Senos mintys naujomis aplinkybėmis

Įvairių nuomonių galima užtikti apie mokytojų ir mokinių kasdienį darbą dabartinėmis sąlygomis. Vieniems padėtis atrodo esanti tragiška, kiti teigia, kad dabar išgyvena renesansą, nes šiuolaikiškai dirbti anksčiau – nebuvo sąlygų. Pratęsiant optimistinę mintį galima papildyti, jog iš tikrųjų, per pastarąjį dešimtmetį, teko dažnai girdėti apie besikeičiantį pedagogo vaidmenį, kuomet iš tradicinio mokytojo tampama „konsultantu“, „partneriu“, „motyvatoriumi“, „instruktoriumi“ ir pan. Taigi, tokioms pedagogo „šiuolaikinėms funkcijoms“ susiklostė tikrai palankios sąlygos… Viruso epidemija paskatino perėjimą nuo mokymo prie mokymosi!

Tačiau rimtai kalbant, dabartinės sąlygos pedagogams ir mokiniams – sudėtingos. Žvelgiant iš šalies, kaip šiuo metu dirba pedagogai, norėčiau išsakyti tris mintis. Suprantama, kad išsakytos mintys bus ne visiems priimtinos, tačiau tikiuosi, kad bent dalis apie tai susimąstys.

Susidaro įspūdis, jog mokiniai šioje „viruso gadynėje“ turi mokytis naudodamiesi vos ne vienintele priemone, t. y. kompiuteriu. Jiems siūloma žiūrėti įvairius vaizdo siužetus platformoje „Youtube“, siūloma žiūrėti sukurtas televizijos laidas, siūloma… siūloma… Įspūdis toks, jog siekiama „kažkuo užimti“, kad tik mokiniams būtų įdomu ir būtų ką veikti, bet ne visuomet pagalvojama apie perteikiamos informacijos naudą. Ne visais atvejais bandoma sieti su tuo, kas mokiniams tikrai reikalinga ir atsižvelgti į to amžiaus tarpsnio ypatumus. Nauja informacija kai kada pateikiama be įžangos, be susiejimo su platesniu kontekstu (t. y. nesiejant su tuo, ko mokėsi), fragmentiškai ar sudėtingai ir pan.

Nenorėdamas minėti konkrečių atvejų, kuriuos viešina veidaknygėje (facebook) kai kurie pedagogai, drįstu teigti, kad kartais per daug orientuojamasi į išorinį įvaizdį. Antai pradinių klasių mokiniai turi parengti pristatymą skaidrėmis (nors, pasak mamos, jų niekas to nemokė) arba duodama medžiaga anglų kalba, o penktos klasės mokiniams aiškinama apie vadovėliuose esančias dalykines klaidas ir sovietmečio stereotipus. Mokiniai neįgiję esminių žinių, nesuvokia bendro konteksto, tačiau iš karto pereinama prie fragmentiškos informacijos, prie probleminių klausimų, skirtingų požiūrių ar vertinimų. Todėl lieka neaišku, kodėl taip norima atsisakyti patvirtintų mokymosi priemonių – vadovėlių. Juk jau prieš du dešimtmečius buvo keliamas reikalavimas rengti vadovėlius (neminėsiu kitų papildomų priemonių), kurie tiktų savarankiškam mokymuisi. Šiuo metu susiklostė situacija, kuomet savarankiškas mokymasis tapo ypač aktualus. Žinoma, niekas nevaržo pedagogo laisvės rekomenduoti ir kitų resursų.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Antra idėja – sena ir kartu pakankamai šiuolaikiška. Prieš keturis dešimtmečius Lietuvos pedagogams skirtame laikraštyje paviešintas straipsnis „Apversti istorijos pamoką“ (tikslaus pavadinimo nepamenu). Jame buvo propaguojama tokia idėja: mokytojas iš pradžių gali skirti užduotį mokiniams – namuose perskaityti vadovėlio temą (vienai pamokai skirtą informaciją) ir žodžiu atsakyti į temos pabaigoje pateiktus klausimus. Istorijos vadovėliuose paprastai būna 3–5 esminiai klausimai. Kuomet mokiniai ateidavo į pamoką, mokytojas naujos temos neaiškindavo – jis aiškindavosi, ar mokiniai suprato, ką perskaitė. Paprastai sakant, turėdavo atsakyti į mokinių klausimus, t. y. paaiškinti tik tai, ko jie nesuprato mokydamiesi namuose. Taigi pamoka būdavo tarytum „apversta“ – pirma namuose vaikai susipažįsta su nauja tema, o per pamoką gilina ir įtvirtina įgytas žinias (gebėjimus).

