Ramūs suaugę – ramūs vaikai!

Vilma Gaigalaitė
,
psichologė

Apie vaikų nerimo priežastis ir nerimo mažinimo būdus

 

Kiekvieną dieną girdime žinias apie tai, kas vyksta pasaulyje, Lietuvoje ir šalia mūsų. Didėjant pandemijai, natūraliai auga žmonių nerimas ir baimės. Kokios nuotaikos tvyro mūsų mieste ir rajone? Išryškėja keletas reagavimo būdų: vieni atrodo (o galbūt tik stengiasi atrodyti) ramūs, atsipalaidavę, blogai laikosi karantino nurodymų, nesisaugo, o ir kitų nesaugo vietose, kur aplink yra žmonių; kiti nerimauja, ieško, gamina ir dedasi apsaugines kaukes, respiratorius, renka informaciją, kaip apsaugoti save ir artimuosius nuo vis prie mūsų artėjančio viruso; treti (ypač rizikos grupei priklausantys asmenys ar turintys tokių žmonių pažįstamų ir artimųjų rate) panikuoja, jaučia labai stiprų nerimą, baimę ir stresą.

 

O šalia mūsų vaikai. Tad kaip turėtų reaguoti jie? Atsakymas trumpas – išlikti ramūs.

O kaip vaikai gali būti ramūs, jei šalia panikuojantys suaugusieji bei visą dieną girdima informacija apie užsikrėtusius, mirusius, aukų skaičių sklinda iš radijo ir televizijos ir mirga kompiuterio ekranuose? Kaip vaikai gali būti ramūs, matydami pilnus namus maisto atsargų? Kaip vaikai gali būti ramūs, girdėdami nerimastingus suaugusiųjų pokalbius telefonu, kone ištisą dieną klausančius, žiūrinčius ir aptariančius naujienas? Kaip vaikai gali būti ramūs, kai jie nežino, nesupranta, kas tas virusas, kas nutinka, kai žmogus suserga, kiek laiko serga ir kaip pasveiksta? Kaip vaikai gali būti ramūs, jei su jais nesikalbama apie tai, kas vyksta, kaip gali jaustis visas pasaulis ir ką jaučiame kiekvienas esantis namuose?

Kaip visada kalbėti būtina

 

Kalbėjimasis kad ir ne itin malonia, netgi skaudžia tema nerimą sumažina (net ir tada, kai kažko džiuginančio ir negalime pažadėti ir pasakyti).

  • Vaikui sakykime tiesą nieko neslėpdami, bet nedramatizuodami.
  • Drąsinkime paklausti, kas vaikui rūpi.
  • Išgirskime, ką jis sako.
  • Nuraminkime (virusas nekelia didelio pavojaus vaikams ir didelei daliai suaugusiųjų, galime pateikti skaičius, kiek daug žmonių suserga, serga nesunkiai ir persirgę pasveiksta).
  • Svarbu paminėti, kad karantinas būtinas, kad būti namuose, dėvėti kaukes, laikytis reikiamo atstumo bei higienos yra būtina, kad tai reikalinga, kad virusas kiek įmanoma greičiau pasitrauktų.
  • Jei vaikas klaustų, ko nežinote, atsakykite, kad nežinote, kad kai sužinosite, jam pasakysite.
  • Skatinkite klausti: „Kai turėsi klausimų, klausk“.
  • Pasidalinkite jausmais: „Gal baisu? Liūdna? Pikta?“

Akcentuokime, kad normalu jausti visokius jausmus.

 

Pokalbio būdas apie koronavirusą, aišku, priklauso nuo vaikų amžiaus.

Kuo vaikas mažesnis, tuo labiau su juo reikia kalbėti trumpai ir paprastai, pavyzdžiui, galima priminti tą laiką, kai vaikas sirgo, turėjo temperatūros, kosėjo, čiaudėjo, pasakant, kad panašiai būna ir susirgus koronavirusu. Dar galima paminėti, kad poliklinikoje ir ligoninėje dirba daug gydytojų, kurie gydo ir padeda pasveikti.

 

O su paaugliais vertėtų pasikalbėti, apie tai: ką jie sužino internete, paskatinti domėtis patikimais informacijos šaltiniais, bei susitarti dėl laiko, kada bus domimasi žiniomis, o kitą laiką skirti nuolatiniam kasdieniniam gyvenimui (per didelis informacijos kiekis skatina nerimą).

 

Jei apima stiprūs sunkūs jausmai, atsitraukime nuo vaiko: gal geriau kažkam paskambinti, pereiti prie mėgstamos veiklos. O su vaiku pakalbėti, kai nerimas atslūgsta. Meluoti neverta. Jei kilo kiek nerimo, pasimetimo, geriau tai įvardyti, nei vaikui meluoti, kad su manimi viskas gerai, o kūno ženklai akivaizdžiai rodo priešingai.

 

Sveikas nerimas yra reikalingas, nes mus apsaugo, padeda išgyventi, išlikti. Panikuoti neverta. Verčiau būti ramiu. Žodį „ramiu“ kažkaip norėtųsi pakeisti į „racionaliu“. Juk kai sunku, išbandymų situacijose racionalumo labiausia ir pritrūksta.

Suaugusiųjų racionalumas pasireiškia gebėjime matyti ir priimti situaciją, kokia ji yra iš tikrųjų, ieškoti galimybių, žinių, padedančių išlikti sveikiems, o susirgusiems greičiau pasveikti, padėti reikalingiems pagalbos ir pabandyti atrasti, kas gi šitoje pasaulinėje situacijoje ir asmeninėje erdvėje gali būti gero, pozityvaus.

 

O svarbiausia nepamiršti, kad vaikai mus nuolat stebi, vertinti situacijas mokosi ir jausmus perima iš mūsų.

Protingi, racionalūs suaugę – ramūs suaugę. Ramūs suaugę – ramūs vaikai!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.