Savanorystės pamokos

„Mums yra duotas laikas, ir laimingi žmonės yra tie, kurie spėja įgyvendinti savo žmogiškąjį potencialą. <…> Geriau atiduokite save kitiems“, – taip apie savanorystę kalbėjo L. Donskis. (L. Donskis, 2006)

 

Savanorystę Lietuvos Respublikos įstatymas (2011) apibrėžia taip: „savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla, kurios sąlygos nustatomos savanorio ir šios veiklos organizatoriaus susitarimu“. Šis apibrėžimas taikliai ir trumpai įvardija savanoriškos veiklos prasmę – neatlygintinas, naudingas susitarimas. Neatlygintinas – nė viena pusė, sudarydama sutartį, už atliktą veiklą, darbą finansiškai neatsiskaito. Naudingas – gili savanorystės idėja leidžia turėti pridėtinę vertę abiem pusėms emocine, socialine, mentaline prasme. Susitarimas – veikla vykdoma abipusiu susitarimu, aiškiai apibrėžiant darbo pobūdį, trukmę, priemones, sąlygas. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui (LASUC) šie mokslo metai buvo pirmieji išbandant ilgalaikę savanorio veiklą. Tiesą sakant, reikia pasidžiaugti, kad mus aplankė „naujokų sėkmė“ – pirmoji nenuvilianti patirtis.

 

2019 m. LASUC gavo Europos solidarumo korpuso Kokybės ženklelį. Praėjusiais metais bendradarbiaujant su VšĮ „Socialinis veiksmas“ susipažinome su 39 kandidatų gyvenimo aprašymais, motyvaciniais laiškais. Iš jų pasirinkome labiausiai mūsų ugdymo įstaigos specifiką atitinkančius 11 kandidatų, o galutiniam pokalbiui pakvietėme 3 kandidatus. Po šios atrankos spalio mėnesį pas mus atvyko Charline Mornet, Liono universiteto (Prancūzija) trečio kurso kalbos ir kalbėjimo terapijos studijų studentė.

 

Mes žinojome, kad, norint, jog viskas vyktų sklandžiai ir būtų naudinga abiem pusėms, reikia atlikti šiokius tokius „namų darbus“. Visų pirma, nuteikti LASUC bendruomenę priimti savanorę ir suprasti, kad tai gali būti naudinga ne tik atskiriems įstaigos mentoriams, bet ir kiekvienam bendruomenės nariui. Antra, tiksliai suplanuoti pirmąsias 2–3 savaites: leisti savanorei susipažinti su įstaigos specifiškumu, apsiprasti su „keistais“ lietuviškais vardais, perprasti klaidžius įstaigos koridorius. Sudarėme savaitės planus taip, kad Charline pabūtų pamokose, dalyvautų švietimo pagalbos užsiėmimuose, popamokinėje veikloje. Vėliau buvo aptarta, kokia veikla ji norėtų užsiimti ir kuri veikla, mūsų manymu, jai geriausiai tiktų. Atvirumu ir pasitikėjimu grindėme penktadienio pokalbius (refleksiją). Tie penktadienio pokalbiai suteikė saugumo jausmą savanorei, o mes, mentoriai, tikslinomės, ar teisingai viską darome. Be to, mums padėjo ir gera linkme nuvedė VšĮ „Socialinis veiksmas“ organizuoti mokymai. Juose teorinės žinios susipynė su praktika – savo patirtis pasakojo priimančiųjų įstaigų atstovai, kurie jau ne vienerius metus dalyvauja savanorystės projektuose ir priima savanorius.

Bendradarbiaujant nuspręsta, kad savanorės veikla bus pagalba mokiniams pamokų metu, popietinė veikla su pradinių klasių mokiniais, neformalūs prancūzų kalbos užsiėmimai (norintiems mokiniams ir mokytojams), iškiliųjų piešinėlių atnaujinimas (leidyba). Kiekvieną trečiadienį Charline dalyvavo teatro būrelio veikloje, kurioje nuo balandžio mėnesio su mokiniais vykdė projektą „Mano pėdsakai žemėje“. Charline įsitraukė į mokinių tarybos veiklą („Mėnuo be patyčių“) ir į pasirengimą bendruomenės šventėms (LASUC 45-mečio; kalėdinės popietės, Velykų rytmečio). Pavasarėjant su dvyliktokais savanorė rengė diskusijas ir padėjo jiems ruoštis baigiamojo anglų kalbos egzamino kalbėjimo įskaitai.

 

Anot savanorės Charline, jai labai pasisekė, kad mūsų LASUC mokiniai neišėjo į nuotolinį mokymą. Tai leido daugiau bendrauti su mokiniais tiesiogiai, pažinti juos pamokų metu ir laisvalaikiu. Aišku, gaila, kad paskelbtas karantinas (ribojimai judėjimo tarp savivaldybių) neleido labiau pažinti Lietuvos, jos miestų, pamatyti gamtos ir žmonių sukurtų lankytinų objektų.

 

Atsisveikindama Charline sukūrė filmuką „Atvirų durų diena Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre“. Savanorės veiklą ilgam primins keturioms knygoms „Mažųjų ratelis“ padaryti iškilieji piešinėliai, kur įrašyta jos, kaip atnaujinimo autorės, pavardė. Ir, žinoma, su džiaugsmu Charline prisimins LASUC bendruomenė už šias savybes: atvirumą, atsakingumą, veiklumą ir paprastumą. Paskutiniame susitikime su LASUC mokytojais Charline atsisveikino lietuviškai, nes ji išmoko lietuvių kalbą tiek, kad gali kalbėti, o kiti gali ją suprasti.

 

Šiame straipsnyje norėjome pasidalinti savo pirma patirtimi ir parodyti, kokias savanorystės pamokas išmokome.

1 pamoka. Esi atsakingas tik už savanorio veiklą įstaigoje, tačiau neformalus bendravimas, patarimai, pagalba sušildo, įkvepia, nudžiugina savanorį.

2 pamoka. Savanoris nėra tik vieno kolektyvo nario reikalas – savanorystėje dalyvauja visas kolektyvas. Platesnis savanorio veiklų spektras įtraukia daugiau bendruomenės narių.

3 pamoka. Padėk savanoriui suformuoti specifines žinias ir įgūdžius veiklai vykdyti. Pavyzdžiui, veikloje su aklais ir silpnaregiais mokiniais, reikia perprasti jų galimybes ir poreikius, kalbėjimo ir žaidimo ypatumus.

4 pamoka. Nereikia nuogąstauti dėl kalbos nemokėjimo. Bendravimui pagelbėja mokami keli elementarūs žodžiai arba „Google translate“, gestai, kūno kalba.

5 pamoka. Prisiminkite, jog kažkas turi „išjudinti vežimą“, kad paskui jis visų pastangomis sėkmingai riedėtų. Raskite įstaigoje tą „kažką“, kuris inicijuotų savanorystę.

6 pamoka. Nesijausk kaltas dėl lietuviško oro. Oras yra toks, koks yra, ir jo pakeisti negali. Padėk savanoriui prisitaikyti prie šio išbandymo.

7 pamoka. Didžiuokis, kad tavo įstaiga dalyvauja savanorystės veikloje, nes tai rodo jos šiuolaikiškumą ir atvirumą.

8 pamoka. Savanorystė įtraukia, todėl LASUC kitiems mokslo metams vėl ieško savanorio ir tikisi naujų iššūkių.

Tai tokios mūsų išmoktos pamokos. Linkime ir kitiems išbandyti savo įstaigose ilgalaikę savanorystę ir pasidalyti patirtimis.