Provokuojantis pokalbis: pamokos be kaukių

Aurelijus Petrėnas

Tęsiame diskusijos „Provokuojantis pokalbis: pamokos be kaukių“ apžvalgą. Jos metu pristatytos platų spektrą apimančios tyrimo įžvalgos dėl mokymo nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu eigos Vilniuje. Surinkta gausi medžiaga leido ne tik aprašyti nuotolinio ugdymo organizavimą, eigą, poveikį, bet ir atskleidė bendrą ugdymo įstaigų švietimo būklę Vilniaus mieste.

Šioje dalyje pasakojama apie tyrimo dalį, apimančią mokytojus, administraciją ir tėvus.

Karantinas ir mokytojai

 

Apklausiant mokytojus, aiškėja tendencija, kad pastarieji turi kur kas mažiau tikėjimo vaikų galimybėmis, negu vaikai tikėjimo savimi. Pasak Jūratės Litvinaitės, šios „žirklės“, atsiveriančios tarp mokinių pasitikėjimo savimi ir mokytojų mokiniais, matyt, randasi dėl įtampos, kylančios dėl rezultatų, dėl reitingų, kurie yra skausminga mūsų švietimo sistemos žaizda. Vis daugėja įrodymų, jog turėtume iš naujo įvertinti sistemą bei ieškoti galimybių atsisakyti reitingais paremtų vertinimų.

 

VŠPC analitikė pasinaudojo proga, kad tyrimo pagalba sulaužytų keletą tipinių stereotipų. „Dažnai kalbama, kad vyresnioji mokytojų karta neišmano technologijų, bijo kompiuterių ir nesugeba susidoroti su kylančiais iššūkiais. Labai paplitusi nuomonė, kad jauni mokytojai, pakeisiantys vyresniuosius, geriau žinos, ką ir kaip daryti. Tačiau tyrimo duomenys rodo, kad streso užteko visiems: ir jaunosios, ir vyresniosios kartos mokytojams“, – pasakojo Jūratė bei pacitavo vieną tyrimo dalyvę, 60-metę pradinių klasių mokytoją.

 

„Vos paskelbė nuotolinį mokymą, aš nelabai išgirdau terminą ir kada tai prasidės. Pamaniau, kad jau nuo pirmadienio reikės pradėti dirbti nuotoliniu būdu, tai penktadienio vakare vyras iš rūsio parnešė kameras, sūnus atvežė mikrofoną, viską sujungė, o aš visą šeštadienį ir sekmadienį sėdėjau, kol išmokau naudotis „Zoom“ bei „Teams“ programomis. Mokiausi žiūrėdama „YoTube“ ir, žingsnis po žingsnio, supratau, kaip visa tai veikia. Galvoju sau, jog įrodysiu, kad 60-ties metų moteris ir gali, ir sugeba… Pirmadienį paprašiau visų vaikų prisijungti ir vedžiau užsiėmimus. Tik po to direktorius paskambino ir pasakė, kad gal dabar dar nereikėtų vesti pamokų, nes turime dvi savaites atostogų…“ – pašnekovę citavo J. Litvinaitė.

Taigi, mokytoja šių kompiuterinių įrankių niekada nenaudojo, tai nebuvo savaime suprantamos priemonės. Tokia kuriozinė situacija atskleidžia, kad mes, visuomenė, labai neatsakingai kuriame nepelnytus stereotipus, visiškai nepagrįstus jokiais duomenimis, ir neatskleidžiančiais tų nuostabių dalykų, kuriuos sukuria mokytojai.

 

„Ar jie daro klaidų? Taip. Ar jie būna pikti ir pavargę? Taip. Nes mokytojai, pirmiausia, yra žmonės. Smagiausia, kad ir mokiniai sugeba įžvelgti mokytojų žmogiškumą, sakydami: „matau, kad mokytojos akyse nuovargis. Matau, kad mokytoja per jėgą sako „pasiilgau jūsų“, nors tai negali būti tiesa. Bet mes matome bandymus ir pastangas. Ir, galbūt kritika, paleistos strėles kito atžvilgiu, dažnai nėra pagrįstos. Spaudimas buvo viena didžiausių bėdų, kurią mokytojai išgyveno. Ir ateityje turėtume to vengti, nes tai nieko gero neduoda, tik žaloja“, – pastebėjo pašnekovė ir patarė būti atviriems, leisti mokytojams turėti nežinojimo ir klaidų galimybę.

Specialistė pasakojo, kad tyrimo metu atkreipė dėmesį į vieną labai įdomią detalę. „Mokiniai, pasakodami apie nuotolinio mokymo patirtis, pastebėjo, kad neretai mokytojai, susidūrę su nesklandumais ir nesėkmėmis, pernelyg jautriai į jas reaguoja“, – pasakojo J. Litvinaitė.

 

„Žinot, aš nesuprantu, kodėl mokytojas sielojasi, jeigu jam kažkas nepavyksta. Pastebime, jog veidas pasikeičia, kakta susiraukia, jis bijo pasakyti, kad jo mikrofonas užstrigo, kad kampe vaikas triukšmauja, o gal katinas, ką tik gėlių vazoną išvertė. Mokytojai tokiais atvejais labai sutrinka“, – moksleivių pastebėjimus apibendrino tyrėja bei pridūrė, kad mokinių vertinimu, tokie nesklandumai labai nereikšmingi.

 

Universitetų dėstytojai į nesklandumus reaguoja kitaip, laisviau, iš nesmagios situacijos moka pasijuokti. „Visuomenėje iš ugdytojo tiek daug reikalaujama, kad mokytojas jau seniai užmiršo teisę klysti, nežinoti, pamiršo teisę į asmeninį gyvenimą. Todėl – visuomet svarbu priminti, kad klysti yra žmogiška ir to nevalia bijoti“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.

