiui, kuris tuo metu atliko karinę tarnybą carinės Rusijos kariuomenėje. Juozas pasakodavo broliui, kaip gyvena jo žmona, o ypač – kaip sekasi mokslai dukrai Aldonėlei, kuria Juozas labai rūpinosi. Įdomūs istorine prasme ir labai nuoširdūs mokytojo, literato, knygnešio Jono Juozo Palukaičio 1909 m. siųsti atvirlaiškiai į Varšuvą dėdei Vincui Palukaičiui – žymiam pedagogui, poetui, varpininkui, knygnešiui. Juozas dėdei Vincui pasakodavo, kas naujo vyksta Lietuvoje, kaip gyvena jiems artimi žmonės. Unikalus J. J. Palukaičio atvirlaiškis (1904), adresuotas jo draugui V. Žiurui. Įdomūs turiniu pačiam J. J. Palukaičiui siųsti kunigo L. Kaulakio (1911) ir draugo Jurgio (1912) atvirlaiškiai.

 

Visi XX a. pirmojoje pusėje rašyti laiškai – iškalbingas istorinės atminties palikimas – neįkainojamos vertės tautos nacionalinis turtas.

 

Virtualią parodą „Istorinės atminties retrospektyva. Žymių Lietuvos švietėjų laiškai. XX a. I-oji pusė“ galima rasti čia.

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.