Saulė šviečia visiems

Darbo sklaidos patirtis:

negalią turinčio vaiko integravimas į bendrojo lavinimo klases

 

Keičiasi požiūris į žmones, turinčius negalią. Įteisinus integruoto ugdymo formas atsiranda naujų galimybių padėti vaikui ir jo šeimai siekti glaudaus šeimos, vaiko ir artimiausio sociumo ryšio. Į bendrojo ugdymo mokyklas vis drąsiau ateina mokytis negalią turintys vaikai. Jie yra pilnaverčiai mūsų visuomenės nariai… Juk saulė šviečia visiems vienodai…

 

Mokyti vaikus, turinčius negalią, teko ir man. Labai nedrąsu buvo imtis šios dar nepatirtos veiklos, bet privalėjau. Džiaugiuosi, kad tai pavyko. Mano patirtis ugdant negalią turintį vaiką bendrojo lavinimo klasėse nėra labai didelė, bet galbūt atskiri darbo momentai bus naudingi kitiems pedagogams.

Mažiausiai varžanti aplinka negalią turintiems vaikams yra bendrojo ugdymo institucija, t. y. bendrojo lavinimo klasė. Pirmoji mano mokinė buvo Dovilė (vėliau teko mokyti ir berniuką Ilją). Dovilės negalia – cerebrinis paralyžius, kuris „neleidžia“ mergaitei savarankiškai judėti ir laisvai valdyti rankų, raidos sutrikimas.

 

Priimdama į savo klasę Dovilę kėliau sau tokį tikslą – dirbti su mergaite remiantis asmenybės vientisumo principu:

• sukurti tinkamą klasės mikroklimatą, kuriame Dovilė jaustųsi psichologiškai saugiai;
• sudaryti sąlygas išreikšti save, išsisakyti;
• ugdyti socialinius gebėjimus;
• įtraukti į pilnavertį klasės gyvenimą;
• taikyti tokius mokymo būdus ir metodus, kurie padėtų pasiekti geriausią rezultatą.
• parinkti tokias užduotis, kad neįgali mergaitė sugebėtų jas atlikti savarankiškai ir be mokytojo pagalbos;
• ugdymo procese glaudžiai bendradarbiauti su mokinės tėvais.

Ugdyti negalią turintį vaiką bendrojo lavinimo klasėse – sunki užduotis. Reikalinga specialistų pagalba. Dovilei padeda mokytis logopedas, specialusis pedagogas, psichologas ir mokytojo pagalbininkas. Mokykloje įrengtas liftas (pradinukų klasės mūsų mokykloje yra trečiame aukšte), prie mokyklos judėjimo negalią turintiems mokiniams sumontuotas specialus privažiavimas.

 

2005 m. rugsėjis atnešė žinią – į 1b klasę ateina mokytis mergaitė, turinti negalią. Tiesa, tas žodis „ateina“ šiuo atveju nelabai tiko. Mergaitei bus paskirtas namų mokymas (ją mokys kita mokytoja), bet auklėtoja būsiu aš, Dovilė turės savo klasės draugus. Mano uždavinys – sukurti tokią atmosferą, kad mergaitė pajustų, jog yra tikra mokinė, turi savo klasę, savo klasės draugus, yra laukiama, mylima ir gerbiama. Šiek tiek baiminausi – juk mano auklėtiniai tik pirmokėliai (iš jų visokių netikėtumų gali sulaukti), nežinojau, kaip reaguos į tokią situaciją ir mokinių tėveliai. Todėl pirmiausia ir pradėjau nuo pokalbio su mokinių tėveliais. Tėvų susirinkime jiems uždaviau tokį klausimą: „Ar padėsite man sudaryti palankias sąlygas priimant į klasės bendrą gyvenimą neįgalią mergaitę? Ar pasikalbėsite su savo vaikais, kad yra ir kitokių žmonių šalia mūsų, kuriems reikalinga mūsų pagalba?“ Neatsirado nė vieno dvejojančio.

