Savo darbu nešti Meilės Lukšienės vardą

Dovilė Šileikytė

Prabėgo kiek daugiau nei savaitė nuo profesinės pedagogų šventės. Mokytojai grįžo prie kasdienių džiaugsmų ir rūpesčių, o „Švietimo naujienos“ dar kurį laiką dalysis šventės atgarsiais. Pradedame interviu ciklą, kuriame kalbinsime spalio penktąją apdovanotus pedagogus. Pirmasis pašnekovas – Meilės Lukšienės premijos laureatas, pradinių klasių mokytojas Ąžuolas Jašinskas. Kauno r. Raudondvario Anelės ir Augustino Kriauzų pradinėje mokykloje jis dirba nuo 2018 m. Mokytojas puikiai bendrauja su vaikais, su tėvais, nuolat domisi švietimo naujovėmis, jo mokiniai pelno lietuvių kalbos, matematikos, IT konkursų apdovanojimus, dalyvauja olimpiadose, edukacinėse pamokose. Ą. Jašinskas 2016 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto lietuvių filologijos studijų programą, vėliau, 2019 m., įgijo pedagogo kvalifikaciją. 2021 m. Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje baigė pradinio ugdymo pedagogikos modulį.

 

Šis apdovanojimas Jums buvo labiau netikėta staigmena ar pelnytas pripažinimas? Kokios mintys užplūdo sužinojus, kad tapote laureatu?

Kadangi Meilės Lukšienės premijos konkursui reikia siųsti tam tikrus dokumentus, dalyvauti Švietimo, sporto ir mokslo ministerijos renginyje-diskusijoje, manau, kiekvienas dalyvis pagalvoja, kad gali laimėti. Sužinojus, kad esu paskelbtas šių metų laureatu, apėmė didelis džiaugsmas. Visa tai reiškė, kad darau tai, kas yra svarbu Meilei Lukšienei, jos vizijai, kad aš savo darbu galiu nešti ir jos vardą. O šalia viso džiaugsmo užplūdo ir didelis dėkingumas visiems, kurie mane ugdė ir kuriuos ugdau aš.

Pirmiausia baigėte lietuvių filologijos studijas, tik vėliau ėmėte mokytis pedagogikos, pradinio ugdymo. Kas lėmė tokį posūkį, kodėl pasirinkote būtent pradinį ugdymą? Ar esate dirbęs ir lietuvių kalbos mokytoju?

Didelę įtaką tam, kad studijuočiau lietuvių filologiją, padarė mano lietuvių kalbos mokytoja Zigrita Petraitienė. Ji kaip asmenybė šalia kitų mano mokytojų, kuriuos gera prisiminti ir kurie tikrąja prasme ugdė, labai prisidėjo prie to, kad matyčiau, koks tas mokytojas turėtų būti. Tas pavyzdys išliko visą laiką. Pradinį ugdymą, manau, pasirinkau dėl susiklosčiusių aplinkybių – teko vesti robotikos būrelius būtent pradinukams ir man tai išties patiko. Nors galiu dirbti ir lietuvių kalbos mokytoju, bet juo nesu dirbęs, o darbas su pradinukais ir toliau labai patinka.

 

Taikote motyvacinę programą „ClassDojo“, kitus motyvacinius metodus. Kaip veikia ši programa, kokie tie motyvaciniai metodai? Ir ar pradinukams jų reikia? Atrodytų, jie dažnai ir taip yra smalsūs, nori mokytis, palyginti su vyresniais mokiniais, paaugliais.

Manau, kad smalsumas ir noras mokytis labai priklauso nuo vaiko. Būna taip, kad mokinys jau ateina su tuo noru ir smalsumu, tačiau būna ir taip, kad nė vieno iš jų nėra – tik paskui jie pradeda atsirasti ir skleistis. Mes visi norime patirti sėkmę ten, kur esame, tam, ką darome. Tuo labiau tai norės patirti ir vaikas. Galiu papasakoti ir apie klasėje naudojamą „ClassDojo“ programėlę. Šioje programoje mokiniai turi galimybę išsirinkti savo veikėjus ir rinkti taškus. Juos renkame už pačius įvairiausius dalykus: pasiruošimą pamokai, darbą per pamoką, teisingus atsakymus, komandinį darbą, pagalbą draugui ir kt. Klasėje esame nutarę, už kokius dalykus, deja, turime atimti taškus. Ši programėlė vaikams labai patinka. Jie suinteresuoti rinkti tuos taškus. Esu taikęs metodą, kad, jeigu mokinys gavo minus vieną tašką, vėliau, aktyviai dalyvaudamas, nekartodamas to, už ką gavo minus vieną tašką, jį gali pasinaikinti. Tad ta motyvacija tiek mokslui, tiek elgesiui tikrai veikia.

