Reikia susitarti, kas yra gera mokykla ir kokybiškas švietimas

Dovilė Šileikytė

Sausio pabaigoje švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė informavo apie prasidėjusį procesą, siekiant pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl švietimo. Ministrė tikisi, kad šis susitarimas galėtų būti pasirašytas iki naujų mokslo metų pradžios. Todėl Santaros-Šviesos Vilniaus klubas neseniai surengė virtualią diskusiją „Ar tikrai mums reikia nacionalinio susitarimo dėl švietimo? Kas ir dėl ko turėtų susitarti?“, kurią moderavo Emilija Sakadolskienė ir Darius Kuolys, kuris priminė, kaip lėtai vyksta nacionalinio susitarimo idėjos įgyvendinimas – kiek bandymų būta nuo 1990 metų, kai eita su habil. dr. Meile Lukšiene į Seimą, 1998 m. kartu su danų ekspertais buvo teikti siūlymai, o prezidentas Valdas Adamkus 2002 m. šią idėją įrašė į 2003–2012 m. strategiją. Renginio metu aptarta, kokia turėtų būti nacionalinio susitarimo paskirtis, kaip turėtų atrodyti jo turinys. Pateikiame keletą diskusijoje išsakytų minčių.

 

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas (Laisvės partija): „Nėra susitarimo, koks turi būti susitarimo formatas, kaip jis turi atrodyti, yra tik idėja, kad jis turi būti. Jo reikia, nes mūsų šalis per pastaruosius dešimtmečius švietimo srityje yra susidūrusi su naujais iššūkiais, kurie susiję su globaliais pokyčiais – revoliucija informacinių technologijų, komunikacijos srityje atvedė į sudėtingą, greit kintantį, globalų pasaulį. Kaip rengti žmones tokioje situacijoje, kai vienos profesijos išnyksta, atsiranda naujų sričių? Jei norime išlikti kaip tauta, turime būti konkurencingi, iš anksto apgalvoti šiuos dalykus“. Didžiausia Lietuvos problema, anot A. Žukausko, – migracija, dalis išvykusiųjų nori dalyvauti Lietuvos gyvenime, švietime, moko vaikus lietuvių kalbos, be to, egzistuoja ir vidinė migracija – žmonių persiskirstymas tarp kaimo ir miesto. Tai sukelia mokyklų tinklo problemą, kaimuose jos ištuštėjo. Todėl švietimas turėtų būti pertvarkytas. Tokia yra komiteto pirmininko ir Laisvės partijos pozicija.

Kuriant susitarimą reikia dalyvauti Seimui, Prezidentui ir Vyriausybei, nevyriausybinėms organizacijoms. Reikia apsispręsti ir dėl formato. A. Žukauskas pasisako už trumpą strateginį dokumentą, kuriame būtų įvardinta, kodėl jo reikia, kokį norime matyti švietimą (kas yra ta mūsų švietimo sistemos sėkmė) ir kokiomis priemonėmis to bus siekiama. Svarbiausia Lietuvos problema – atskirtis. Nors yra daug gerų mokytojų, mokyklų, mokinių, vadovų ir pan., bet skirtumas tarp geriausio ir blogiausio – per didelis, o norisi, kad visi vaikai gautų jų poreikius atitinkantį išsilavinimą. Todėl reikia susitarti, kas yra gera mokykla.

Pasiekimams didžiausią įtaką daro ugdymo mokslų būklė, investavimas į mokytojus (ne tik atlyginimų didinimas), mokyklų vadovai, kurie būtų pasirengę perteikti strategiją mokytojams. Dėl aukštojo mokslo įtraukimo į susitarimą A. Žukauskas abejoja, nes universitetai turi didelę autonomiją.

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė (TS-LKD partija): „Nenorėtume siūlyti savo susitarimo politinėms partijoms, mūsų tikslas – susitarimas, norisi, kad tai būtų procesas, moderuojamas nepriklausomo moderatoriaus. Visiems diskusijos dalyviams turi būti suteiktos lygios galimybės pasisakyti, kad pajudėtume iš mirties taško – kol kas dėl nieko negalime susitarti, nes vieną žingsnį žengiame pirmyn, kitą – atgal. Tai turėtų būti politinių partijų įsipareigojimas. Kalbant apie turinį, svarbu kelti klausimą, kokie švietimo sistemos bruožai geriausiai atspindi pažangią, kokybišką švietimo sistemą, kokių tikslų sutariame siekti.“

 

