Rekomendacijos dėl ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagoginių studijų programų turinio tobulinimo

Lietuvoje švietimui skiriama daug dėmesio, suvokiant jo indėlį į visuomenės gerovę. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, Valstybinėje švietimo 2013–2022 m. strategijoje ir Geros mokyklos koncepcijoje (2015 m.) suformuluota perėjimo nuo švietimo visiems prie švietimo kiekvienam, suasmeninto ugdymo(si) ir mokymo(si) nuostata. Ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas yra švietimo sistemos posistemė, nuo kurios vystymosi pobūdžio ir rezultato priklauso visos sistemos kokybė. Siekiant kokybiško įtraukiojo ugdymo realizavimo, rekomenduojama šį procesą pradėti įgyvendinti jau ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose.

 

Įtraukusis ugdymas yra aktuali mokslinių tyrimų tema [1, 2, 3, 4, 5, 6]. Ruškus [7] įtraukųjį ugdymą apibūdina kaip besimokančiųjų, turinčių specialiųjų poreikių, mokymąsi ugdymo įstaigose, bandant sukurti vienodas sąlygas visiems bendruomenės nariams, nepaisant turimų poreikių, negalių. Remiantis Booth ir Ainscow [8], įtraukusis ugdymas pirmiausia yra susijęs su pokyčiais. Tai nuolatinis mokymosi procesas, kuriame dalyvauja visi besimokantieji, o įtraukioji mokykla – besikeičianti, siekianti kokybiško ugdymo idealo. Ji turi keistis, būti tinkama visiems norintiems joje mokytis, ugdyti(s). Įtraukusis ugdymas visuomet remiasi jo dalyvių sąveika.

Šiame procese rekomenduojamas bendradarbiavimas tarp pedagogo ir vaiko, tarp ugdytinių, tarp vaiko tėvų ir specialistų. Jei visos šios sąveikos yra kokybiškos, grįstos tarpusavio pagarba, šiltu emociniu ryšiu, tuomet bet kokie iškilę sunkumai ar nesutarimai gali būti taikiai išspręsti, visi bendruomenės nariai jaučiasi saugūs, vertinami. Užtikrinant kokybišką švietimo procesą, svarbu gebėti pritaikyti ugdymo modelius prie esamos aplinkos, vaikų [9].

 

Priešmokyklinio ugdymo organizavimo apraše (2013) yra apibrėžiamas ir specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčių vaikų švietimas, kuriame numatoma, kad jiems turi būti pritaikoma programa, sudaromos sąlygos vykdyti integruotą ugdymą teikiant reikiamą specialistų pagalbą. Tačiau ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų atskirų funkcijų, gebėjimų ir įgūdžių ugdymui skirtų programų, kurių efektyvumas būtų moksliškai pagrįstas, Lietuvoje nėra daug. Nors visose Lietuvos ikimokyklinio ir priešmokyklinio pedagogo rengimo programose yra vykdoma įtraukiojo ugdymo integracija, tačiau ji orientuota daugiau į teorines žinias ir darbo komandoje gebėjimus. Pasigendama praktinių programų, kuriomis galėtų naudotis jau dirbantys ir būsimi ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogai.

 

Šios rekomendacijos parengtos remiantis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vykdyto projekto „Įtraukusis ugdymas ankstyvojoje vaikystėje: vaikų elgesio valdymo modeliavimas“ mokslinio tyrimo rezultatais, vaikams taikytų terapinių programų principais ir jų praktinio įgyvendinimo gerąja patirtimi. Vykdant tyrimą apie emocinių kompetencijų bei dėmesio koncentracijos ugdymo programų veiksmingumą, programų pasirinkimą nulėmė mokslinės žinios apie didelį ankstyvųjų sutrikimų komorbidiškumą ir stabilumą: vaikai su raidos (pvz., kalbos) sutrikimais pasižymi didesne elgesio problemų rizika ir sunkumais valdyti emocijas [10]; dėmesio sutrikimai prognozuoja žemus pažintinius įgūdžius; dėmesio trūkumas ir hiperaktyvumas siejamas su emocijų problemomis [11]; emocinių kompetencijų stoka ankstyvame amžiuje siejama su vėlesnių emocinių ir elgesio sutrikimų rizika bei su žemais akademiniais pasiekimais [12, 13, 14]; be to, vaikų ankstyvi sunkumai stipriai susiję su jų augimo ir ugdymo kontekstu, pvz., ankstyvi psichikos sutrikimai susiję su tėvų ir vaikų santykių problemomis [15, 16]. Ieškoti naujų pagalbos vaikams būdų skatina ir tai, kad Lietuvoje vaikams būdingi blogi psichikos sveikatos rodikliai [17, 18]. Projekto metu ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose vaikams buvo vedamos terapinės programos: Emocinių ir socialinių kompetencijų ugdymo pratybos ELLA [19] ir Marburgo dėmesio koncentracijos pratybos [20]. Pratybų veiksmingumas įvertintas remiantis pedagogų anketinės apklausos bei vaikų psichologinio įvertinimo prieš ir po programų įgyvendinimo duomenimis.

