Projektas „Mokykla visiems“ parodė: įtraukiojo ugdymo idėjos plinta iniciatyvių pedagogų dėka

Lina Jakubauskienė

Siekdami išsiaiškinti, ar mūsų šalies mokyklos pritaikytos specialiųjų poreikių turintiems vaikams, Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNOF) atstovai įgyvendino Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Vilniuje inicijuotą projektą „Mokykla visiems“. Jo tikslas – skleisti gerąją patirtį, padėti mokyklų bendruomenėms pasirengti priimti įvairių problemų turinčius vaikus. Bendradarbiauta su dešimčia Lietuvos mokyklų iš septynių regionų.

 

LNOF atstovai važinėjo po mokyklas, kartu kvietė prisijungti ir negalią turinčius žmones. Skirtingų mokyklų vaikams pristatyta negalia, kalbėta apie tai, kad švietimo įstaigos turėtų būti prieinamos visiems vaikams, ieškota geriausių įtraukiojo ugdymo pavyzdžių. 5–7 klasių mokiniai skaitė R. J. Palacio knygą „Stebuklas“ ir žiūrėjo pagal šią istoriją pastatytą filmą „Gerumo stebuklas“. Vėliau jie piešė, rašė, filmavo, kūrė žaidimus, etiudus, šokius ir kitus kūrybinius darbus, kuriuose kalbėjo apie įvairovės džiaugsmą mokykloje.

„Įtraukusis ugdymas – fundamentali teisė visiems gauti išsilavinimą lygiai su kitais. Neužtikrinus šios teisės, užkertamas kelias tolesnėms žmogaus teisėms, tokioms kaip turėti gerą darbą, pajamas, įsitraukti į visuomenę ir būti kartu su visais. Tai – pirmoji grandis siekiant oraus negalią turinčiųjų gyvenimo“, – sakė LNOF prezidentė Dovilė Juodkaitė.

 

Vaikams priimti negalią lengviausia

 

Birželio 3-iąją Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko baigiamasis projekto renginys – diskusija „Kaip kurti mokyklą visiems“, kurioje dalyvavo įtraukiojo švietimo ekspertai iš JAV ir Lietuvos, mokiniai, mokyklų, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovai, negalią turinčių žmonių teisių ekspertai ir negalios organizacijų nariai. Projekte dalyvavusioms mokykloms įteiktos atminimo dovanos.

Pasak projekto organizatorių, vis daugiau negalią turinčių vaikų renkasi mokymąsi bendrojo ugdymo mokyklose. Deja, dar ne visur specialiųjų poreikių vaikai priimami. Dažnai trūksta lėšų paslaugoms, ne visur sulaukiama tėvų, pedagogų supratimo.

 

Projekto dalyviai kalbėjo apie savo patirtį, pristatė rezultatus, įžvalgas. „Keliaudami per mokyklas mokiniams siekėme parodyti, kad negalią turintys žmonės nesiskiria nuo kitų, jie taip pat juokauja, liūdi, dirba kasdienius darbus. Žinoma, labai daug kas priklauso nuo negalios. Turintieji fizinę negalią protauja taip pat, kaip ir visi, bendraujant nėra kalbos barjero“, – teigė projekte dalyvavęs neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Jaroslavas.

Pasak jo, vaikai projekto dalyvius priėmė puikiai, klausėsi įdėmiai, uždavė nemažai klausimų, kai kurie iš jų – ir labai asmeniški. „Stengėmės atsakyti į visus klausimus – tam ir važiavome į mokyklas. Manau, dalyvavimas projekte buvo puiki patirtis tiek mums, tiek mokyklų atstovams“, – dėstė vyras.

 

Autorės nuotraukos

Amerikiečių patirtis

 

Įgyvendinant projektą „Mokykla visiems“, daug prisidėjo JAV ambasada Lietuvoje. Ambasadoriaus pavaduotojas Marcusas Michelis, pristatydamas bendradarbiavimo rezultatus, pabrėžė, kad svarbiausias demokratinių šalių tikslas – užtikrinti, kad būtų ginamos visų žmonių teisės, taip pat – ir turinčiųjų negalią. „Žmonės, turintys įvairių sutrikimų, neturi būti atskirti. Kai jie įtraukiami į bendrojo ugdymo mokyklas, sėkmę patiria visi mokiniai. Tai – ne vien gražus elgesys, bet ir būdas visiems suteikti lygias galimybes ir pagerinti mokymo kokybę“, – sakė M. Michelis.