 

Kai jau turėjau stiprų užnugarį, pradėjau kalbėti ir su savo mažaisiais pirmokėliais. Pasiūliau susipažinti su klasės drauge, kuri šiuo metu mokosi namuose. Vaikai sutiko. Ėmėmės darbo: ant didelio popieriaus lapo vaikai nupiešė savo veidelius, užrašė vardus. Piešinį su „nuotraukėlėmis“ įrėminome, parašėme sveikinimą ir išrinkę kelis atstovus nuvykome pas Dovilę į namus… Mus pasitiko didžiulės smalsios akys ir plati šypsena veide. Mergaitė spinduliavo iš džiaugsmo! Juk pas ją atėjo klasės draugai ir mokytoja! Atnešė pirmoko pasą! Pokalbis rezgėsi gana sunkiai… Nepavyko suprasti jos tariamų žodžių, tik pritariantis mergaitės galvos linktelėjimas mus gelbėdavo iš keblios padėties… Perskaitėme Dovilei klasės draugų vardus, juokaudami apibūdinome kiekvieno pomėgius ir būdą, pasiūlėme jai ir savo nuotraukėlę į šią bendrą klasės nuotrauką įsiklijuoti. Pakilome atsisveikinti… ir Dovilė kažkaip keistai sujudėjo… Pasirodo, kad tik mama galėjo suprasti Dovilės kūno ženklus: „Mama, padėk man išlydėti svečius…“ Matant tokias neįgalaus žmogučio pastangas širdį suspaudžia tarsi replėmis… Nežinau, ką tuo metu galvojo mano pirmokėliai, bet aš vos tramdžiau ašaras. Ir vis galvojau, kaip padėti šiam augančiam žmogui…

 

Kitus kartus lankydami Dovilę atnešdavome jai klasės draugų parašytus „laiškus“ (laiškais nelabai pavadinsi pirmokėlių pieštų darbelių su vienu kitu žodeliu), kartu vartydavome knygeles, pasakodavome apie mokyklinius rūpesčius. Per Kalėdas Dovilę pakvietėme į mokyklą kartu praleisti laiko su Kalėdų seneliu. Rodėme vaidinimus, dainavome daineles, Kalėdų proga įteikėme Dovilei pilną maišą dovanėlių: vaikų piešinių, žaisliukų, saldainių ir net… mokyklinę kuprinę. Manau, kad daug laimės akimirkų suteikėme savo klasės draugei. Retkarčiais Dovilė lankydavosi klasės renginiuose, mokėsi bendrauti su bendraamžiais. Netruko prabėgti pirmieji mokslo metai. Tokia buvo Dovilės integracijos į bendrojo lavinimo klases pati pradžia.

„Noriu būti tokia, kaip visi“

(negalią turinčio vaiko džiaugsmai ir rūpesčiai mokykloje)

 

Prabėgo vasara ir atskriejo antrieji mokslo metai. Dovilės tėvai atsisakė mokymosi namuose ir pareiškė norą, kad mergaitė būtų mokoma kartu su visais vaikais mokykloje, bendrojo lavinimo klasėje. Rūpesčių padaugėjo. Buvo priimta į darbą mokinio pagalbininkė, kabinete „apsigyveno“ kompiuteris (Dovilė nesugeba gerai valdyti rankų, bet spausti kompiuterio klavišus pavyksta visai neblogai).

 

Teko ypač atsakingai padirbėti rengiant mokymo programą: pirmiausia išsiaiškinau, ką mergaitė jau sugeba ir nuo kur reikia tęsti mokymą. Be abejo, mokymo programa buvo pritaikyta pagal Dovilės poreikius ir gebėjimus. Darbą apsunkino ir tas faktas, kad mergaitė dėl sveikatos sutrikimų (fizinė negalia) nepajėgia išbūti darbinga visą savaitę ir visas antrokui skirtas pamokas mokykloje (pasitaikė atvejų, kai Dovilė užmigo per pamoką), todėl pasitarusi su mama, su mokyklos psichologe ir direktorės pavaduotoja ugdymui sudariau jai kitokį – adaptuotą – pamokų tvarkaraštį: kiekvieną dieną mokytis po 4 pamokas, kurių laikas atitinka 3 normalių pamokų laiką. Dvi dienas per savaitę Dovilei paskirtos ir pratybos su logopede.

 

Dovilė dabar jau devintokė, mokosi kartu su bendraamžiais vienoje klasėje. Su šypsena dabar prisimename tuos pirmus žingsnius mokykloje: kaip mergaitė išsigąsdavo skambučio, kaip neįprasta buvo mokyklos koridoriuose per pertraukas sugauti smalsius mokinukų žvilgsnius, kaip greitai pavargdavo nuo mokyklos šurmulio ir vaikų klegesio…

 

Ugdant neįgalų vaiką didžiausia atsakomybė tenka tėveliams. Juk jie yra pirmieji vaiko mokytojai. Mano Dovilės tėvai – labai darbštūs žmonės. Rūpinasi savo vaiku, padeda atlikti namų užduotis, todėl mergaitė pasiekia gerų mokymosi rezultatų.