 

Projekto mokslininkų komanda rekomenduoja įtraukti į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų studijų bei kompetencijos tobulinimo programas emocinių ir socialinių kompetencijų ugdymo pratybas, dėmesio koncentracijos pratybas, skirtas ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams, bei integruoti toliau pateikiamas vaikų ugdymo žinias, principus ir metodus. Taip pat šiomis rekomendacijomis gali remtis savarankiškai žinias tobulinti norintys specialistai, dirbantys su vaikais.

 

Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų dėmesio koncentracijos ir emocinių įgūdžių ugdymas gali būti efektyvus laikantis šių sąlygų:

Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų emocinių įgūdžių bei dėmesio koncentracijos ugdymui naudojamos tik įrodymais grįstos ugdymo programos, t. y. programos, kurių veiksmingumas įrodytas moksliniais tyrimais. Programos turi būti ne tik empiriškai, bet ir teoriškai pagrįstos.

Vykdomų programų elementai turi būti įgyvendinami pagal numatytą planą, programose turi būti numatyta, kokius pakeitimus gali atlikti kiekvienas programos vadovas, atsižvelgdamas į individualius kiekvieno vaiko ugdymo poreikius ir ypatybes. Svarbu, kad programos būtų standartizuotos, todėl privalu rinktis detalius aprašus turinčias programas, t. y. vadovus.

 

Pasirenkant emocinių ir socialinių įgūdžių ar dėmesio koncentracijos programas, jos vykdytojams rekomenduojama vadovautis šiais principais:

Įtraukiojo ugdymo įstaigas lankantiems vaikams, kurie neturi sunkumų arba turi nedidelių ar vidutinių specialiųjų poreikių, taikyti emocinių kompetencijų ar dėmesio koncentracijos ugdymo programas, skirtas arba pritaikytas įtraukiajam ugdymui.

Įtraukiajame ugdyme vaikų emocinės kompetencijos ir gebėjimas koncentruoti dėmesį yra ypač svarbūs, kai siekiame sudaryti saugią ir įgalinančią aplinką specialiųjų poreikių turintiems ar rizikos grupėse esantiems vaikams. Šiuo atžvilgiu aktualūs ir pačių vaikų, ir visos ugdymo įstaigos bendruomenės socialiniai-emociniai gebėjimai. Svarbu pabrėžti, kad dėmesio koncentracijos gerinimo programose ugdomos ne tik pažintinės, bet ir socialinės vaikų kompetencijos, pvz., vaiko gebėjimas susikaupti ir įsiklausyti į tai, kas jam sakoma.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Emocinių įgūdžių ir dėmesio koncentracijos ugdymo poveikis daugiaplanis, todėl programos neturėtų būti traktuojamos kaip papildoma veikla ugdymo įstaigoje, bet atskiri jų komponentai turi būti integruoti į įvairias programą vykdančios institucijos veiklas. Visa ugdymo įstaigos bendruomenė turėtų formuoti savo emocinių-socialinių kompetencijų etosą, be šios sąlygos programos gali nepasiekti planuojamo veiksmingumo lygio.

Emocinių-socialinių gebėjimų ir dėmesio koncentracijos programos turi būti pritaikytos kiekvienam vaikui, nes vaikų gebėjimų stiprybės ir sunkumai yra nevienalyčiai. Adaptuoti emocinių ir socialinių kompetencijų ugdymo metodikas privalu pagal vaikų amžių bei raidos ypatybes.

Kitų kultūrų emocinių-socialinių kompetencijų ir dėmesio koncentracijos intervencinės programos turi būti adaptuotos Lietuvos kontekstui ir tikslinėms grupėms, kurioms jos taikomos – šiuo atveju ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų poreikiams, tuo pačiu išsaugant originalios programos integralumą.

Rekomendacijos dėl pedagogų gebėjimų ir asmeninės patirties

 

Norint sėkmingai įgyvendinti programas, reikalingi gabūs ir patyrę pedagogai – pagrindiniai programų dalyviai. Kad programos būtų veiksmingos, svarbi gera pedagogų psichologinė savijauta ir palankus ugdymo įstaigos bendruomenės mikroklimatas: saugi, rūpestinga, palaikanti, pagarbi, bendradarbiaujanti ir gerai organizuota darbo aplinka.

Pedagogų elgesys yra modelis vaikams, todėl mokytojams reikalingos profesinės edukologijos žinios ir aukšta asmeninė emocinė-socialinė kompetencija. Svarbu motyvuoti mokytojus gerinti emocinę kompetenciją – keisti asmeninį elgesį ir mąstymą, skatinti jų domėjimąsi inovatyviais ugdymo metodais.