Vilniaus universiteto profesorius, švietimo politikos ekspertas Rimantas Želvys išsakė nuomonę, kad situaciją vertinti derėtų su atsargiu optimizmu, nes mokslo ir studijų susitarimas galiojo iki artimiausių Seimo rinkimų. „Tai turėtų būti daugiau nei tezės, dokumentas turėtų būti pakankamai detalus, kad sutartume, kaip tą suvokiame, be to, turi būti atskirti aiškūs ir detaliai suformuluoti tikslai ir priemonės, kurios kartais virsta tikslu. Manau, turi susitarti politinės partijos, nes jos vienintelės gali užtikrinti tęstinumą, o dalyvauti – visos suinteresuotos pusės. Pagrindinis klaustukas – aukštasis mokslas (vien dėl to, kad universitetai saugo autonomiją), bet manau, kad ir aukštasis mokslas turėtų būti įtrauktas į susitarimą, nes visos ugdymo grandys tarpusavyje susijusios. Prieš tai turime išstudijuoti kitų šalių patirtį – nepulti visko kartoti dėl ekonominių ir kultūrinių skirtumų, bet kontekstą žinoti reikia“, – kalbėjo R. Želvys.

 

Vilija Targamadzė, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotoja (socialdemokratų frakcija) teigė, kad nacionalinis susitarimas reikalingas dėl tvaraus švietimo plėtotės: „Turime susitarti dėl siekinių, Tarptautinis penkiolikmečių tyrimas (PISA) ir kiti tyrimai rodo, kad nepakankamai sparčiai judame į priekį. Į procesą galėtų įsitraukti ir bendrojo ugdymo taryba, ir aukštojo mokslo taryba ir pan., o dokumentas turėtų būti privalomojo, ne rekomendacinio pobūdžio“. V. Targamadzė pritaria ir dėl aukštojo mokslo įtraukimo.

 

Mokyklų tobulinimo centro steigėja, programos „Renkuosi mokyti!“ konsultantė Eglė Pranckūnienė išsakė nuomonę, kad tampa neaišku, kas yra kas, tai yra, kurie dokumentai svarbesni, kurie ne tokie reikšmingi: „Švietimo laukas itin politizuotas. Nors dar turime tebegaliojančią Valstybinę švietimo 2013–2022 m. strategiją, bet ji tarsi pamiršta, neturime aiškios ambicingos švietimo vizijos. Reikia aiškios, detalios švietimo strategijos, gilesnės švietimo koncepcijos, kuri apimtų ir strategiją, ir taktiką. Jei norime pasitikėjimo, politinis susitarimas turėtų nesikišti į švietimo praktiką, tik apimti pagrindinius principus. Egzistuoja savotiškas trikampis „praktika, politika, švietimo tyrimai“ – viskas susiję, paremta tais pačiais tikslais, principais, viena tarnauja kitam, būtų gerai siekti šio balanso įsigaliojimo.“

 

Vitalija Bujanauskienė (kairėje) 

Bendrojo ugdymo tarybos pirmininkė, Lietuvos švietimo centrų darbuotojų asociacijos pirmininkė Vitalija Bujanauskienė: „Turėtume susitarti, kas yra kokybiškas švietimas, kad visiems būtų vienodai suprantamos sąvokos ir principai. Taip, yra Geros mokyklos koncepcija, bet visi ją suvokia skirtingai. Nepasitikima švietimu turbūt todėl, kad neaptarti rodikliai, kuo matuoti, geras ar negeras yra mūsų švietimas. Kalbėjomės apie aukštąjį mokslą, bet nepamirškime ir profesinio mokymo, neformaliojo švietimo, reikia apgalvoti, kaip apimti visas sritis, be to, turime leisti dalyvauti tėvams, kad jie žinotų, į kokį švietimą ateina jų vaikai“.

 

Apibendrindamas diskusiją, D. Kuolys teigė, kad jeigu norime nacionalinio susitarimo, jo turime siekti viešosios politikos priemonėmis, tai yra viešųjų diskusijų būdu, svarbu, kad įsitrauktų ir mokytojų, ir akademinė bendruomenės, svarbu jausti demokratijos ir švietimo egzistencinį ryšį.

 

Visos diskusijos vaizdo įrašą galite rasti čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Aldona

    Susitarti?..
    Vienaip gerą mokyklą charakterizxuoja vaikai, kitaip – mokytojai, trečiaip (neduokdie) – mokyklųi vadovai ir švietimo aplamai vadovai.

    Suvokti mokyklos paskirtį ir atitikti Ateities žmogaus poreikius dabartyje.

    Pagarbiai