Pasak ambasadoriaus pavaduotojo, neseniai atliktas tyrimas parodė, kad įvairovę puoselėjančių įmonių pelnas yra 19 proc. didesnis nei kitų – tai reiškia, kad įtrauktis naudinga ir finansiškai: „Įvairovė, skirtingų žmonių įtraukimas į procesą padeda pasiekti geresnių rezultatų. Kai mokomasi kartu, geresni būna tiek negalią turinčių vaikų, tiek sveikųjų rezultatai. Turime ne tik toleruoti skirtumus, bet ir suprasti, kad jie daro teigiamą įtaką visuomenei.“

 

JAV švietimo ekspertė dr. Lauren Freedman pristatė įtraukiojo ugdymo idėjų plėtrą savo šalyje. Specialistės teigimu, ji pradėjo dirbti mokykloje 1974-aisiais, o jau po metų, 1975-aisiais, JAV Kongresas priėmė įstatymą dėl integracijos. „Įstatymo esmė – neįgaliesiems turi būti suteiktos tokios mokymosi sąlygos, kurios juos kuo mažiau ribotų. Įstatymas išskiria trylika skirtingų negalių, man teko dirbti su vaikais, turinčiais keturių rūšių negalias – fizinę, mokymosi sutrikimų, emocinių ir kognityvinių ar pažinimo sutrikimų. Kiekvieno mokytojo užduotis – įtraukti vaiką į ugdymo procesą, kad jis mokytųsi kartu su visais. Vienokia pagalba teikiama vaikams, turintiems fizinę negalią, kitokia – emocinių sutrikimų“, – dėstė L. Freedman.

Jos teigimu, labai veiksmingas įtraukiojo mokymo būdas – darbas grupėmis. „Vaikų grupėms skirdavau vieną užduotį, kurią atlikdami jie turėjo siekti bendro tikslo. Mokiniai, būdami vienoje grupėje, pamiršdavo, kad yra skirtingi, visą dėmesį sutelkdavo į tai, kaip pasiekti bendrą tikslą. Grupėje dirbę vaikai ir toliau bendraudavo tarpusavyje“, – sakė L. Freedman.

 

Specialistės teigimu, įtraukusis ugdymas naudingas tuo, kad užtikrina visų lygybę, vienodas galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime. „Išskirčiau keletą priežasčių, kodėl įtraukusis ugdymas yra labai svarbus. Visų pirma, jis reikalingas tam, kad negalią turintys vaikai galėtų ugdyti talentus, gebėjimus, taptų visaverčiais visuomenės nariais, prisidėtų prie jos gerovės. Visi vaikai nori ir gali būti laisvi, finansiškai nepriklausomi. Neturėdami išsilavinimo, jie negalės susikurti finansinės gerovės. Taigi įtraukdami vaikus į bendrąjį ugdymą, darome paslaugą ir visuomenei – kai negalią turintys žmonės gali pasirūpinti savimi, jie tampa visateisiais bendruomenės nariais“, – teigė L. Freedman.

 

Be to, pasak jos, darbas kartu moko visuomenę užuojautos, empatijos, patirties, grupinės pastangos padeda sumažinti patyčias. Įtraukusis ugdymas naudingas ir pedagogams – dirbdami su skirtingais mokiniais, jie mokosi matyti kiekvieną vaiką. „Bendradarbiavimas su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais išmokė mane užduoti klausimus, neskubėti skųstis ar teisti. Ši patirtis padėjo prisitaikyti prie vaikų, su kiekvienu užmegzti santykius“, – teigė L. Freedman.

Specialistės teigimu, įtraukiant vaikus į bendrąjį ugdymą, pasitaiko įvairių iššūkių. Nemažai tenka dirbti su tėvais, juos šviesti. „Geriausiai prie kitokių klasės draugų prisitaiko patys vaikai. Mano klasėje buvo vežimėlyje sėdintis vaikas, kuris turėjo itin gerą humoro jausmą, visus juokindavo. Mokiniai pešdavosi, kas stums jo vežimėlį į kitą pamoką“, – dėstė specialistė.