Emocinių įgūdžių ugdymo procesą turi organizuoti ir jam vadovauti kompetentingi ikimokyklinio ugdymo specialistai (mokytojai, psichologai, logopedai), baigę specialias kvalifikacijos tobulinimo programas ir įgiję praktinių gebėjimų taikyti įrodymais grįstas emocinių-socialinių kompetencijų gerinimo bei dėmesio koncentracijos gebėjimų ugdymo metodikas.

Pedagogams būtų naudingos supervizijos ir intervizijos grupės, kuriose jie galėtų dalytis savo patirtimi ir įžvalgomis. Supervizoriais galėtų būti psichologai, gebantys vykdyti programas ir turintys darbo patirties su specialiųjų poreikių vaikais.

 

Ruošiantis vykdyti emocinių-socialinių kompetencijų ar dėmesio koncentracijos ugdymo programas rekomenduojama susipažinti su darbo vaikų grupėje ypatumais

Rekomenduojama rinktis grupines emocinių kompetencijų ir dėmesio koncentracijos ugdymui skirtas programas, kuriose vaikai gebėjimus įgyja natūraliomis ir bendravimą su vienmečiais skatinančiomis sąlygomis.

Įgyvendinant programas svarbu argumentuotai apsispręsti dėl grupės dydžio, kuris priklauso nuo vaikų amžiaus, raidos sutrikimų lygio, programą vykdančių specialistų skaičiaus ir pan., taip pat nuo užsiėmimų trukmės, jei to konkrečiai nenurodo programos vadovas.

Mokymasis grupėje yra rekomenduojamas, nes darbas su vaikų grupe suteikia daugiau galimybių taikyti įvairius bendravimo ir interakcijos būdus, vaikai gali mokytis vieni iš kitų (mokymasis imituojant) ar žaidybinėje aplinkoje, kuri motyvuoja atlikti užduotis. Vaikams dažnai reikia papildomos pedagogo pagalbos įsisavinant ir įtvirtinant socialinius įgūdžius (pvz., mokėti pasisveikinti, laikytis taisyklių ir pan.), kurie padeda geriau įsitraukti į grupės socialinę veiklą.

 

Rekomenduojama į grupę, kurioje vyks užsiėmimai, kviesti vaikus, dirbančius panašiu tempu. Jeigu vaikas nepasiruošęs atlikti užduotis kartu su kitais vaikais, jam užsiėmimų medžiagą rekomenduojama pateikti ne nuosekliai, bet dinamiškai, atsižvelgiant į vaiko ypatumus.

 

Programų vykdytojams rekomenduojama susipažinti su pagrindiniais teoriniais ir empiriniais emocinių kompetencijų ir dėmesio koncentracijos ugdymo aspektais

Socialinių emocinių kompetencijų ir dėmesio koncentracijos ugdymas didina vaikų gebėjimą integruoti įgūdžius, nuostatas ir elgesį, kad jie galėtų veiksmingiau susidoroti su kasdienėmis užduotimis ir iššūkiais.

 

Dėmesio koncentracijos ugdymo teoriniai ir empiriniai aspektai:

Vaiko dėmesio koncentracijos gebėjimas vertinamas jo gebėjimo sąmoningai sukoncentruoti dėmesį trukme. Yra žinoma, kad dėmesio koncentracijos sunkumai gali pasireikšti ne tik dėl ADHS sindromo, bet ir dėl įvairių kitų priežasčių, pvz., autizmo sutrikimų, kognityvinės raidos sunkumų. Nedėmesingumo priežastys taip pat gali būti susijusios su baimės jausmo išgyvenimu, motyvacijos trūkumu arba matymo, girdėjimo ir kt. sutrikimais.

Svarbu suprasti, kaip vaiko dėmesio koncentracijos sunkumai paveikia jo elgesį ir savijautą. Vaikai, kurie sunkiai koncentruoja dėmesį, gali turėti integravimosi į mokymosi procesą problemų, pasižymėti prastesniais mokymosi rodikliais. Dėmesio koncentracijos sunkumų turintys vaikai negali tinkamai atlikti užduočių, nes nežino, ką jiems reikia daryti, kad pasiektų rezultatą. Jie bando savarankiškai taikyti dažniausiai neefektyvias strategijas, o patyrę nesėkmę išgyvena frustraciją. Jeigu vaikai yra barami už neatliktas ar neteisingai atliktas užduotis, frustracija stiprėja, mažėja noras dirbti, jie gali atsitraukti ir daugiau nebandyti atlikti užduočių, nes savimi nebepasitiki.

