Psichologė: finansinis išprusimas labai susijęs su emociniu intelektu

Kada geriausia įgyti žinių apie finansus ir kas gi už tai atsakingas? Klausimas girdimas vis dažniau, o vieningo atsakymo vargiai sulauksi. O gal veltui jį keliame? Juk pats gyvenimas ir su juo ateinanti patirtis gali išmokyti, kaip elgtis su pinigais. Psichologė Milda KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ tvirtai įsitikinusi: gyvenimo pamokos gali atsieiti labai brangiai, todėl finansinio raštingumo pagrindus privalu formuoti dar nuo mažens.

 

Šiemet Lietuvos bankų asociacijos (LBA) iniciatyva mokslininkų ir sociologų komandos apskaičiuotą šalies visuomenės finansinio raštingumo indeksą sudaro 43 balai iš 100 galimų. Tyrimas atskleidė, kad šalies gyventojai išmano kasdienes finansų temas, tačiau ekonomikos reiškiniai ir sudėtingesni finansų įrankiai tebėra neatrasta žemė. LBA vertinimu, finansinis raštingumas – sritis, kuriai svarbus sisteminis požiūris, apimantis visuomenę nuo jauniausių iki vyriausių jos narių.

Asociacija pradėjo nuo jaunimo: kovo 25 d. buvo pakviesti 13–15 metų mokiniai kartu su mokytojais dalyvauti Europos pinigų viktorinoje, tarptautiniame konkurse, kurio laimėtojų laukia kelionė į finalą Briuselyje ir prizai klasei. Anot psichologės, parinkti edukacijos būdą, tinkamą auditorijos amžiui ir patirčiai, – viena svarbiausių sėkmės sąlygų.

Mūsų smegenys yra lanksčiausios ikimokykliniame amžiuje. Šiuo metu ypač lengvai priimame informaciją. Paauglystėje tai jau kur kas sudėtingiau. Tad tinkamų įpročių formavimas būtinas nuo vaikystės.

 

Milda, kada, Jūsų nuomone, reikėtų pradėti kalbėti su vaikais apie pinigus? Kas tai turėtų daryti?

Manau, nuo pat mažų dienų, t. y. kai vaiko mąstymas jau šiek tiek brandesnis – maždaug nuo 3 metų. Tokio amžiaus vaikams galima pradėti aiškinti apie pinigų vertę. Šiuo etapu, žinoma, svarbiausią vaidmenį atlieka tėvai. Mūsų smegenys yra lanksčiausios ikimokykliniame amžiuje. Šiuo metu ypač lengvai priimame informaciją. Paauglystėje tai jau kur kas sudėtingiau. Tad tinkamų įpročių formavimas būtinas nuo vaikystės.

Pati iš savo praktikos matau, kaip tėvai lepina atžalas, pirkdami įvairius brangius daiktus. Tokiu būdu vaikams atrodo, kad viskas labai lengvai gaunama. Įtampa šeimose, kai vaikas daug reikalauja, bet nesuvokia tikrosios daiktų vertės, nemažėja. Iš to kyla įvairių psichologinių problemų.

Šeimoje galima sukurti tam tikrą motyvacinę sistemą. Turime susitarti: jeigu tam tikrą laikotarpį visi pasitaupysime, galėsime kažkur nuvažiuoti ar įsigyti ką nors vertingo. Pavyzdžiui, mama pirks mažiau kavos, tėtis – dar ko, ką labai mėgsta, o vaikas išleis mažiau gautų dienpinigių.

 

Kokie yra veiksmingiausi finansinio auklėjimo būdai?

Mažiems vaikams galima leisti pasirinkti, pavyzdžiui, parodyti pinigus ir pasakyti, kad už tokią sumą galima pirkti ledų arba žaislą. Tada ateina supratimas, kad šie dalykai neatsiranda iš niekur. Galimas ir kitas būdas – pasakyti, kiek mamai, tėčiui reikia dirbti, kad vaikas galėtų turėti vieną ar kitą daiktą. Kitaip tariant, būtina kalbėtis.

Kai vaikai pradeda lankyti mokyklą, tėvai dažnai duoda dienpinigių. Dar geriau duoti savaitpinigių ir leisti vaikui pačiam įsitikinti, kad galima išleisti viską čia ir dabar, o galima paskirstyti pinigus padieniui, galbūt dalį ir sutaupant. Toks mokymas per praktiką yra vienas veiksmingiausių. Juk viena yra pasakoti, kita – patirti.

