Sausio sniegenos ir antrokai

Aurelija Dirginčienė
,
mokytoja

„Tai įvyko prieš 30 metų, sausio 13-ąją dieną. Ne daug apie tą dieną žinau. Žinau, kad tą dieną įvyko kažkas labai svarbaus ir liūdno…Tą dieną suskrenda sniegenos. Neskubėdamos mena senus laikus. Kiek buvo pralieta kraujo, kad atgautume laisvę“. Tai antrokės Agotos įspūdžiai peržiūrėjus sausio įvykius vaikams pagal Vytauto Landsbergio pasakojimą „Sausio sniegenos“. Visi 2a klasės mokiniai taip, kaip sugebėjo, mokėjo, rikiavo mintis į sąsiuvinį, tupdė sniegenas, paryškindami jų pilvelius ant lapo, piešė tankus, Gedimino pilį ar televizijos bokštą.

 

Daug ir ilgai kalbėjome su mokinukais. Jiems sunkiai suprantamos sąvokos Sovietų Sąjunga, šturmas, perversmas… Neužtenka apie tai kalbėti vieną dieną. Apie tai turi kalbėti tėvai, kurie tomis dienomis buvo savo vaikų bendraamžiai, seneliai, mokytojai. Apie tai reikia kalbėti dažnai. Mes sausio įvykiams skyrėme savaitę. Su mintimi, kad tai turi vykti dažnai, kad dar po 30-ties metų antrokai galėtų teisingai ir protingai kalbėti jau su savo vaikais. Muzikos mokytojos, dėstančios 2a klasėje Loreta Stankuvienė ir Loreta Mikutienė savo muzikos bei choro pamokų metų vaikams apie tai kalbėjo dainomis. Antrokai klausė bei patys dainavo sausio įvykių metu skambėjusias Lietuvoje dainas, mielai mokėsi ir dainavo vaikiškas daineles, kuriose skamba Tėvynės vardas. Savo supratimą apie meilę Tėvynei ir gyvą atmintį vaikai, tėvelių padedami formavo baltame sniege, paversdami savo kiemus vos ne dailės galerijomis.

 

Sausio 13-ąją, kartu su Šiaulių „Juventos“ progimnazijos bendramoksliais dalyvavo akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“ ir uždegė žvakeles. Ir ne tik. 8.00 val. prasidėjusioje pamokoje kartu su antrokais dalyvavo mano buvusieji mokinukai, dabar jau šeštokai, bei Elzės seneliai Jadvyga bei Albertas Gurčinai, kurie ir šiandien smulkiai prisimena, kaip vyko į Vilnių, kaip jautėsi minioje žmonių, kaip baimę, prasidėjus šaudymams, užgožė mintis, kad tik kartu, tik susivienijus galima įveikti didžiausią priešą.

 

Šeštokė Elinga po pamokos rašė: „Man labai patiko, kai kalbėjo Elzės seneliai. Kalbėjo labai emocingai ir, manau, pasiekė ne vieno širdelę“.

 

Savaitė praėjo labai greitai. Vaikai per ją daug išmoko, suprato. Neleiskite jiems to pamiršti. Lai iki kito sausio jiems tai būna primenama ne kartą.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.