 

Emocinių ir socialinių įgūdžių teoriniai ir empiriniai aspektai:

Pagrindiniai vaikų žemos emocinės-socialinės kompetencijos požymiai yra asocialus elgesys, konfliktiškumas, neigiamas emocingumas, izoliacija, nesugebėjimas valdyti emocijų ir pan.

Emocinės kompetencijos būtinos efektyviam vaiko elgesiui ir socialinei sąveikai su aplinkiniais žmonėmis. Kiekvieno žmogaus emocijų raiška daro poveikį kitų reakcijoms, o gebėjimas reguliuoti savo emocijas ir elgesį padeda sužadinti kitų pageidaujamas reakcijas.

Ankstyvoji vaikystė yra ypač svarbus vaiko socialinio ir emocinio vystymosi laikotarpis – įgimti ir šiame amžiuje įgyti (sąveikaujant su tėvais ir kitais artimais globėjais) gebėjimai lemia, kaip formuosis vėlesnės vaiko kompetencijos, todėl būtinas ankstyvas šių gebėjimų ugdymas.

Emocinė ir socialinė kompetencija yra įgyjama palaipsniui pagal hierarchijos principą. Tai reiškia, kad pirmiausia turi būti bent iš dalies išugdomas tam tikras įgūdis, kad būtų galima išsiugdyti kitą – sudėtingesnį – įgūdį.

Emocinių ir socialinių kompetencijų konstruktai operacionalizuojami nevienareikšmiškai. Dažniausiai minimos šios bendrosios emocinės kompetencijos – emocijų suvokimas, emocijų supratimas, empatija ir emocijų reguliavimas. Išskiriami šie socialinės kompetencijos rodikliai – bendradarbiavimas ir gebėjimas spręsti konfliktus. Rekomenduojama emocinių ir socialinių kompetencijų ugdymo programose apimti šiuos kompetencijų rodiklius.

 

Programų vykdytojams rekomenduojama susipažinti su kai kuriais vaiko vertinimo aspektais

Pradėdami vykdyti ugdymo programas specialistai, pasitelkę stebėjimą ir interviu su vaiku ir tėvais, turi nustatyti tipines vaiko elgesio, emocijų ar dėmesio tendencijas / problemas.

Siekiant nustatyti individualų vaiko raidos lygį ir ypatingą dėmesį skiriant emocinei ir socialinei raidai, reikia tinkamų tyrimų metodų ir pedagogo pasirengimo įvertinti vaiką. Rekomenduojama pradėti nuo atrankos priemonių (angl. screenings), kurios padeda atpažinti vaikus, turinčius raidos nukrypimų, ir vaikus, turinčius didesnę raidos sutrikimų riziką. Toliau turi būti taikoma pedagoginė, medicininė ar psichologinė vaiko diagnostika. Šiose rekomendacijose psichologinė ir medicininė diagnostika bei pagalba nėra aptariama.

 

Rekomenduojama stebėti vaiko elgesio, emocijų ir dėmesio valdymo bei koncentracijos ypatumus natūralioje aplinkoje, kai vaikas bendrauja ir žaidžia. Elgesio stebėjimo metodas ypač tinka, kai reikia įvertinti skirtingas vaikų dėmesio, emocinių ir socialinių kompetencijų sritis įvairiose situacijose. Tačiau ne visas kompetencijų sritis galima įvertinti stebint, tuomet taikomos specifinės metodikos ir normomis pagrįsti įvertinimo instrumentai, leidžiantys įvertinti nepakankamas emocijų ir socialines kompetencijas, dėmesio koncentracijos sunkumus. Vertinimo metodai pasirenkami pagal diagnostinės situacijos poreikius ir specialisto kvalifikaciją.

Rekomenduojama nustatyti, kokios veiklos vaikui sekasi sunkiau, pvz., ar iš karto vaikas suklūsta, ar sugeba susikaupti ir išlaikyti dėmesį, kol pabaigs užduotį, gal sunkiau sekasi perkelti dėmesį nuo vieno stimulo prie kito; gal vaikas gali žaisti ilgiau, jei pats pasirenka veiklą, bet nepajėgia susikaupti veiklai, kurią nurodo suaugusysis ir kt.; ar vaikas geba bendradarbiauti su kitais bendraamžiais, ar moka užjausti, ar geba tinkamai reaguoti į išorinius dirgiklius, kaip vaikas elgiasi konfliktinėse situacijose ir kt.

Rekomendacijos dėl praktinio darbo su vaikais, ugdant jų dėmesio koncentracijos gebėjimus

 

Mokslininkai rekomenduoja vaikų dėmesio koncentraciją ugdyti taikant įvairius metodus: dinaminius žaidimus; atsipalaidavimo, nusiraminimo užduotis; laisvuosius žaidimus (vaikas gali įsitraukti arba ne); dėmesio sutelkimą ir koncentraciją skatinančius pratimus; žodinės saviinstrukcijos užduotis, trumpus aptarimus (Ką jauti? Ką išgyveni?) ir kt.