Kodėl drįstu teigti, kad ši idėja šiuolaikiška? Kadangi tokia seka šiuo metu organizuojamos studijos kai kuriuose Vakarų valstybių universitetuose. Esmė tokia: prieš ateidami į paskaitą studentai privalo perskaityti tam tikrą kiekį nurodytos literatūros, apimtis gali būti iki 60 ar net daugiau puslapių, o per paskaitą dėstytojas neaiškina elementarių tiesų – vyksta perskaitytos literatūros (esminių klausimų) aptarimas, diskusija.

Papildydamas šią idėją, galiu paminėti ir kitą tų laikų rekomendaciją. Buvo siūloma mokinių žinias tikrinti tik išėjus tam tikrą kiekį temų, paprasčiau sakant – baigus tam tikrą programos dalį. Taigi keletą pamokų vykdavo naujos temos perteikimas, o per paskutinę tos temos pamoką siūlyta vykdyti atsiskaitymą („mažytė įskaita“).

Dar viena sena mintis ir taip pat kažkiek šiuolaikiška. Domėjausi istorijos mokymu Australijoje ir man patiko viena idėja, kurią pristatė mokytojas veteranas iš Sidnėjaus. Jis teigia, kad itin svarbu mokyti mokinius rašyti sklandų tekstą, remiantis trimis skirtingais informacijos šaltiniais. Jo žodžiais tariant, pirmasis šaltinis – vadovėlis. Jame paprastai būna esminė informacija. Antrasis šaltinis – enciklopedija. Beje, šis šaltinis Lietuvoje prieinamas beveik visiems, nes skaitmeninė Visuotinės lietuvių enciklopedijos versija pateikta adresu: www.vle.lt. Ir trečiasis šaltinis – paties mokinio pasirinkta literatūra. Gali būti mokslo knyga, mokslo populiarinimo straipsnis, bet kuris tinkamas pagal temą straipsnis iš žurnalo ar knygos. Tokiu būdu, mokiniai mokomi susirasti tinkamą literatūrą, sisteminti surinktą informaciją, ją apibendrinti, daryti išvadas ir pan. Iš esmės tai yra tai, kas mokiniams praverčia tolimesnėse studijose ir gyvenime.

Kuo pasireiškia šios idėjos šiuolaikiškumas? Viena vertus, dalis dabartinių Lietuvos mokinių vargiai geba sklandžiai ir be klaidų parašyti bent vieną kitą sakinį. Jeigu kažkas tuo abejoja – galiu pateikti šimtus aštuntos ar dešimtos klasės mokinių atsakymų, kuriuos teko užtikti vykdant socialinių mokslų dalykų testavimą. Kiek žinoma, optimistiškai nenuteikia ir abiturientų analogiški atsakymai per istorijos ar kt. dalykų brandos egzaminus.

Antra vertus, dabartinėmis sąlygomis, kuomet sudėtinga vesti tradicines pamokas, turint ribotas laiko ir technologines galimybes, tokia veikla tampa labiau prasminga. Juk skyrus užduotį parašyti bent dviejų puslapių apimties tekstą, mokinys bus priverstas išsamiai perskaityti vadovėlyje esantį autoriaus tekstą bei pateiktus kitus informacijos šaltinius (dokumentus, žemėlapius, statistinius duomenis ir pan.), siekdamas surinkti informaciją savo rašto darbui. Ieškodamas reikalingos informacijos, tikėtina, skaitys įdėmiai ir todėl geriau suvoks, ką būtina išmanyti. Rezultatas bus pasiektas!

Tačiau – svarbu turėti mintyse vieną aplinkybę. Jeigu rašto darbo tema bus orientuota į tradicinį aprašymą, tuokart, tokia veikla vargu ar pasiteisins, nes nemaža dalis parengs rašto darbą „copy-paste“ metodu. Tokios, ne visai tinkamos, temos pavyzdys galėtų būti: „Lietuva šaltojo karo metais“ arba „Lietuvos nepriklausomybės atgavimas“. Dėl to siūloma orientuotis į probleminį klausimą, į pokytį visuomenėje per tam tikrą laikotarpį, į skirtingą poveikį atskiroms visuomenės grupėms, skirtingus požiūrius ir pan. Todėl labiau vertingos temos rašto darbams galėtų būti tokios: „Kaip keitėsi Lietuvos gyventojų buitis XX a. 6–10 deš.“, „Kam buvo gera gyventi Sovietinėje Lietuvoje?“, „Kodėl kai kurie žmonės sako: „prie ruso gyventi buvo geriau“?“, „Kodėl Lietuvoje buvo griežtai baudžiama už antisovietinę agitaciją ir propagandą?“, „Kodėl ne visi žmonės rėmė Sąjūdį nuo jo atsiradimo?“, „Kaip sovietmečiu buvo galima padaryti karjerą?“ ir pan.

Vietoj epilogo.

O gal iš tikrųjų reikia sutikti su teigiančiais, kad susiklosčiusios aplinkybės verčia ugdyti kitaip?..

+12

-1