Siekdama, kad sėkmingiau vyktų negalią turinčios mokinės integracijos procesas, apklausiau Dovilės tėvus ir keletą kitų mokinių tėvelių. Apklausos duomenys rodo, kad Dovilės mama itin džiaugiasi dukros tobulėjimu, gera psichologine atmosfera klasėje: „Žinoma, labai smagu, kad mergaitė, turėdama sunkią fizinę negalią, gali lankyti mokyklą. Ji labai mėgsta bendrauti, patirti naujų įspūdžių. Džiaugiamės, kad mūsų dukra mokosi geroje, draugiškoje klasėje.“ Apklausos duomenys parodė palankų ir kitų tėvelių požiūrį į neįgalaus vaiko integravimą į bendrojo lavinimo klases: „Vaikai išmoks bendrauti su žmonėmis, kuriems reikia padėti. Žinos, kad juos reikia priimti ir gerbti tokius, kokie yra“ (Martyno mamos žodžiai), „Mano dukra dažnai pasakoja apie Dovilę, didžiuojasi, kad ji išmoko skaityti. Patinka su ja bendrauti“ (Erikos mamos mintys).

 

„Kartu švenčiame klasės šventes“

(aktyvus dalyvavimas bendruose renginiuose)

 

Mokykloje vaikai visada laukia švenčių ir joms labai stropiai ruošiasi. Pati mėgstamiausia mokinių šventė – Kalėdos. Kiekvienais metais ta proga rengiame spektakliukus. Antroje klasėje vaidinome „Raganas ir marsiečius“: marsiečiai norėjo susitikti su Kalėdų seneliu, o raganos jiems trukdė – klaidino kelią ir netgi sugebėjo gudrumu pagriebti mažiausiąjį marsietį. Jį ketino išvirti puode ir pasigaminti sriubą… Žinoma, Dovilė nesugebėjo linksmai šokti raganaičių šokio ir dūkti su marsiečiais, bet jai labai puikiai pavyko suvaidinti raganaitę-virėją ir su dideliu mediniu šaukštu iš marsiečio virti sriubą… Dovilė buvo pilnavertė vaidinimo veikėja ir tuo labai džiaugėsi. Tiesa, antroje klasėje dar nepavyko išmokti padeklamuoti Kalėdų seneliui eilėraštuko.

 

Trečioje klasėje vaidinome linksmą muzikinę pasaką apie išdykėlio sviedinuko nuotykius „Sviedinukas greituoliukas“. Ilgai sukau galvą, kokį vaidmenį paskirti Dovilei. Jai teko pabūti žvirbliu nedorėliu, kuris šaipėsi iš bejėgių kaliausių… Vaidmuo menkas, bet Dovilė turėjo progą vaidinti su visais klasės draugais ir kartu būti scenoje. Dovilės mama pasiuvo labai gražų žvirblelio sceninį kostiumą. Ir šiemet pavyko be klaidų Kalėdų seneliui padeklamuoti ketureilį apie žiemą! Salėje buvo mirtina tyla, kai Dovilė deklamavo, nes visi vaikai suvokė, kiek pastangų turėjo mergaitė atiduoti šiai scenai. Su džiaugsmu Dovilė laukia ir mokslo metų pabaigos, nes žino, kad tada visi kartu švęsime vasarą gimusių vaikų gimtadienius (taigi ir Dovilės), kartu žaisime, bus įvairių atrakcionų ir juokų.

 

Koks gi ugdymo procesas būtų be mokomųjų išvykų! Nereikia net aiškinti, kokią didžiulę naudą gauna vaikai keliaudami su bendraklasiais, bendraudami netradicinėje aplinkoje, padėdami vieni kitiems netikėčiausiose situacijose, turėdami galimybę pasijusti savarankiški ir ypač reikšmingi…

Nereikėjo ilgai raginti Dovilės tėvų, kad prisijungtų prie klasės tėvų organizuojamų mokomųjų išvykų po Lietuvą. Kelionė su neįgaliu vaiku – tai nelengvas uždavinys klasės auklėtojui. Gerai, kad Dovilės mama visada kartu. Mergaitė drąsiai keliavo drauge mumis. Antroje klasėje apsilankė Vilniuje: televizijos bokšte, planetariume, Gedimino pilies bokšte. Trečioje klasėje – Anykščių rajone: kartu su klasės draugais mokėsi kepti duonelę, lankėsi Arklio muziejuje ir t. t.