Ugdant vaikų dėmesio koncentracijos gebėjimus įprastai rekomenduojama ne tik lavinti vaikų gebėjimą susikaupti, bet ir stengtis paveikti įvairias vaiko funkcionavimo sritis – kognityvinius gebėjimus (lavinti suvokimą, atmintį), stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, ugdyti savarankiškumą, padėti suprasti taisykles ir jų laikytis, stiprinti socialinio bendravimo įgūdžius.

Jeigu reikia, vaikui, turinčiam dėmesio koncentracijos sunkumų, turi būti suteikiama ir kitų specialistų pagalba.

 

Būtina stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi ir motyvaciją dalyvauti mokymuose bei atlikti užduotis.

Mokytojams, tėvams, kitiems specialistams, ugdantiems vaiko dėmesio koncentracijos gebėjimus, svarbu užtikrinti draugišką ir džiaugsmingus išgyvenimus teikiančią atmosferą, pozityviai vertinti vaiką ir jo pastangas atlikti užduotis. Jausdamas teigiamą aplinkinių žmonių reakciją vaikas aiškiau supranta, kas yra svarbu, ko iš jo tikimasi ir ką jis daro gerai. Grįžtamasis ryšys padeda vaikui mokytis iš savo patirties. Jeigu dirbama grupėje, svarbu, kad visi vaikai vienodai gautų apdovanojimus iš užsiėmimus vedančio specialisto. Rekomenduojama taikyti kognityvinės elgesio terapijos principais grįstas pastiprinimo metodikas:

• socialinė pastipra (meilė, dėmesys, padrąsinimas, šypsena ir kt.),
• materiali pastipra (privilegijos, taškai, žetonai ir kt.).

 

Vaikas turi būti mokomas vertinti savo pasiekimus ir stiprinti pasitikėjimą savimi, pavyzdžiui, jis turi būti skatinamas pagirti save, kai tinkamai atliko užduočiai reikalingus atskirus veiksmus, kai sėkmingai užbaigė visą užduotį.

Vaikas turi būti mokomas ne tik teigiamai įvertinti save už atliktas užduotis, bet ir tinkamai reaguoti, kai suklysta – šiuo atveju jis gali išmokti ne jaustis kaltas, bet sustoti ir ramiai pagalvoti, kokiu kitu būdu būtų galima toliau atlikti užduotį.

Taikant ugdomąjį poveikį dėmesio koncentracijai gerinti, turi būti siekiama padėti vaikams išmokti savarankiškai spręsti užduotis, t. y. išmokyti vaikus atlikti ir valdyti savarankiškam užduoties sprendimui reikalingus kognityvinius veiksmus. Siekiama, kad vaikas mokytųsi mąstyti garsiai, todėl jis skatinamas kuo daugiau kalbėti apie užduočiai atlikti reikalingus veiksmus.

Rekomendacijos dėl praktinio darbo su vaikais, ugdant jų emocines ir socialines kompetencijas

 

Mokslininkai rekomenduoja interaktyvius emocinių ir socialinių įgūdžių ugdymo metodus: žaidimus, pokalbius, atsipalaidavimo istorijas ir pratimus, demonstravimą, pasakojimus ir vaidmenų žaidimus. Ypač pabrėžiami vaidmenų žaidimų privalumai grupėje (pavyzdžiui, bandant išspręsti konfliktus).

 

Dirbant su vaikais rekomenduojama:

Aptarti svarbiausius procesus – jausmų perdavimą, priėmimą ir išgyvenimą, pvz., įvairius veido išraiškos būdus, skatinimą jautriau suvokti savo ir kitų žmonių jausmus bei žaidimų metu juos susieti su keturiais įgūdžiais: suvokimu, identifikavimu, prisitaikymu prie konteksto ir valdymu.

 

Jausmų suvokimo ir išraiškos ugdymui siūloma:

Aptarti pagrindines emocijas – pyktį, liūdesį, džiaugsmą, baimę, nuobodulį ir / arba susidomėjimą – ir nusakyti jų raiškos būdus. Skatinti vaikus apmąstyti savo jausmus, savijautą, atitinkamai juos išreikšti ir apibūdinti. Naudojant paveikslėlius mokyti pažinti ir įvardyti pagrindines emocijas. Žaidybinėse situacijose mokyti vaikus skirtingus jausmus reikšti įvairiais būdais: mimika, gestais, kūno laikysena.

 

Emocijų supratimo ir emocijų žinojimo ugdymui siūloma:

Taikant vaidmenų žaidimus mokyti vaikus įvairių emocijų raiškos būdų. Skatinti aktyvų dalyvavimą žaidybinėje veikloje, padedančioje suprasti emocijas. Atpažinti ir įvardyti įvairius kitų žmonių jausmus rodančius mimikos ir kūno laikysenos ženklus. Inicijuoti pokalbius apie jausmų raišką, jų priežastis ir pasekmes.