 

Organizuojate ir dalyvaujate bendrose vaikų ir tėvų veiklose. Papasakokite, kokios jos, kokia jų reikšmė.

Veiklų būna įvairių. Tai žygiai, iškylos, mokinių tėvų profesijų pristatymai, advento vainiko pynimas. Visos šios veiklos visų pirma sukuria bendrystę. Mes vieni kitus geriau pažįstame, bendros veiklos ir išgyvenimai leidžia dar labiau suartėti. Manau, kad mokytojo darbe be to neįmanoma. Mes juk esame bendruomenė ir ta mūsų bendruomenė nėra tik mokyklos kabinete. Labai svarbu į vaikų ugdymą įtraukti tėvus, bet taip pat svarbu, kad tėveliai įsitrauktų ir į kitas, ne tik su pamokomis susijusias veiklas.

 

Kaip Jums ir kitiems pradinio ugdymo mokytojams sekėsi dirbti nuotoliniu būdu? Juk vyresniems mokiniams kiek lengviau, o mažiausieji galbūt dar neturėjo reikiamų įgūdžių. Be to, ar tikrai įmanoma išmokyti pirmoką skaityti nuotoliniu būdu?

Nuomonių tarp kolegų dėl nuotolinio mokymosi buvo įvairių, bet visi laukė to grįžimo prie kontaktinio mokymosi. Buvo nemažai iššūkių: nuo technikos ar programų trikdžių iki tinkamo mokinių žinių patikrinimo. Pradžioje pradinukams, gal labiau išskirčiau 1–2 klasės, reikėjo išmokti naudotis ne tik pačiomis programomis, bet ir kompiuteriu. Būdavo ir kurioziškų situacijų. Dirbant nuotoliniu būdu mokiau antrokus ir trečiokus. Darbo padaugėjo, jis turėjo visiškai persiorientuoti, pradžioje vaikams šis mokymosi metodas atrodė kaip kažkas naujo ir įdomaus, tačiau jau pripratus jie pavargdavo nuo ilgo sėdėjimo prie kompiuterių, ilgėdavosi tiesiog pabendravimo ir buvimo su draugais, mūsų klasės pokalbių ir gyvų veiklų. Būdavo ir tokių atvejų, kad pašaliniai dalykai, esantys namuose ar per kompiuterį, kai kuriems trukdydavo dalyvauti pamokoje. Žinoma, man asmeniškai už nuotolinį mokymąsi sunkesnis buvo hibridinis… Na, su pradinukais jis, manau, labai sunkiai įgyvendinamas.

Mano žmona kaip tik per nuotolinį mokymąsi turėjo pirmokus. Mačiau, kiek daug darbo turi įdėti pirmokų mokytojai, kad išmokytų vaikus ne tik skaityti, bet ir rašyti. Juk jie ką tik pradėjo eiti į mokyklą ir štai – jau mokosi per nuotolį.

 

„Išsirinkau darbą, kurį dirbdamas mėgaujuosi“ – sakėte, kai Jus paskelbė tapus šių metų premijos laureatu. Kurie pedagoginio darbo aspektai, akimirkos teikia daugiausiai džiaugsmo?

Toks aspektas yra ne vienas. Tad paminėsiu galbūt tuos, kaip ir sakote, daugiausiai džiaugsmo teikiančius. Didžiausią džiaugsmą man teikia, kai matau tas žibančias, atviras mokinių akis, kurios nori būti kartu; kai matau į mokyklą norintį eiti vaiką; kai jis mokykloje visų pirma jaučiasi saugus. Tuomet dar labai džiugu dėl to pavyzdžio, kuriuo gali būti mokiniams ir kurį jie nori sekti bei taip ugdytis. Mokslo prasme gera matyti, kai išmokai vaiką to, ko jis nežinojo, kai matai, kaip vėliau jis visa tai pritaiko. Privalau paminėti visas bendras veiklas – žygius, ekskursijas, sporto varžybas, visą buvimą kartu, kuris sujungia klasę, kuris dovanoja bendrystę ir prisiminimus, išliekančius ilgam. Na, ir, žinoma, visas atgalinis mokinių ir jų tėvelių ryšys, kuris skatina nesustoti ir keliauti toliau ir kurį gavus iš džiaugsmo net širdį suspaudžia.

 

Dėkoju už nuoširdų pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.