 

„Mokausi pažinti pasaulį“

(dalyvavimas netradicinėse pamokose)

 

Per netradicines pamokas vaikai patenka į kitą (nebūtinai klasės, mokyklos patalpose) aplinką, atlieka užduotis ne iš vadovėlių, dažnai patys pavirsta „mokytojais“ ar net „mokslininkais“ ir pan. Dažnai tokiose pamokose Dovilė išlieka stebėtoja ir taip plečia akiratį, o kartais ir pati būna aktyvi dalyvė. Tereikia tinkamai pasiruošti pamokai.

Štai Dovilė kartu su klasės draugais „Keliauja po Lietuvą“ žaisdama stalo žaidimą. Ji privalo atsakyti į klausimus… Kartais (ir labai dažnai) užduotys būna ne jos jėgoms ir nepavyksta teisingai atsakyti, bet vaikai greitai randa išeitį (pasakydami teisingą atsakymą už ją) ir žaidimas tęsiamas toliau… Atlikdami eksperimentus per pamokas į šią veiklą įtraukiame ir Dovilę (šito ji labai pageidauja). Štai mergaitė kartu su klasės draugais atlieka eksperimentą „Žmogaus pojūčiai“: užmerktomis akimis ragauja ant liežuvio uždėtą maisto produktą ir pagal skonį turi atspėti, koks tai produktas. Tai ne kas kita, o rūgščioji citrina… Tenka pakęsti laikinus nemalonumus, bet kaip smagu eksperimentuot kartu su draugais ir pažinti dar neatrastas tiesas!

 

Mokymas(is) – sunkus darbas. Nuo to, kaip jis organizuotas, kokios sudarytos sąlygos, priklauso mokymo ir mokymosi bei individo tobulėjimo sėkmė. Atsižvelgus į psichologų rekomendacijas Dovilei yra parengiamos pritaikytos prie jos gebėjimų mokymosi programos (o Iljos atveju – individualizuojamos). Darbe remiuosi rusų psichologo Levo Vygotskio teorija. Jis kalba apie aktualiąją plėtros sritį – ką mokinys sugeba padaryti be mokytojo pagalbos, ir artimiausiąją – ką gali mokinys atlikti padedamas mokytojo. Peršasi tokia išvada: ką mokinys padarys šiandien su mokytoju, tą rytoj atliks savarankiškai. L. Vygotskio teigimu, norint, kad vaikas gerai vystytųsi, reikia jį nuolat orientuoti vis į sudėtingesnius dalykus.

 

Teigiamai mokinius nuteikia ugdymo procese naudojamos šiuolaikinės mokymo priemonės: įvairūs grotuvai, projektoriai, kompiuteriai ir pan. Kompiuteris mokant Dovilę – ne pramoga, o būtinybė. Tokiu būdu Dovilė buvo mokoma rašyti diktantus, atlikti užduotis pagal mokomąsias kompiuterines lietuvių kalbos programas, pavyzdžiui, „Šaltinėlis“, „Lietuvių kalbos žaidimas I–II klasei“. Esu įsitikinusi, kad mokėjimas naudotis kompiuteriu atvers Dovilei (ir kitiems panašaus likimo mokiniams) langą į pasaulį: galės susirašinėti su panašaus likimo draugais, naršyti interneto svetainėse, galbūt ateityje susiklosčius palankioms aplinkybėms net ir įgyti profesiją…

 

Žinoma, viso pamokų laiko juk nepraleisi besimokydamas tik prie kompiuterio. Teko Dovilei dirbti ir įprastu būdu – su knyga ir užduočių sąsiuviniais. Deja, ir čia kilo problemų. Nors ir yra išleista specialiųjų poreikių mokiniams skirtų vadovėlių, bet pratybų sąsiuviniai nėra pritaikyti fizinę rankų negalią turinčiam vaikui. Tokie vaikai kaip Dovilė negali valdyti parkerio, o pratybų užduotys reikalauja: įrašyk, tvarkingai apvedžiok raides, pratęsk sakinį, prirašyk žodžių, parašyk teisingą uždavinio atsakymą… Nors pratybos ir spalvotos, ir mielai traukia akį, bet negali jomis naudotis. Žiūrėdamas į jas juk neišmoksi pamokos.