 

Empatijos ir prosocialios elgsenos ugdymui siūloma:

Remdamiesi pagrindinėmis emocijomis ir su jomis susijusia asmenine patirtimi, vaikai turi įsijausti į kito žmogaus būseną ir pasidalyti savo potyriais su grupe. Skatinti vaikus samprotauti apie tai, ko reikėtų kitam asmeniui, kai jis yra, pvz., nusiminęs, liūdnas ar ko nors bijo. Taip galima padidinti empatiją ir aptarti prosocialaus elgesio būdus.

 

Emocijų valdymo ugdymui siūloma:

Paaiškinti, kad jausmai keičiasi ir gali būti aktyviai keičiami. Aptarti, kas vyksta žmogaus kūne, kai kyla, pvz., pyktis. Skatinti tinkamą elgesį su jausmais ir mokyti atpažinti galimus pagalbos būdus, padedančius pakeisti emocinę būklę. Išbandyti emocijų valdymo strategijas ir mokytis jas taikyti. Pasiūlyti pagalbos būdus, kaip suvaldyti emocijas. Ugdyti gebėjimą savarankiškai valdyti emocijas. Skatinti kūrybingai panaudoti įvairius emocijų valdymo būdus, leidžiant vaikams individualiai nagrinėti ir aiškintis šį klausimą.

 

Socialinių įgūdžių ugdymui siūloma:

Mokyti vaikus atpažinti konfliktus ir interpretuoti jų priežastis, naudojant vaidmenų žaidimus. Aptarti galimybes įveikti konfliktą. Mokytis paprastų konfliktų valdymo technikų. Išbandyti įvairius alternatyvius veiksmus konfliktinėse situacijose. Aptarti ir įvertinti veiksmų pasekmes ir mokyti įvairių galimų atitaisymo ir atsiprašymo būdų.

Rekomendacijos dėl tėvų ir mokytojų bendradarbiavimo stiprinimo

 

Rekomenduojama tėvus, kaip svarbius vaiko ugdymo proceso komandos narius, įtraukti į vaikų emocinių-socialinių kompetencijų ir dėmesio koncentracijos ugdymo bei aptarimo procesą. Tėvų įsitraukimas į šią veiklą yra svarbus, nes vaikų kompetencijas lemia tėvų ir vaikų sąveika bei tėvų pavyzdys.

Tėvai namuose gali sėkmingai lavinti vaiko dėmesio koncentracijos gebėjimus ir emocines kompetencijas. Su tėvais rekomenduojama aptarti informaciją apie vaikų dėmesio koncentracijos gebėjimų mokymus ir emocinių-socialinių kompetencijų ugdymo pratybas: pristatyti mokymo metodus, paaiškinti pozityvaus komunikavimo svarbą ir principus (pvz., draugiškos, džiaugsmingos mokymo atmosferos formavimo galimybes, vaiko pasiekimų ir pastangų, atliekant užduotis, teigiamo vertinimo svarbą); pasidalyti patirtimi (tėvai ir mokytojai tarpusavyje dalijasi sėkmingais vaiko mokymosi pasiekimais); suteikti grįžtamąjį ryšį apie vaiko ugdymą darželyje; atsižvelgti į tėvų poreikius bei padėti atsakyti į kylančius klausimus ir kt.

Svarbu, kad tėvai suprastų savo vaidmenį vaiko emocinių ir socialinių kompetencijų bei dėmesio koncentracijos ugdymo procese ir pasijustų visaverčiais vaiko ugdymo komandos nariais.

 

Baigus vykdyti emocinių ir socialinių įgūdžių ar dėmesio koncentracijos ugdymo programas, rekomenduojama patikrinti jų veiksmingumą

Prieš ir po dėmesio koncentracijos ir emocinių-socialinių kompetencijų ugdymo pratybų rekomenduojama įvertinti vaikų gebėjimus naudojant objektyvius vertinimo metodus ir nustatyti gautų tyrimo duomenų skirtumus tarp pirmojo ir antrojo matavimo.