 

Pasak jos, kiekvienas vaikas yra savitas, išskirtinis. Labai svarbu, kad pedagogai tai suvoktų ir ieškotų kiekvieno stipriausių savybių.

L. Freedman sakė, kad ir JAV dar yra išlikusių specialiųjų mokyklų, kurias lanko ypač sunkią negalią turintys vaikai. Vis dėlto tuos, kurie gali mokytis kartu su visais, integruoti būtina, antraip tai prieštarautų šalyje veikiančiam Švietimo įstatymui.

Lietuvoje mokyklos pagalbos sulaukia mažai

 

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto nario Jono Ruškaus, Lietuvoje įtraukusis ugdymas kol kas plinta daugiausia dėl mokyklų iniciatyvumo. „Įtraukti negalią turinčius žmones į visuomenės gyvenimą, jų nediskriminuoti įpareigoja Neįgaliųjų teisių konvencija, kurią mūsų šalis ratifikavo dar 2010-aisiais. Deja, realybė kol kas kita. Puiku, kad pagerbtos mokyklos, kurios taip toli pažengė diegdamos įtraukųjį ugdymą. Vis dėlto jos pačios imasi iniciatyvos priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, valdžios institucijos prie to prisideda pernelyg menkai. Kaip matome, JAV diskriminacija uždrausta federaliniu lygmeniu, o mūsų šalyje priimtas Švietimo įstatymas skatina diskriminaciją. Jame įtvirtinta nuostata, kad mokykla gali rinktis vaikus, gali pareikšti, kad neturi sąlygų priimti specialiųjų poreikių turinčio vaiko, siųsti jį į kitą mokyklą“, – piktinosi J. Ruškus.

 

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos direktorė Violeta Ališauskienė sutinka, kad atviros mokyklos idėjos plinta pernelyg lėtai. „26-erius metus mūsų mokykloje mokosi specialiųjų poreikių turintys vaikai. Kone kasdien sulaukiame prašymų iš vaikų, kurių atsisako kitos mokyklos, tėvų. Bėda ir ta, kad valstybė nefinansuoja visos šiems vaikams reikalingos ugdymo pagalbos. Mums sakoma, kad pinigų yra tiek, kiek yra, ir daugiau jų nebus. Kas šiuo atveju kaltas – mokykla ar valstybė, kuri neužtikrina savo vaikams lygių galimybių mokytis?“ – retoriškai klausė V. Ališauskienė.

Pasak jos, netiesa, kad mokyklos nepajėgios priimti kitokių vaikų, kad pedagogai negeba su jais dirbti. „Įtraukti į ugdymo procesą specialiųjų poreikių turinčius vaikus nėra paprasta, bet dešimt projekte dalyvavusių mokyklų įrodė – tai įmanoma. Deja, institucijos, kurios vertina vaikus ir skiria jiems pagalbą, važiuoja vienais bėgiais, o valstybė, kuri skiria finansavimą, – kitais. Mokyklos pasirengusios priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, pasirengusios su jais dirbti, tik turi sulaukti valstybės paramos“, – sakė vadovė.

 

Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius Arūnas Grimalis pabrėžė, kad specialiųjų poreikių turinčius vaikus priimančios mokyklos nuolat susiduria su iššūkiais. „Apie pinigus šiuo atveju nekalbėsiu – jų visada neužtenka. Svarbiausias dalykas – požiūris į kitokį vaiką, jo ugdymą, specialistų įgūdžiai. Tai yra įtraukiojo ugdymo sėkmės pagrindas“, – teigė mokyklos vadovas.

Apibendrindama projekto rezultatus D. Juodkaitė sakė, kad jį įgyvendinant sukaupta patirtis yra neįkainojama. „Susipažinta su gerąja mokyklų patirtimi, iš kurios turėtume pasimokyti visi. Labai svarbu, kad įvairovė būtų užtikrinama realybėje, kad tai nebūtų tik gražūs žodžiai“, – pabrėžė LNOF prezidentė.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.