Prakartėlė iš šieno

Kauno rajono Šlienavos pagrindinės mokyklos devintokai ir aš, technologijų ir tikybos mokytoja Laima Gužienė, Kalėdų prakartėlę pradėjome gaminti dar rudenį. Tai integruotas dailės, technologijų ir dorinio ugdymo STEAM (gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, meno ir matematikos taikymo) projektas „Kalėdų laukimas“.

Šviečiant šiltai rudens saulei, žaliojoje mokyklos lauko klasėje vyko technologijų pamokos, gaminome iš šieno ir šiaudų, o sudžiūvusi žolė, mokinių rankose pamažu įgavo kūnišką pavidalą…

Pradžioje pristatyta teologinė, meninė, istorinė prakartėlės reikšmė, jos gaminimo ypatumai. Aptarta jos gaminimo prasmė. Tada imtasi vizijos įgyvendinimo. Mokiniai, pasitelkę plaktukus ir vinis, konstravo medinius karkasus, formavo figūras. Mėginome sukurti kūdikėlio Jėzaus, Marijos, Juozapo ir avelės figūras, aprišdami jas šienu. Vėliau personažai aprengti.

Dailės pamokų metu turėjo būti formuojami šventosios šeimos veidai, tik dėl karantino paskelbimo, įvedus mokymą(si) nuotoliniu būdu, skulptūros liko neužbaigtais veidais. Į tai galime pažvelgti kaip į šio laikmečio – karantino – suvaržymų bruožą. Prakartėlė – neturinti veido. Juk ir mes šiuo laiku vaikštinėjame kaukėti, esame „beveidžiai“.

Susimąsčius dėl šių dienų suvaržymų, galima būtų teigti, jog prakartėlė galėtų būti įrengiama kiekvieno žmogaus namuose, ar bent širdyse. Paklausite, o kur kiti personažai? Mokiniai šmaikštauja, kad „trims Karaliams, atvykusiems iš užsienio, tenka „karantinuotis“ 15 dienų, o piemenys, jie pagal amžių jau priklauso rizikos grupei, avelės turi laikytis nustatyto atstumo, dėl to šių figūrų ir nematome.“

Įrengus prakartėlę medinėje pavėsinėje ir ja grožintis, prieš pat šventas Kalėdas, šis 9 klasės mokinių kūrybinis darbas iškeliavo į Šlienavos parapijos bažnyčios šventorių. Čia jau laukė paties klebono Antano Mickevičiaus iš eglišakių pagaminta pastogė, kuri atstoja tvartelį šventajai šeimai. Taigi mūsų mokinių gaminta prakartėlė perkelta arčiau Dievo namų, ten, kur mūsų bendruomenės žmonės dažniau eis pro šalį, galbūt eidami gatve, galbūt lankydami kapus ar dalyvaudami mišiose. Jei ne dabar, tai kai suvaržymai bus atšaukti.

Per adventą reikėtų pamąstyti, kaip tą Kalėdų tradiciją dovanoti, kaip ją realizuoti, kad tai nebūtų daroma prabėgomis, atmestinai. Sutarėme su mokiniais kurti kažką prasmingo, sakralaus, švento, prisiliesti prie tikrosios Betliejaus istorijos, ją atkartoti, pačių rankomis kurdami šieno skulptūras, čiūčiuodami kūdikėlį, kurį pasaulis pasitiko ne kaip karalių prabangiuose rūmuose, o skurdžiame tvartelyje tarp gyvūnėlių.

Viliamės, kad šis kūrinys – pačių su meile pagaminta prakartėlė, atneš Kalėdų džiaugsmą visai bendruomenei – praeiviui, vaikui, mamai, tėčiui, seneliams, krikščioniui ar dar tik ieškančiajam Dievo… Galbūt žmonės sustos akimirkai, sukdami akis nuo nereikšmingų dalykų, širdyse nepalikdami vietos paviršutiniškumui, pajaus tikrąjį Kristaus užgimimo džiaugsmą, išvys begalinę šviesą, kuri keičia mūsų gyvenimus.

+5

0