 

Vertinat vaikų emocines-socialines kompetencijas rekomenduojama:

• Vertinti vaikų vartojamų žodžių, kurie reiškia emocijas (emocinio žodyno), tinkamumą, analizuoti, kaip vaikai bendraudami konkrečioje situacijoje ir konkrečiu metu geba įvardyti savo ir kitų žmonių emocijas bei išreikšti savo poreikius ir jausmus.
• Atkreipti dėmesį į vaikų gebėjimą iš nežodinių ženklų, pvz., mimikos, elgesio ir žodžių, atpažinti kitų patiriamas emocijas ir jas įvardyti.
• Aiškintis, ar vaikas supranta emocijų priežastis.
• Stebėti vaiko elgesį su aplinkiniais, tikėtina, kad prosocialus elgesys atspindės vaiko empatiją.
• Analizuoti, ar vaikas geba paguosti, užjausti, nuraminti kitus.
• Stebėti, ar vaikas keičia savo emocines reakcijas atsižvelgdamas į situacijas.
• Aiškintis, kaip vaikai geba žinias apie emocijas taikyti kasdieniame gyvenime: žaidimuose, konfliktuose ir pan., ar jie laikosi socialinių emocijų raiškos taisyklių.

 

Vertinant vaikų dėmesio koncentracijos gebėjimus rekomenduojama:

• Tėvams, pedagogams ir kitiems su vaiku dirbantiems specialistams stebėti vaikų elgesio pokyčius ugdymo įstaigoje arba namuose, dėmesio koncentracijos gebėjimų pokyčius, įvykusius per ugdomojo poveikio programą.
• Analizuoti vaiko elgesio pokyčius įvairiose srityse, pvz., gebėjimą susikaupti, atliekant įvairias užduotis, išlaikyti dėmesį darbo metu; gebėjimą atsiriboti nuo dirgiklių ir atlikti užduotis iki galo.
• Aiškintis, ar vaikas suvokia atliekamas užduotis ir savo elgesį; pastebi padarytas klaidas, jas taiso ir toliau tęsia darbą savo tempu; ar stiprėja vaiko motyvacija atlikti užduotis (užduotys atliekamos noriai, labiau stengiamasi).
• Stebėti, ar vaikas labiau pasitiki savimi ir vertina savo elgesį, ar padaugėjo vaiko savarankiško elgesio apraiškų, ar vaikas sėkmingiau bendrauja ir kt.

 

Apibendrinant galima konstatuoti, kad emocinių ir socialinių kompetencijų ugdymo programos veiksmingumą lemia šie veiksniai: tinkamas vaikų grupių formavimas, specialistų kompetencija, vertinimo instrumentų validumas ir patikimumas, standartizuotas programos vykdymas ir programos rezultatų tvarumas.

Kadangi visas programas riboja tam tikras laikas ir jų realizavimo metu neįmanoma suformuoti visų įgūdžių, ypač svarbus tampa vaikų mokymasis iš asmeninės patirties ir praktikos, tokiu būdu perkeliant žinias ir kompetencijas į realią aplinką – kasdienį gyvenimą ugdymo įstaigose ir namuose.

 

Kontaktai pasiteirauti:

LSMU Sveikatos psichologijos katedra

Adresas: Tilžės g. 18, Kaunas LT-47181,

Tel. +370 37 354 087,

El. p.: psichologija@lsmuni.lt, giedre.sirvinskiene@lsmuni.lt

 

Projektas „Įtraukusis ugdymas ankstyvojoje vaikystėje: vaikų elgesio valdymo modeliavimas“ finansuotas Europos Sąjungos pagal sutartį (Nr. S-DNR-20-3) su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).

 

Literatūra

[1]                 J. L. Geldenhuys, N. E. J Wevers, „Ecological aspects influencing the implementation of inclusive education in mainstream primary schools in the Eastern Cape, South Africa, South African“, Journal of Education, vol. 33, Issue 3, 2013. Retrieved from URL https://www.researchgate.net/publication/260769871_Ecological_aspects_influencing_the_implementation_of_inclusive_education_in_mainstream_primary_schools_in_the_Eastern_Cape_South_Africa.

[2]                 L. Tristani, R. Bassett-Gunter, „Making the grade: teacher training for inclusive education: A systematic review“, Journal of Research in Special Educational Needs. Vol. 20, Issue 32020, pp. 246–264. Retrieved from URL https://nasenjournals.onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1111/1471-3802.12483.

[3]                 R. Giedrienė, „Požiūris į kitokį vaiką: pradinės mokyklos atvejis“, Socialinis ugdymas: mokslo darbai, Vol. 38, Issue 2, pp. 56–67 2014. Retrieved from URL https://www.vdu.lt/cris/handle/20.500.12259/109306.

[4]                 I. Kuginytė-Arlauskienė, R. Jakaitienė, „Specialiųjų poreikių turinčių vaikų santykiai su mokyklos bendruomenės nariais“, Socialinis darbas, Vol. 9, Issue 1, pp. 122–131, 2010. Retrieved from URL https://repository.mruni.eu/handle/007/11779.

[5]                 M. Miliušienė, V. Zuzevičiūtė, „School as a community for social inclusion: strategies for inclusion“, Socialinis ugdymas, Vol. 33, Issue. 1, pp. 9–17, 2013. Retrieved from URL https://www.vdu.lt/cris/handle/20.500.12259/109240.

