Šiandienė mokykla nustebintų anų laikų mokinį

Mokytoja Danguolė Laurenčikienė pedagoginį darbą dirba jau dvylika metų. Šiuo metu ji dėsto pradinukams Vilniaus Baltupių progimnazijoje. Mokytoja dalijasi, kad mokytojavimas – didžiausia jos gyvenimo svajonė, tad didelių abejonių, kokią profesiją rinktis, niekada nekilo. Danguolė Laurenčikienė – viena iš dešimties mokytojų, geriausiai įvertintų iniciatyvos „Ačiū už pamokas“ metu.

Danguole, kada ir kaip supratote, kad mokytojystė – Jūsų gyvenimo kelias?

Baigus mokyklą ilgi apmąstymai manęs nekankino. Tai buvo vienintelis mano studijų pasirinkimas – tuometis Pedagoginis Šiaulių universitetas. Lietuvių kalbos mokytoja skatino mane rinktis žurnalistikos studijas. Šiek tiek apie žurnalistiką mąsčiau, bet tikrai jokių svajonių, dėl jokios kitos profesijos, neturėjau. Galbūt turėjo įtakos tai, kad mano vyresnioji sesuo ir artimiausia pusseserė jau buvo baigusios mokslus ir dirbo pedagoginį darbą.

 

Ar kada nors teko gailėtis dėl pasirinktos profesijos?

Dvylika savo gyvenimo metų teko praleisti Amerikoje. Išvykusi į Čikagą negalėjau dirbti pagal pasirinktą profesiją. Žinoma, kilo dvejonių, kad pala, aš įgijau profesiją, bet neturiu jokio amato, t. y. nemoku nei siūti, nei kirpti. Tad darbo paieškų buvo įvairių, bet nuvykusi per 3 mėnesius veiklos susiradau – Maironio lituanistinėje mokykloje, tad savaitgaliais grįžau prie pedagogikos. Lietuvoje kito darbo nesu dirbusi. Mano vienintelė darbovietė Lietuvoje – mokykla. Tad gailėtis dėl pasirinktos profesijos neteko.

 

Koks, Jūsų manymu, turėtų būti XXI amžiaus mokytojas?

Profesine prasme mokytojas turi būti ugdantis – padėti mokiniui siekti akademinių žinių, o taip pat mokyti mokytis, daryti pažangą. Mokytojas kiekvienam turėtų padėti siekti savų aukštumų.

Kalbant apie asmenines savybes, mokytojas turėtų būti laimingas žmogus – linksmas, draugiškas, jaunatviškas, šmaikštus, žaismingas, smalsus, besišypsantis.

 

O kokia turėtų būti XXI amžiaus mokykla?

Įsivaizduoju, kad XXI amžiuje mokinys turėtų mėgti mokyklą, norėtų į ją eiti, mokykloje turėtų būti įdomu, gera, smagu, saugu. Tai lemia daugybė veiksnių – dirbantys mokytojai, patraukli aplinka, mokymo priemonės, mokymo turinys ir t. t.

 

Ji tokia ir yra, ar vis dėlto dar reikėtų tobulėti?

Vis pamenu gyvenimo Amerikoje pavyzdį. Lietuvių šeimos norėdavo grįžti į Lietuvą aplankyti giminaičių. Kelionę planuodavo 2–3 savaitėms. Sunkiausia būdavo prikalbinti vaikus. Jie norėdavo aplankyti Lietuvą. Čia jiems smagu, bet atsisakydavo vykti, jei kelionė sutrukdys nors dieną mokykloje. Jie nori eiti į mokyklą.

Kaip žinia, ten, jei mokinys prasižengia – jis šalinimas iš mokyklos kelioms dienoms. Tai veikia. Ir tai tikrai būdavo bausmė.

Mūsų mokyklai tikrai dar reikia tobulėti.

 

Jūsų vertinimu, mokytojo profesija jau tapo prestižine? Jeigu ne, ko reikia, kad tai įvyktų?

Nemanau, kad tapo prestižine. Tada matytume daug jaunų žmonių, ateinančių dirbti į mokyklas. Mokykloje reikia ramios darbo aplinkos (pakankamai priemonių darbui, motyvuotų mokinių) ir motyvuojančio atlyginimo.

 

Ko Jums labiausiai trūko mokykloje, kai dar buvote mokinė?

Sunku lyginti mano mokyklą su šiandienos. Per pertraukas koridoriuose vaikščiodavome rateliu, susikibę po du. Visi buvome lygūs. Kad mokinys asmenybė, – jokių diskusijų nekilo. Tuomet teturėjome mokytoją, lentą, vadovėlį ir sąsiuvinį. Šiuolaikinėje mokykloje – patraukli aplinka, mokymo priemonės nustebintų tuometį mokinį.

 

Kokių savybių reikia žmogui, kad jis galėtų būti geras mokytojas? Kokios savybės labiausiai trukdo?

Mokytojas turėtų būti „neįrėmintas“. Turėtų būti lankstus, besikeičiantis, kūrybingas. Jei esi beribiai principingas, nekeičiantis nuomonės, turėtų būti sunku dirbti mokytoju.

 

Kokius metodus taikote darbe, kokia Jūsų pamoka?

Pamokoje taikau įvairiausius mokymo ir mokymosi metodus. Bet pastebėjau, kad mokiniams labai patinka, kai pamokoje mokomasi bendradarbiaujant – mokiniai dirba grupelėmis, gali pasitarti, diskutuoti, išsakyti pastebėjimų, pamokyti vienas kitą. Tokios pamokos tikrai labai darbingos ir patinka mokiniams.

 

Kaip Jums sekasi užmegzti ryšį su vaikais? Ar sunku juos sudominti mokymusi?

Vaikai labai smalsūs. Jei pamokoje girdi ir patiria kažką naujo, nežinomo, negirdėto, neįprasto, tuomet noriai mokosi, domisi, stengiasi ir siekia. Tuomet mokymusi sudominti nesunku. Atsakingai ruošiuosi pamokoms. Stengiuosi kartais nustebinti.

 

Girdėti nuomonių, kad mokinių teisės plačios, o mokytojų galimybės sutramdyti neklaužadas – nulinės. Ką manote apie tai?

Mokytojo darbe kasdien pasitaiko pačių įvairiausių situacijų – ir sudėtingų, ir netikėtų. Kai situacija sudėtinga, didžiausia pagalba ir parama mokytojui – bendradarbiaujanti šeima. Tik kartu su šeima galime spręsti problemas ir koreguoti mokinių elgesį.

 

Gyvename labai sudėtingu laikotarpiu, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių tenka mokyti nuotoliniu būdu. Ar, kad mokymosi procesas būtų visapusis, tarp mokinio ir mokytojo turi būti natūralus kontaktas? Kokia Jūsų nuomonė?

Vienareikšmiai – taip. Gyvas kontaktas – nepakeičiamas. Mokinį reikia paraginti, drąsinti, pagirti, mirktelėti, jam nusišypsoti, asmeniškai pasikalbėti. Dirbdami nuotoliniu būdu to netenkame.

 

Kokius tikslus keliate sau kaip mokytojai?

Aukšti mokinių pasiekimai ir gebėjimai. Taip pat geri prisiminimai, lydintys prisiminimus apie pradinę mokyklą. „Ačiū už pamokas“ nominacijos laimėjimas rodo, kad sėkmingai siekiu savo tikslų. Mano mokiniai mane prisimena, gerbia ir man dėkoja. Džiaugiuosi. Esu laiminga.

 

Dėkoju už pokalbį.