Teko suktis iš keblios padėties – pačiai parengti kiekvienai pamokai skirtas užduotis, kuriose Dovilė galėtų nuvesti pieštuku, pažymėti skirtingų spalvų flomasteriais, klijuoti, pabraukti teisingą uždavinio sprendimo eigą ar atsakymą, išbraukti neteisingą atsakymą ir pan. Dabar Dovilė jau turi sukaupusi net kelis pilnus segtuvus atliktų užduočių. Kartais kartu su mergaite ir jos tėveliais aptardavome pasiektus mokymosi rezultatus, iškilusias problemas ir ieškodavome kelių, kaip jas įveikti.

 

Pavyko parengti ir išleisti pratybų sąsiuvinius vaikams, turintiems žymų rankų judėjimo sutrikimą. Pratybų turinys yra susietas su specialiųjų poreikių mokymo programa ir vadovėliais, skirtais specialiųjų poreikių vaikams ugdyti. Kiekvieną pratybų sąsiuvinio dalį (jų yra po dvi kiekvienai klasei) sudaro 64 puslapiai, pratybų puslapiai spalvoti. Dirbdamas su jais vaikas gali savarankiškai (apibraukti, nuvesti rodykles, išbraukti neteisingą atsakymą, paryškinti skirtingomis spalvomis, nupiešti taškiukus, sujungti linijomis, klijuoti) atlikti užduotis ir džiaugtis savo darbo sėkme.

 

Remdamasi savo darbo patirtimi ugdant neįgalų vaiką bendrojo lavinimo klasėse, galiu teigti, kad pirmieji ledai šioje ugdymo srityje jau pralaužti: mano mokiniai noriai eina į mokyklą, žingsnis po žingsnio įveikia mokymo programas, juos šiltai priima klasės draugai, mokinių tėvai džiaugiasi savo vaiko pasiekimais, integracija į bendrą klasės gyvenimą.

 

Noriu pastebėti, kad:

• negalią turinčio vaiko integravimas į bendrojo lavinimo klases – nauja darbo patirtis mokytojui;
• nauda abipusė – laimi ir neįgalus vaikas besimokydamas kartu su visa klase, ir sveikieji mokosi būti tolerantiški bei supratingi;
• tinkamai sukurtas klasės mikroklimatas, kuriame neįgalus vaikas jaustųsi psichologiškai saugiai, sudarytos sąlygos save išreikšti, išsisakyti padeda ugdyti negalią turinčio vaiko teigiamą savo žmogiškosios vertės supratimą;
• mokant neįgalų vaiką turi būti parinkti tinkami mokymo būdai, metodai, kurie padėtų pasiekti geriausią ugdymosi rezultatą.
• ugdymo procese reikia glaudžiai bendradarbiauti su neįgalaus mokinio tėvais;
• ugdant negalią turintį vaiką bendrojo lavinimo klasėse būtina specialistų pagalba: logopedo, psichologo, mokytojo pagalbininko;
• integracija savaime reikalauja žvelgti į negalią turinčius žmones pabrėžiant jų sugebėjimus ir galimybes, bet ne negalią ir apribojimus.

 

Naudota literatūra:

• Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai, Vilnius, 2008.
• smm.lt/ugdymas/bendrasis//#12.
• Gage N. L., Berliner D., C., Pedagoginė psichologija, Vilnius, 1994.
• Rothemberg M., Vaikai smaragdo akimis, Vilnius, 1998.
• Seminaro Bendrojo ugdymo mokyklų mokytojams apie ugdytinių mokymosi negales medžiaga, MTC, 2006.
• Seminaro Pasirengimas atnaujintų bendrųjų turinio programų diegimui. Pradinis ugdymas medžiaga, ZŠC, 2007.
• Burkauskas D., Normantas R., Ar tikrai negalia – ne kliūtis?, delfi.lt, 2008-01-18.
• Breivienė D., Mokymo ir mokymosi aplinka: vaidmenys ir lūkesčiai, // Ž. T., 2007, Nr. 6.
• Kiulkienė D., Mokymo ir mokymosi aplinkos įvairinimas, // Ž. T., 2007, Nr. 6.