[6]                 J. Whitley, T. Hollweck, „Inclusion and equity in education: Current policy reform in Nova Scotia, Canada“, Prospects, Vol. 49, pp. 297–312, 2020. Retrieved from URL https://link.springer.com/article/10.1007/s11125-020-09503-z.

[7]                 J. Ruškus, „Negalės fenomenas: monografija“. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2002.

[8]                 T. Booth, M. Ainscow, „Index for Inclusion: Developing Learning and Participation in Schools“. Centre for Studies on Inclusive Education, Bristol (England), 2002.

[9]                 J. Šimkė, „Įtraukiojo ugdymo realizavimas ikimokykliniame ir priešmokyliniame ugdyme: teorijos ir praktikos sankirtos“, Magistro darbas, Vilnius: VDU, 2019.

[10]               K. Sarimski, Emotionswissen, Empathie und Emotionsregulation bei Kindern mit sprachlichen oder kognitiven Beeinträchtigungen. Frühförderung interdisziplinär. Göttingen: Hogrefe, 2020.

[11]               C. Schwenck, D. Schmitt, S. Sievers, M. Romanos, A. Warnke, W. Schneider, „Kognitive und emotionale Empathie bei Kindern und Jugendlichen mit ADHS und Störung des Sozialverhaltens“, Zeitschrift für Kinder- und Jugendpsychiatrie und Psychotherapie, Vol. 39, pp. 265–276, 2011. Retrieved from URL doi.org/10.1024/1422-4917/a000118.

[12]               S. A. Denham, H. H. Bassett, K. Zinsser, T. M. Wyatt, „How Preschoolers’ Social–Emotional Learning Predicts Their Early School Success: Developing Theory-Promoting, Competency-Based Assessments“, Infant and Child Development, Vol. 23, Issue 4, pp. 426–454, 2014. Retrieved from URL https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1002/icd.1840.

[13]               K. Nakamichi, N. Nakamichi, J. Nakazawa, „Preschool social-emotional competencies predict school adjustment in Grade 1“, Early Child Development and Care, Vol. 191, Issue 2, 2019. Retrieved from URL https://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/03004430.2019.1608978.

[14]               C. J. Trentacosta, S. E. Fine, „Emotion Knowledge, Social Competence, and Behavior Problems in Childhood and Adolescence: A Meta-Analytic Review“, Social Development, Vol.19, Issue 1, pp. 1–29, 2010. Retrieved from URL https://www.researchgate.net/publication/47756163_Emotion_Knowledge_Social_Competence_and_Behavior_Problems_in_Childhood_and_Adolescence_A_Meta-Analytic_Review.

[15]               P. Trautmann-Villalba, C. Hornstein, „11 Interaktionale Therapie in der Postpartalzeit“. Psychische Erkrankungen in Schwangerschaft und Stillzeit: Basel. doi.org/10.1159/000332899 Trautmann-Villalba, 2012V. Asisi, Zusammenhang zwischen psychischen Auffälligkeiten im Kleinkindalter und der Eltern-Kind-Beziehung. Unveröffentlichte Dissertation. Graz: Karl-Franzens Universität, 2012.

[16]               V. Asisi, Zusammenhang zwischen psychischen Auffälligkeiten im Kleinkindalter und der Eltern-Kind-Beziehung. Unveröffentlichte Dissertation. Karl-Franzens Universität Graz, 2012.

[17]               G. Širvinskienė, „Kūdikių emocijų ir elgesio sunkumai bei juos prognozuojantys veiksniai“. Daktaro disertacija. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, 2014.

[18]               S. Lesinskiene, S. Girdzijauskiene, G. Gintiliene et al. „Epidemiological study of child and adolescent psychiatric disorders in Lithuania“, BMC Public Health Vol. 18, Issue 548, 2018. https://doi.org/10.1186/s12889-018-5436-3.

[19]               E. Amtmann, V. Kerbl. „ELLA, ein Training zur Förderung der emotionalen und sozialen Kompetenz“. Graz, Wien: Leykam, 2019.

[20]               D. Krowatschek, S. Albrecht, G. Krowatschek, G. „Marburger Konzentrationstraining (MKT) für Kindergarten, Vorschule und Eingangsstufe“. 5, unveränderte Aufl. Dortmund: Borgmann, 2019.

 

doc. dr. Giedrė Širvinskienė

LSMU Sveikatos psichologijos katedra, projekto vadovė

prof. dr. Dalia Antiniene

LSMU Sveikatos psichologijos katedra

prof. dr. Liudmila Dulksnienė

LSMU Kalbų ir edukacijos katedra

doc. dr. Aušra Griciūtė

LSMU Sveikatos psichologijos katedra

dr. Vaidilutė Asisi

Autizmo terapijos centras, Austrija