 

Taip pat šeimoje galima sukurti tam tikrą motyvacinę sistemą. Turime susitarti: jeigu tam tikrą laikotarpį visi pasitaupysime, galėsime kažkur nuvažiuoti ar įsigyti ką nors vertingo. Pavyzdžiui, mama pirks mažiau kavos, tėtis – dar ko, ką labai mėgsta, o vaikas išleis mažiau gautų dienpinigių.

Labai svarbu, kad tai, kam taupoma, būtų iš tiesų vertinga ir vaikui. Sutikime, nauja spinta ar virtuvinis kombainas mažamečiui turbūt nebus pati aiškiausia ir geriausia motyvacija. Motyvuoti reikėtų vaikams suprantama kalba.

Nuo pirmos ar antros klasės jau galima kalbėti apie šeimos biudžetą. Tik dar kartą norisi pabrėžti, kad nereikėtų vaikams kelti per didelių reikalavimų ar aiškinti sudėtingai. Tada jiems bus sunku suvokti tikrąją prasmę.

 

Koks, Jūsų nuomone, galėtų būti mokytojų ir mokyklos vaidmuo šiuo klausimu?

Švietimo įstaigų vaidmuo čia labai reikšmingas. Apskritai tikrasis finansinis raštingumas glaudžiai susijęs su asmens emociniu intelektu. Juk kalbame apie atsakomybę, atkaklumą, sąžiningumą, kritinį mąstymą – savybes, kurių žmogui reikia gyvenime. Tie, kurie mažiau finansiškai raštingi, tikėtina, gaus mažesnį atlyginimą, kurs mažesnę pridėtinę vertę šaliai. Tad finansinis raštingumas turi būti vienas iš valstybės mastu keliamų prioritetų.

Paskaičiuoti centus per matematikos pamoką nėra integracija. Vaikai turi iš esmės suprasti pinigų prasmę ir vertę. Puikus derinimo pavyzdys yra įvairūs simuliaciniai žaidimai.

 

Yra privalomų mokomųjų dalykų, dėl kurių būtinumo galima diskutuoti, tačiau tokio dalyko kaip finansinis išprusimas akivaizdžiai trūksta. Žinoma, šiai temai integruoti į kitas reikia kūrybiškumo. Paskaičiuoti centus per matematikos pamoką nėra integracija. Vaikai turi iš esmės suprasti pinigų prasmę ir vertę. Puikus derinimo pavyzdys yra įvairūs simuliaciniai žaidimai: pavyzdžiui, kuriant verslo planus, simuliuojant darbo situacijas, kuriose reikia analizuoti, skaičiuoti, ieškoti geriausių sprendimų.

Dabar neretai susiduriu su tikrais pavyzdžiais, kaip septintokai, aštuntokai visiškai nesupranta pinigų vertės. Kaip jie kurs savarankišką gyvenimą to nesuvokdami?

 

Finansinės žinios ir finansinė elgsena – kaip šie dalykai susiję?

Palyginkime su automobilio vairavimu. Prieš sėsdamiesi prie automobilio vairo turime išmokti šūsnį teorijos. Bet pradėję vairuoti suprantame, kad viskas yra kiek kitaip. Kad galėtume važiuoti užtikrintai, reikia daug praktikos. Sėdus prie vairo be teorijos pagrindų, tikimybė nukentėti ir pridaryti bėdų kitiems yra didžiulė. Apibendrintai būtų tiksliausia pasakyti, kad teorija ir praktika turi eiti išvien.

 

Kaip manote, ar tokia iniciatyva kaip Europos pinigų viktorina, skatinanti gilinti savo žinias varžybų forma, – tinkamas būdas mokytis ir išmokti?

Toks modelis labai tinkamas vaikams. Tai irgi tam tikra simuliacija. Motyvacija gauti prizą, kažką įveikti, matyti savo rezultatus, suprasti, kur reikia pasitempti, yra labai veiksminga.

Taip pat paaugliams labai svarbūs autoritetai. Tad mokytojai gali būti tikrai šaunūs skatintojai dalyvauti tokiose ar panašiose iniciatyvose.