Tyrimo metu mokiniai atskleidė, kad liūdniausiai situacija atrodo tada, kai žmogus bijo savo klaidos, ar net savo žmogiškumo. Tačiau būtent jie nori visiems mokytojams priminti: „Nebijokite klysti – tai tiesiog atskleidžia jūsų žmogiškumą, o juk tai yra profesinės sėkmės raktas.“

Nuotolinis mokymas ir administracija

 

Mokyklų vadovai ir administracija labai dažnai subendrinami. Tyrimo duomenys rodo, kad kiekviena mokykla yra nedidukė bendruomenė, puoselėjanti labai skirtingas kultūras. Pasak Vilniaus švietimo pažangos centro atstovių, sostinėje veikia daug mokyklų, kurių vadovai absoliučiai liberalūs ir vadovaujasi požiūriu, kad mokykla pirmiausiai yra bendruomenė ir visus sprendimus priima tardamiesi su mokyklos ar metodine taryba, administracija bei pavaduotojais. Yra mokyklų vadovų, skatinančių mokytojus ieškoti sprendimų, kuriuos visuomet paremia ir padeda įgyvendinti. Yra vadovų, kurie patys priima sprendimus, patys organizuoja mokymus, patys nurodo konkrečius veiksmus, kurių reikia imtis ir yra labai kategoriški. Jie sako: „aš privalau mokytojui padėti“, tad nepaisydami savo sveikatos ir laiko, dirbdami paromis, suorganizavo nuotolinio ugdymo procesą savo vadovaujamoje mokykloje. Yra vadovų, kurie labai jautrūs savo bendruomenės nariams. „Pavyzdžiui, vienos progimnazijos vadovė, karantino metu kiekvienam mokytojui padovanojo puodelį kavos į namus, kurią, drauge su linkėjimu mokytojams pasijausti geriau, atvežė kurjeriai“, – pasakojo Vilniaus švietimo pažangos centro vadovė Genovaitė Kynė.

 

Anot jos, žinoma, buvo ir tokių vadovų, kurie sumažino atlyginimus aptarnaujančiajam personalui, mokėdami tik 60 proc. ir motyvuodami tuo, kad valytojai nieko nedirba, nors puikiai žino, kad valytojams mokamas tik minimalus atlygis. Tai tiesiog „naujojo liberalizmo, libertarizmo“ požiūris. Tokie skirtingi atvejai atskleidžia darbuotojų, vadovų ir bendrai visuomenės įvairovę, parodančią, jog visų jų negalima tiesiog apibendrinti. Būtina kalbėtis apie konkrečius atvejus ir kiekvienam iš jų taikyti skirtingas metodikas. Galima sakyti, jog nevienodos mokyklų kultūros yra pagrindinis tyrimo radinys.

Nuotolinis mokymas ir tėvai

 

Tyrimas aprėpė ir tėvų patirtis. Kovą–gegužę tėvai tapo fronto kariais. Lygiai taip, kaip ir mokytojai, jie sakė: „Mes laikomės, mes darome, mes stengiamės, bet dar viena savaitė ir „lūšime“… Pagrindinis netikėtumas tėvams, jog suvokė, kad mokyti yra sunku. Pasak tyrėjos, tai gali būti vienas didžiausių nuotolinio ugdymo laimėjimų. Netikėtai susiklosčiusi situacija praskleidė mokytojo  kasdienio darbo širmą ir tėvai pagaliau suprato, kad mokyti nelengva. Tai netolygu kasdienei veiklai su vaikais namuose, kai iššūkiu tampa išmokyti vaiką skusti bulves ar įjungti naujai nupirktą prietaisą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pirmokui paaiškinti matematiką – ne tokia sudėtinga užduotis, tačiau, net ir šiuo atveju, lūkesčiai ir realybė dažnai prasilenkia.

 

Genovaitė Kynė pasakojo, kad visos švietimo sistemos grandys patyrė didžiulį stresą ir begalę iššūkių. Persiorientavę mokyti nuotoliniu būdu, pajutome, jog esama vaikų, kuriems šis pokytis – itin sudėtingas. Tėvai ir vaikai įsitraukė į nuotolines pamokas, o mokydamiesi drauge – suprato, ką jų vaikas veikia visą dieną, kaip mokosi ir ko mokosi. Kai kuriais atvejais, ši situacija praplėtė tėvų suvokimą apie mokymo(si) procesą apskritai, bei paskatino aktyviau domėtis vaikų išsilavinimu.

 

Specialistė džiaugiasi, kad tėvai iš tiesų nuoširdžiai pripažino mokytojų nuopelnus. „Vertinant pirmąjį nuotolinio mokymo laikotarpį, pastebėta, jog santykiai tarp tėvų ir mokytojų tapo šiltesni, artimesni, atsirado stipresnis tarpusavio supratimas. Atsiskleidė tėvų lūkesčiai, kai kuriais atvejais gerokai perdedami, o kai kuriais – ir mokytojo atsakomybės stoka, kai mokytojas, pareigą išaiškinti dėstomą dalyką, perleisdavo tėvams“, – pasakojo G. Kynė.

Ši situacija labai paryškino dialogo svarbą. „Tiktai bendradarbiavimas, tarimasis davė geriausių rezultatų, o vos tik prasidėjus nurodymams ir reikalavimams, prasidėdavo bėdos“, – teigia specialistė.

 

Švietimo pažangos centro tinklalapyje sudėtos rekomendacijos tėvams – tai gerųjų patirčių apibendrinimas ir įžvalgos, kaip kokybiškai įsitraukti, dalyvauti, tokiu būdu prisidėti ir padėti savo vaikui mokytis, kai šis procesas vyksta nuotoliniu būdu.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.